Paviešinti istoriniai video kadrai: Petras Cvirka ir kiti kolaborantai veža „Stalino saulę“.

Greitu metu sostinėje nebeliks Petro Cvirkos paminklo – jis bus nukeltas. Visuomenėje tebesitęsiančiose diskusijose ieškoma atsakymo, kas gi iš tiesų buvo P. Cvirka ir koks jo vaidmuo Lietuvos okupacijos byloje.

1940 metais P. Cvirka pasirašė keturias deklaracijas, kuriomis panaikinta Lietuvos žmonių konstitucinė teisė turėti žemės, uždrausta privati bankinė veikla ir privati gamybos pramonė, pritarta Lietuvos įstojimui į Sovbietų Socialistinių Respublikų Sąjungą (SSRS), taip sugriaunant Nepriklausomos valstybės politinę ir ekonominę sanklodą ir pasmerkiant Lietuvą skaudžioms represijoms, skurdui ilgiems dešimtmečiams.

P. Cvirka buvo publicistas, LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, komunistas, propagandą Sovietų Sąjungos režimui reiškęs atvirai ir aktyviai. Iki okupacijos P. Cvirka gaudavo nelegalias pajamas iš už uždraustos šalyje komunistų partijos, kurią finansavo Maskva. Jis net tris kartu lankėsi Sovietų sąjungoje, ten jam buvusi paskirta piniginė premija.

Žymūs Lietuvos istorikai, publicistai, politikos ir gynybos ekspertai, susirinkę diskusijai, priėjo vieningą išvadą dėl P. Cvirkos indėlio sovietams vykdant krašto okupaciją ir atsakė į klausimą, ar sveika visuomenė gali toleruoti prievartautojo simbolį sostinės centre, pateikė išvadas apie kolaboravimo veiklą.

Istorijos mokslų profesorius, Seimo narys Valdas Rakutis pažymi, kad bendradarbiavimas su kraštą pavergusiais žmonėmis visais laikais turėjo neigiamą konotaciją. Didžioji dalis piliečių laikosi atokiau kolaborantų, bet visada atsiranda grupė žmonių, kurie okupacijos laikmetį išnaudoja savirealizacijai.

Tačiau, profesoriaus įsitikinimu, kolaboravimo su priešu sąvoka gali būti taikoma ne tik okupacijos laikotarpiu, bet ir iki jo, kai kolaboruojama atliekant paruošiamuosius veiksmus, reikalingus įvykdyti okupaciją.

„Paruošiama grupė žmonių, populiariai vadinamų Penktąja kolona, kurie  dėl įvairių priežasčių: asmeninės naudos, pažiūrų, įsitikinimų, dėl ryšių su okupacine kariuomene ir valdžia pradeda aktyviai bendradarbiauti, ir tai ženkliai palengvina sąlygas okupantui užvaldyti kraštą. Neturėdamas vietoje palaikymo, jis (okupantas) turi labai ribotas galimybes.

Tik atrodo, kad karinė jėga viską lemia. Iš tikrųjų lemia gebėjimas praryti kraštą“, –  sako istorikas, akcentuodamas, kad kolaborantų funkcija dažnai yra pateisinti okupaciją, rasti ir pateikti argumentų, kad okupacija yra reikalinga, kad tai esąs „išvadavimas“ nuo kažko.

Kraštui atgavus Nepriklausomybę, pažymi profesorius, kolaboravę žmonės vertinami išskirtinai neigiamai ir yra baudžiami, nes kolaboravo savanoriškai, rodydami iniciatyvą, ne per prievartą.

„Kiekviena save gerbianti valstybė turi įvertinti kolaborantus ir juos pasmerkti, priešingu atveju jaunoji karta manys, kad taip ir reikia daryti, ieškant savo naudos“, – sako V. Rakutis.

Publicistas Vidmantas Valiušaitis laikosi nuomonės, kad P. Cvirkos publicistinę ir politinę veiklą vertindami atskirai, pamatysime, kad jo kaip politiko indėlis įsitvirtinant okupantams buvo didžiulis: „Jo (P. Cvirkos) angažavimasis Sovietų Sąjungai ir revoliucinėms idėjoms buvo juntamas dar Nepriklausomos Lietuvos laikais“. Pasak V. Valiušaičio, kaip politinis veikėjas P. Cvirka buvo neabejotinas kolaborantas, ir tokiu jį laikė tiek rašytojai, tiek žurnalistai.

Pasak publicisto, P. Cvirka kaip Sovietų Sąjungos garbintojas pilnai atsiskleidė įžengus Raudonajai armijai, kai spaudoje pasirodė jo straipsnis, pavadintas „Galas provokacijai“. Esą Nepriklausoma Lietuva tebuvusi „provokacija“.Prieš pat Liaudies Seimo rinkimus, P. Cvirka spaudoje kvietė piliečius mokytis iš Sovietų Sąjungos, tarsi pateisindamas kraugeriškus Stalino darbus ir sovietinį režimą. V. Valiušaitis sako, kad sudėjus P. Cvirkos „batlaižystės Stalinui“ publikacijas, išeitų visas tomas, parodantis tikrąjį šio veikėjo veidą.

V. Valiušaitis siūlo nagrinėjant ankstyvuosius, talentingai parašytus P. Cvirkos kūrinius („Saulėlydis Nykos valsčiuje”, „Cukriniai avinėliai“) mokyklose, nenutylėti ir jo kolaboravimo fakto ir reikšmės.

Žurnalistas ir Rusijos politikos ekspertas Marius Laurinavičius atkreipė dėmesį, kad vis dar stovintys P. Cvirkos ar kitų kolaborantų paminklai yra naudingi Putino režimui ir jo vykdomai politikai. Siekiama sugrąžinti ir įtvirtinti Stalino kultą, formuojant atitinkamą informacinį lauką, menkinant Nepriklausomybę, Lietuvos išsivadavimo kovas, įtvirtinant naratyvą, kad Lietuvos valstybės išvis nebuvo.

„Tai yra daroma tam, kad atėjus teoriniam karo momentui, piliečiai nesipriešintų. Kai yra ištrinamas Nepriklausomybės naratyvas, labai lengva priešui ateiti ir tą valstybę užimti. Tam Rusijai ir reikalingi istorijos iškraipymai, Nepriklausomybės neigimas ir tokie simboliai kaip Petras Cvirka“, – sakė M. Laurinavičius.Šių dienų kontekste, pasak M. Laurinavičiaus, P. Cvirka būtų vertinamas kaip Rusijos dezinformacijos įrankis – Kiseliovas ar Solovjovas Lietuvoje.

Vertinant iš šių laikų pilietinės visuomenės pozicijų, iškalbinga P. Cvirkos biografijos detalė yra ta, jog jis vengė tarnybos Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, ir už tai jam buvo iškelta byla. „Tai žmogus, kuris netapatino savęs su Lietuva kaip valstybe, bet tapatino save su liaudimi Sovietų Sąjungoje“, – sakė V. Rakutis.

Jis apgailestavo, kad kolaboranto P. Cvirkos paminklas, stovintis Lietuvos sostinės centre, simbolizuoja Lietuvą kaip vis dar postsovietinę valstybę.

Gynybos ir saugumo ekspertas Aurimas Navys mano, kad P. Cvirka yra Lietuvos okupacijos simbolis: „Tai yra žmogus, simbolizuojantis prievartą. Ir paminklas štai čia yra tas pat, kas mes pasikabintume savo prievartautojo paveikslą kambaryje, žiūrėtume į jį ir sakytume – buvo geras menininkas, nesvarbu, kad prievartautojas. Taip negali būti. Tai rodo sužalotą tautos psichologinį būvį. Tai turi būti vieną kartą išspręsta. Šiam paminklui ne vieta Lietuvos sostinėje“.

2019 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras priėmė išvadą, kad Petras Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės ir jos piliečių likimui. 2019 m. Briuselyje EŽTT tesėjai priėmė išvadą, jog TSRS armija Lietuvoje vykdė genocidą prieš Lietuvos gyventojus. Nusikaltimai žmoniškumui neturi senaties.

Nuoroda į dokumentinę apybraižą „Kolaboravimas – veikla prieš Lietuvos nepriklausomą valstybę“. Video medžiagoje- istoriniai dokumentiniai kadrai kur P. Cvirka ir kiti kolaborantai veža „Stalino saulę“.

Parengta pagal Strateginių iniciatyvų centro pranešimą