Spalio 10 d., 13 val. Vilniuje, Lietuvos teatro sąjungos ir Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacijos rūpesčiu, ant namo Beržyno g. 5, kuriame gyveno aktorė Kazimiera Kymantaitė, bus atidengtas atminimo ženklas.
K. Kymantaitė –pirmoji šalies moteris profesionali režisierė buvo ištisa lietuviškojo teatro epocha.
Atidaryme dalyvaus Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas, aktorius Ramutis Rimeikis, aktorius, rašytojas, buvęs ilgametis Akademinio dramos teatro direktorius Pranas Treinys ir kiti buvę aktorės bendražygiai, jos talento gerbėjai. Kviečiama dalyvauti, pagerbti ir prisiminti legendinę Lietuvos aktorę.
Kazimiera Kymantaitė-Gregorauskienė, Banaitienė (1909–1999) gimė Kuršėnuose. Būdama 12 m. atvyko gyventi į Kauną, kur 1929 m. baigė „Aušros“ mergaičių gimnaziją.
Studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete (nebaigė), tuo pat metu 1929–1932 m. mokėsi Andriaus Olekos-Žilinsko dramos mokykloje prie Valstybės teatro, dalyvavo teatro spektaklių masuotėse.
1933–1934 m. buvo Jaunųjų teatro aktorė, pirmas jos savarankiškas vaidmuo buvo spektaklyje „Dėdės Tomo trobelė“. 1934–1940 m. buvo Valstybės teatro aktorė.
1939 m. išvyko į Vilnių. 1940–1941 m. buvo Vilniaus valstybinio teatro aktorė. Karo metais su šeima pasitraukė į Rusijos gilumą. 1941–1944 m. bendradarbiavo Maskvos radijuje lietuviškų laidų redakcijoje.
1943–1944 m. buvo Sovietų Sąjungos lietuviškų valstybinių meno ansamblių režisierė, 1944–1945 m. Vaidilos teatro aktorė, 1945–1950 m. Vilniaus valstybinio dramos teatro dramos studijos dėstytoja, 1945–1993 m. Valstybinio akademinio dramos teatro aktorė ir režisierė. 1962 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą.
Sukūrė daug ryškių charakterinių vaidmenų: Fani („Dėdės Tomo lūšnelė“, 1933 m., pagal H. E. Byčerę-Stovę (Beecher‑Stowe), Sara (R. Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, 1936 m.), Šarlota (A. Čechovo „Vyšnių sodas“ 1937, 1945), Betina (G. Hauptmano „Prieš saulėlydį“, 1939 m.), Kleopatra (M. Gorkio „Priešai“, 1946 m.).
Kiti svarbesni vaidmenys: Kindė („Šarūnas“, 1929, pagal V. Krėvę), Tatjana (A. Čechovo „Jubiliejus“, 1945 m.), Keraitienė (K. Binkio „Atžalynas“, 1938 m.), Sart (H. Hejermanso „Viltis“, 1940 m.), Aksinja, Varvara (A. Ostrovskio „Miškas“, 1948, „Audra“ 1950), Rūkienė (J. Baltušio „Gieda gaideliai“, 1948 m.), Aiša Apa (Č. Aitmatovo, K. Muchamedžanovo „Fudzijama“, 1974 m.), Giza (I. Orkenis (Örkény) „Žaidžiame kates“, 1977 m.).
Kymantaitė daugiausia režisavo lietuvių literatūros inscenizacijas: „Marti“ (1945, pagal Žemaitę), „Kraujas ir pelenai“ (1961, pagal Just. Marcinkevičių), „Sename dvare“ (1983, pagal Šatrijos Raganą, Klaipėdos dramos teatre; abiejų inscenizacijų autorė), „Žemė maitintoja“ (1950, pagal P. Cvirką), „Paskenduolė“ (1956, pagal A. Vienuolį, LSSR valstybinė premija 1957), „Meisteris ir sūnūs“ (1965, pagal P. Cvirką, 1978 vaidino Meisterienę; trijų paskutinių su A. Liobyte).
Pastatė lietuvių originaliosios dramaturgijos veikalų: B. Dauguviečio „Žaldokynė“ (1948), K. Sajos „Silva studentauja“ (1957), „Nerimas“ (1962), „Oratorius. Maniakas. Pranašas Jona“ (1967), „Dilgėlių šilkas“ (1972, Kauno dramos teatre), K. Inčiūros „Gulbės giesmė“ (1975, Jaunimo teatre Vilniuje), B. Sruogos „Milžino paunksmė“ (1979). 6–7 dešimtmetyje ji buvo vienintelė režisierė, statanti lietuvių literatūros kūrinius.
K. Kymantaitė vaidino televizijos spektakliuose, kine, deklamavo, daugiausia lietuvių ir rusų klasikinę prozą. Sukūrė visą eilę įsimintinų vaidmenų kino filmuose: Janytė ( „Marytė“, rež. Vera Strojeva, 1947 m.), Čepėnienė („Svetimi:, rež. Marijonas Giedrys,1962 m), Laimos motina („Birželis, vasaros pradžia“, rež. Raimondas Vabalas, 1969 m.), Gaigalienė( „Markizas ir piemenaitė“, rež. Algirdas Dausa, 1978 m.), Ponia („Dičiaus karjeras”, rež. Balys Bratkauskas, 1980 m.)
1954 m. aktorei buvo suteiktas LSSR liaudies artistės vardas, 1994 m. ji apdovanota LDK Gedimino IV laipsnio ordinu.
Parengta pagal LTS pranešimą
Tai ne šiaip moteris – tai ugnis buvo. Geriau traukis iš kelio.
,,Pergyveno”, kam už ministro ištekėjo… Ministro trūkumas tas, kad nei su suktuvu, nei su veržliarakčiu nemoka dirbti – rankos atvirkščiai jiems sustatytos…Todėl tenka meistrus samdyti, gaišti, pinigus mokėti.
Įdomūs jos prisiminimai iš 1-jo karo. Nepamenu, ar ir jų namuose buvo apsigyvenęs vokiečių karys, ar tik pas kaimynus. Karo grimasos: kaimynės sūnus (vienas, ar su tėvu) pašauktas į frontą su vokiečiais kariauti, o jo namuose vokietis apsistojęs. Kadangi mama viena liko, jai sunku, tai vokietis malkomis pasirūpino – atvežė, supjovė, sukapojo, sukrovė; vandens prinešdavo, kitus vyriškus darbus nudirbo. Nežinau, kiek ilgai jie ten apsistoję buvo.
O į Kymantų namus visas būrelis vokiečių suvirto, kai vaikai, prisirinkę šovinių ir tūtelių į besikūrenančios viryklės liepsną sumetė, ir tie pradėjo poškėti, o puodai nuo viryklės šokinėti… Atbėgę vokiečiai šaukia, gąsdina motiną, ko jie čia tuoj imsis, kaip baus, o ji, aukšto gražaus stoto, tik išdidžiai išsitiesė, galvą juosusį storos kasos vainiką paleido, įrėmė akis į vokietį ir liepia: ,,Šaudyk, jei išdrįsi!” Na, ir ką, kary, su tokia akiplėša benuveiksi? Nuleido akis vokietukas ir išsivedė savo karius…
O Kazimiera – neišsenkantis pasakojimų ir prisiminimų šaltinis. Susėdę vakarojam, o ji nenutildama vis kažką pasakoja, o visi tik išsižioję iki vėlumos klauso.
Nepaprasti buvo tos kartos žmonės…
“Karo metais su šeima pasitraukė į Rusijos gilumą. 1941–1944 m. bendradarbiavo Maskvos radijuje lietuviškų laidų redakcijoje”.
Tačiau per šį karą tvarka jau buvo kita, nei kai per pirmąjį, dar caro metais bėgo.
Ir apsigyveno, ir dirbo, kur buvo liepta. Veltui niekas nei valgyti, nei lovą (juolab atskirą kambarį), nei kurą, nei žibalo lempai, nei vandens nei kt. skyrė. O kur dar gydytojas, vaistai? Reikėjo tam uždirbti maisto ir kitas korteles. O juk ir vaikas buvo. Meno žmonės buvo medžiojami – jiems politrukai turėjo įpareigojimų.
Gyveno kažkada statybininkas. Lietuvis. Kiek gražių namų pastatė! Iki šiol stovi. Puikus meistras buvo. Ir ne komunistas nuo 1945 metų, ne ideologinio fronto darbuotojas. Kas jį dabar prisimena? Gal dėl to, kad negavo jokios stalininės okupantų premijos? Gyveno kažkada tekintojas, mokytojas, gydytoja, policininkas, valstybės tarnautojas, laiškanešė…. Visi jie dirbo sąžiningai ir nugyveno prasmingus gyvenimus. Kas juos šiandien prisimena? Tik giminės ir artimieji. Gal. Tam tikrų specialybių sureikšminimas, kupinas susižavėjimo su alpuliu garbinimas (aktorių, politikų, drabužių kūrėjų ir jų rodytojų, virėjų, būrėjų, visokių rašinėtojų ir pan.) yra juokingas. Bet nieko čia nepakeisi – taip visame pasaulyje yra. Gyvenimas neteisingas, ir tą žino kiekvienas, mėginantis susimąstyti. Kas žino tą smuikininkę, visą gyvenimą grojusią simfoniniame orkestre ne pirmuoju smuiku? O juk profesionaliai groti smuiku tai ne pasimaivyti ant scenos, televizijoje ar kokiame nors politikierių suėjime.
100% taip
Tik dėl talentingo aktoriaus ne taip. Gerai atliktas vaidmuo, perskaitytas prasmingas , gilus tekstas – žmogus po to lyg po nuodėmių atleidimo jaučiasi; širdyje nešiojamas skausmas savo spalvas pakeičia. Kaip ir po geros muzikos, kuri ,,ant laktų” jos besiklausančius pakylėja sklandyti