Netekome kraštotyrininko, diplomato, technikos mokslų dr. Jono Voronavičiaus

Jonas Voronavičius (1945 08 23 – 2020 12 13) gimė 1945 m. rugpjūčio 23 d. Pakruojo r., Meilionių k. ūkininkų šeimoje. Pokario metais šeima neišvengė represijų, 1951 metais buvo ištremta į Sibirą.

1956 m. jis baigė pradinę mokyklą Krasnojarsko kr., o 1963 m. – Pakruojo r. Pašvitinio vidurinę mokyklą. 1963–1968 m. Kauno politechnikos institute įgijo radijo inžinieriaus kvalifikaciją. 1968–1984 m. dirbo LŽŪA (Lietuvos žemės ūkio akademijoje): inžinieriumi, elektroninės skaičiavimo mašinos viršininku, moksliniu bendradarbiu, auštosios matematikos dėstytoju. 1976–1979 m. neakivaizdiniu būdu baigė LŽŪA, įgydamas inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją.

1980–1984 m. mokėsi LŽŪA mašinų detalių katedros stacionarinėje aspirantūroje, mokslinio darbo vadovas buvo prof. habil. dr. A. Jasiulionis. 1984 m. parengto disertacinio darbo ginti negalėjo, kadangi už politines pažiūras buvo atimta teisė dirbti mokslinį ir pedagoginį darbą aukštojoje mokykloje.

Buvo peržengta riba. Ką reiškia riba, prisiminimuose rašė buvęs Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas: „Tai buvo devintojo dešimtmečio pradžioje. Dirbau Lietuvos žemės ūkio akademijos Matematikos katedroje. Buvau atnešęs nedidelį lapelį su protestu prieš rusų kalbos brukimą į mokyklų pirmąsias klases ir net vaikų darželius.

Dokumentas buvo nuosaikus, prašantis palikti viską kaip buvę. Man nebuvo naujiena rinkti parašus ar pasirašinėti ant panašių lapelių. Dažniausiai buvo praktikuojama tiesiog pasirašyti dėl skaičiaus, nenurodant pavardės.

Kai kurie žmonės ir to vengdavo ar suregzdavo kokį sunkiai įskaitomą hieroglifą. Kambaryje buvo mano kolegos Algirdas Lazauskas ir Jonas Voronavičius. Lazauskas pasirašė, nurodydamas savo pavardę ir pareigas. Pagauti impulso, tą patį padarėme ir mes su Jonu.

Reakcija atėjo tik po metų. Tiesa, Jonas buvo tampomas saugumo dėl kitų „nuodėmių“ ir suprato, kad apie mūsų parašus KGB buvo žinoma jau po kelių mėnesių. Biurokratinė mašina neskubėdama ruošė reakciją. Ji buvo štai kokia.

Rajono partinėje konferencijoje buvo pareikšta, kad LŽŪA dėstytojai J. Voronavičius ir A. Saudargas yra „nelojalūs“ (A. Lazauskas jau buvo išmestas). Jokių komentarų.

Taigi, kas ji, ta riba? Ta riba iš tiesų dažnai buvo neregima. Tai greičiau panašu į liūną tarp pievos ir pelkės. Eini pieva ir netikėtai pajunti, kad po kojomis po ta pačia žole jau nebe tvirta žemė, bet linguojantis liūnas. Vargas tam, kuris, gerai nepažindamas vietovės, žengs toliau“.

1984 metų pabaigoje Jonas Voronavičius bandė įsidarbinti Fizikinių techninių energetikos problemų instituto Hidrologijos laboratorijoje, bet instituto kadrų skyriaus viršininkas Armanavičius paskambino į KGB. KGB pasakė, kad Voronavičius „susitepęs“ ir į darbą nebuvo priimtas.

Metus laiko Jonas Voronavičius dirbo Žemės ūkio statybos projektavimo institute. Režimui silpstant, 1985 m. grįžo į aukštąją mokyklą – Kauno politechnikos institutą.

Dirbdamas inžinieriumi konstruktoriumi neviešindamas tęsė mokslinį darbą. 1990-05-22 užsienyje, Kazachijos valstybiniame universitete, Almatoje, apgynė daktaratą.

Sovietmečiu Jonas aktyviai dalyvavo kraštotyrinėje veikloje, buvo kraštotyros klubo „Tėviškė“ narys.

1988 m. prasidėjus Sąjūdžiui, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Susidomėjo Lietuvos kariniu paveldu, Lietuvos karių kapais.

Parengė įstatus ir su bendraminčiais įkūrė draugiją „Lakūnų kapai“. Draugija be Lietuvos karo lakūnų kapų paieškos, jų tvarkymo bei antkapinių paminklų atstatymo užsiėmė šios kultūrinės veiklos propagavimu. 1993–1997 m. sudarė ir išleido 4 leidinėlius: „Nutrūkę skrydžiai“; „Šiauliuose, prie Talkšos ežero“; „Žuvome dėl Tėvynės“; „Lakūnas Tomas Zauka“.

1991–1997 m. dirbo prie Krašto apsaugos departamento įsteigtoje ne pelno įmonėje „Palikimas“ direktoriaus pavaduotoju mokslinei techninei informacijai, o nuo 1993 m. direktoriumi. 1995 m. buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos delegacijos narys, parafuojant Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutartį dėl vokiečių karių kapų priežiūros Lietuvoje. Delegavo Paminklotvarkos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

1997 m. buvo nutrauktas ne pelno įmonės „Palikimas“ einamųjų bei ilgalaikių programų finansavimas, po to likviduota ir pati įmonė „Palikimas“.

1998–2009 m. dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje: Konsulinio departamento pirmojo sekretoriaus, Lietuvos Respublikos konsulato Kaliningrade konsulo, generalinio konsulo pareigose, Lietuvos Respublikos ambasados Kazachstano Respublikoje patarėjo pareigose, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos patarėjo pareigose, Konsulinio departamento patarėjo, Lietuvos Respublikos ambasados Latvijos Respublikoje patarėjo pareigose.

Žmona Vilija – valstybės tarnautoja. Šeimoje užaugo trys vaikai: Raminta, Žygintas, Vinga.

Parašė šias knygas:
2008 m. išleista „Nors mirksnį ties Lietuva miela“ buvo skirta žurnalistui Juozui Gudjurgiui,
2012 m. – „Mokslo riteris“ (su bendraautoriais) skirta mokslininkui Albertui Jasiulioniui,
2015 m. – „Tas vyšnių skonis“ skirta šeimai istorinių lūžių akistatoje,
2018 m. – „Apie Lietuvos karių kapus“ skirta veiklai karinio paveldo srityje pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį,
2020 m. – „Laiškai iš Sibiro“.

Jono Voronavičiaus Urna pašarvota 2021 07 09 Vilniuje nuo 16 val. Paco g. 4 (ši gatvė yra už Petro ir Povilo bažnyčios).

Už Velionį mišios bus aukojamos liepos 10 dieną 7:30 val. Urna išnešama liepos 10 dieną 11 val. Laidojimas Kairėnų kapinėse.