Apie savo tėvelį Kazimierą Vincentą Kižį (1912–1988) papasakojau pirmoje šio rašinio dalyje, ten pateikiau ir pluoštą jo eilėraščių. Dabar skelbiu ir antrą jų pluoštą.
Labai mylėjau savo tėvelį ir jaučiu pareigą paplatinti jo eiles, nes žinau, kad tėvelis to labai norėtų, o ir daugelis žmonių, kam jas skaitau, sako, kad būtinai jas reikia išleisti, nes jos, kad ir paprastos, bet jose daug šviesos, kai kas sako, kad jos labai tiktų dainoms.
MANO MADONA
Ilgiuosi kaip saulės tavęs, Antanina,
klajodamas viens po sapnų karaliją.
Sakai, kad naktis ir tavęs nemigdina,
o lūpos pravertos į šventą Mariją.
Sakai, kad ugningai už mane meldiesi:
primaniusi laisvę pati sugrąžintum.
Sakai, kad pavargus prie kryžiaus glaudiesi,
jog alpstančią širdį malda atgaivintum.
Kilni, kaip Madona maldos spinduliuose,
šnekučių sūnelių ratu apsupta,
klajojančios akys, kaip gėlės laukuose,
žėruoja malone ir meile karšta.
Pulkai rūpestėlių tau įkandin žengia.
Ir duonos gal pačiai ne kartą pristinga,
o mylinčios rankos man siuntinį rengia,
nepaprastai gausų ir valgiais turtingą.
O angele mano! O vargo Madona!
Tu nemigo žvaigžde tvankių mėnesienų!
Tau amžiais dėkosiu už meilę ir duoną
nuo tavęs atskirtas kalėjimo sienų.
(1945 m. birželio 13 d.)
PIEŠINYS ANT KIAUŠINIO LUKŠTO
Žvilgčioju į vaizdą
vakarą ir rytą,
ant kiaušinio lukšto
tavo nupaišytą.
Viduryj vaizdelio
tulpė kiek palinkus
ir neužmirštuolės
keturios aplinkui.
Tulpe tu pražydai
žvangant žiauriai pjūčiai.
O neužmirštuolės –
mūs mieli vaikučiai.
Tavo piešinėlis
iš penkių žiedelių
nuotrauką atstoja
mylimų veidelių.
Džiugesiu nudažė
daug dienų nuobodžių
ir į širdį kalba
apie jus be žodžių.
Meniški gabumai,
žmona, tavo rankų
švelnina likimą,
džiaugsmui nepalankų.
(1945 m. liepos 15 d., Vilnius, NKVD rūsiai)
LABAS IR SUDIEVU
Labas jums, vaikučiai! Labas, mano brangūs!
Nebelaukit manęs murzindami langus.
Nebepasitiksit rankytes išskėtę,
šaukdami iš tolo: „Tėte! Mūsų tėte!“
Jūs laibi balseliai, lyg mišių varpeliai,
lyg raibi paukštyčiai, lyg kalnų upeliai,
liejasi į širdį, smelkiasi į ausį,
iš visų girdėtų patys maloniausi.
Aukit ir spindėkit kaip žiedai ant pirštų,
kad brangi mamytė liūdesį užmirštų.
Aš svetur nublokštas sėsiuosi prie kelio
apie jus klausytis pasakų vėjelio.
Jau dabar lapeliai man už lango šlama,
kad paklusnūs būsit ir mylėsit mamą.
Aš visiems jus girsiu, apie jus kalbėsiu,
daug gražių dainelių apie jus sudėsiu.
Tad sudie, vaikučiai! Tad sudievu, brangūs!
Manęs jau nelaukit ir pridenkit langus.
Daug tokių tėvelių piktas priešas tremia
iš lietuvių krašto į Sibyriaus žemę…
(1945 m. birželio 15 d., NKVD rūsiai)
NEBELAUKIT LAIŠKŲ
Nebelaukit laiškų iš manęs:
kiek rašiau – nepraėjo nei vienas.
Kalyma kontroliuoja mintis
ne blogiau už kalėjimo sienas.
Kalyma, kalinių prakeikta,
tarp kalnų pasislėpusi tūno.
Penkiasdešimties laipsnių žiema
subjaurojo mūs veidus ir kūnus.
Nejauku, kai čekistų būriai
mus į darbą kaip gyvulius gena
vis bėgte, susiėmus už rankų,
o pakinklius jau šunes „kutena“.
Kas teisingai supras, kaip sunku
alkanam per dienas traukti jungą?
Kas tą kalinio skausmą atjaus,
kai jo laisvės viltis šįmet žlunga?
Pasenau už spygliuotų vielų.
Septyni rusų valdymo metai,
kai tėvynę ir brangius vardus
paskandino raudoni verpetai.
Kad pakliūtum greičiau ir patsai
į prakeiktąjį savo Berlagą,
kurs pasaulį, vagie, suknisai,
iš manęs padarei dachadiagą.
Nebelaukit laiškų iš manęs:
kiek rašiau – nepraėjo nei vienas.
Dar bandau, bet žinau – Kalyma
nepraleis jo per lagerio sienas…
(1951 m. gruodžio 7 d., Kalyma, Meundža, lageris D2)
KALĖDOS
Dar kartą sulaukėm Kalėdų
pažeminti broliai be galo.
Su dideliu rūpesčiu sėdu
tarp jūsų už lagerio stalo.
Kalėdos be jokių skanėstų –
kad būtų lig sočiai bent duonos…
Bet priešas ir širdį išplėštų,
kaip plėšia mūs laisvę ir kluonus.
Atsinešėm duonos po riekę,
išvargę perdien prie kastuvo,
ir Lietuvai meilę prisiekę
pagerbsime tuos, kurie žuvo.
Išniekinta žemė Marijos,
paminklai tautos išvartyti.
Dejuojam po jungu vergijos
į lagerius mes suvaryti.
Nežinom, kur sesės, kur žmonos,
kas kūdikius mūsų augina.
Prie Nemuno gaujos raudonos
tėvynę kraujuose skandina.
Palengvinkit kančią, Kalėdos,
maldaukit užgimusį Kristų,
kad žmogui šioj žemėje gėdos
retežiai ir pančiai nukristų.
Kad leistų į Nemuno šalį,
kur laisvėje gimėm ir augom,
kurios vardą, kiek galim,
garsiname, ginam ir saugom.
(1951 m. gruodžio 20 d., Kalyma, Meundža, lageris D2)
ŽIEMA KIEME
Visas kiemas – sniego kūgiai.
Baltas žiemio pašaras.
Jokio gyvio, jei bent žvirblis,
lyg gyvybės ašara.
A, dar va per kiemą striuoksi
basas rainis katinas.
– Tai tau vogt močiutės mėsą –
svilink nuogas letenas!
Tavo laimė, kad dar Budrius
tik per miegą skalija.
Jį nors patį dabar vogtų –
tik gulėt bevelija.
Na, ir pūgos! Na, ir šaltis!
Kieme gyvas pragaras.
– Slėpk tik nosį, Algi, nosį!
Ne – tai liks kaip stagaras.
Sniegas šoka baltą šokį,
suka laumių virtines.
Vėjas varną Rainiui bloškė –
varnos riksmas mirtinas…
(1933 m. sausio 7 d.)
PAVASARIO BELAUKIANT
Pavasaris nenuorama, į šventę panašus,
šiltų sparnų vėduoklėmis nubrauks žiemos šašus.
Sraunių upelių gyslomis kvatodamas garmės,
palenks žilvičių garbanas prie sietuvų gelmės.
Patižusiomis pievomis džiaugsmingai nuklampos,
geltonomis purienomis bematant sulapos,
anksti pabers eglynuose žibuoklių akutes
ir glostys žirginiuotąsias lazdyno šakutes.
Linksmasis išdykautojas kėtosis po miškus,
čiulbuonių paukščių lydimas, lyg pasaka puikus.
O žemė, išsiveržusi iš raganos žiemos,
pavirs žavinga nuotaka nuo saulės šilumos.
Visi mes atjaunėsime saulutės paveikti,
atkus širdies palėpėse geismai, ilgai slėpti.
Gatves užpildys juokas ir šypsena šilta.
Skubės visi gėrėtis atbundančia gamta.
O mudu – ar keliausime į prieglobstį gamtos
pasiklausyti pasakos, pavasariui skirtos?
Žinai, vienam pavasarį grožybių tų per daug –
kai eisi pasivaikščioti, mane kartu pašauk.
Su tavim, mano mylima, paklaidžioti žavu;
bobausių pasirankioti, briedukų ankstyvų.
Kaip visados dainuodami braidysim po girias,
dėkodami pavasariui už dovanas svarias.
(1971 m. kovo 13 d., Kėdainiai)
PAVASARIS PRIE MAGADANO
Sirpsta jau pavasarėlis.
Kaista saulėj gelsvas smėlis.
Saulė šildo ne juokais.
Eina želmenys laukais.
Šiaurės jūros tingiai bunda.
Ledas plyšdamas sudunda.
Raižo įlanką ledai.
Raivosi lede laivai.
Ė! gana čia jums žiemoti!
Plaukite į marių plotį
pasisupti bangose
ties gelme, rūsčiai tamsia.
Nuostabiai vaikai triukšmingi
ir žvirbliai čirškėt netingi.
Damos rėdosi margai –
baigiasi žiemos vargai.
Su lakiu vasario vėju
skristi vargiai besuspėju.
Traukia dėmesį kalnai,
saulės laižomi seniai.
Nuo kalnų taku vingiuotu
lyg žmogus žemyn linguotų –
tikrai, eina mergina,
bruknių kekėm nešina.
Netylėdama ji eina:
vėjas ūžčioja jos dainą.
Kas? – lietuviški garsai? –
uždainuoju ir patsai.
Krūptelėjo raudonskruostė.
Rodos, ašarą nušluostė
ir šypsodama plačiai
žiūri į akis stačiai.
Prisiartinusi suvis
taria: „Broli, tu lietuvis?“
Ir tarp kedrų svetimų
ją už rankos aš imu.
Kraujas gyslose sutvinksi.
Kedrų krūmai lipšniai linksi.
Kalbos liejasi srove.
Miela glausti man tave.
Nuostabus atsitikimas
mudviejų susitikimas.
Du lietuviai lyg sapne.
Viskas tartum romane.
Mintys mudviejų sutampa:
susiras mieste tuoj kampą.
Bus lietuviška šeima.
Jis bus tėtė, ji – mama.
Šios poros sprendimas aiškus:
siųs į Lietuvą tuoj laiškus.
Kad palaimintų tėvai
meilę, plazdančią gyvai.
Kužda kedrui marių vėjas,
glosto porą pralinksmėjęs
žalio šilko šakele,
dvelkia spygliais ir žole.
Nerimauja marių paukščiai,
kad vėjuoti kalnų aukščiai.
Spokso voverė šauni,
kaip myluojasi jauni.
Uoste garlaiviai gugena,
žvelgdami į Magadaną:
„Pasakyk mums, kaip ilgai
spaus mus čia ledų nagai?“
Strykteli pavasarėlis,
aižo ledą lyg pašėlęs.
Jūra vis dar negyva –
Ė, čia tau ne Lietuva.
(1954 m. kovo 13 d., Kalyma, Magadanas)
ŠIUOLAIKIŠKOS VESTUVĖS
Nuo Pavilnio kalno it koks sūkurys
įskrido į klonį jaunimo būrys.
Apsnūdusį šilą triukšmu pavaišino –
tad miškas ansamblį iš karto pažino.
Lietuviško lino bernų marškiniai,
senoviško rašto mergų marginiai,
austi pagal mūsų lietuvišką skonį,
štai plazda po kalnus, po šilą, po klonį.
Nuo žodžių, nuo pokštų, juokų ir balsų
aplink pasidarė skambu ir šviesu.
Tuoj klonyje viskas sujudo, atgijo –
pavasario vėją daina nusivijo.
Pasveikintas klonis ženklais ir žodžiu
vilioja sustoti kur nors po medžiu.
Merginos pirmaisiais žiedais apsikaišė,
nes tuoj prasidės čia vestuvinės vaišės.
Sonatos ir Rymanto širdys jaunų
prisieks iškilmingai tarp Vilniaus kalnų.
Prie aukuro seno prieš kaitriąją ugnį
pripildyti meile jos indą bedugnį…
Sustojom ratu mes, o jos viduje –
jaunųjų pora ir šventa Gabija.
Dabar tris kartus jie aplink ją apeis,
smilkydami ugnį žolynais kvapiais.
Daivos paslaptinga malda ar kerai
klausytojus persmelkia, rodos, kiaurai.
Jauniesiems vaisingos veiklos palinkėjo
ir visas būrys jiems prasmingai šnekėjo.
Paleistas, štai, kepalas duonos aplink.
Ragauk atsilaužęs ir rugį atmink.
Nulieki Žemynai lašelį giros,
kad ji negailėtų kloties tau geros.
Dabartės lai niekas iš čia neskubės,
nes giesmės gyvenimui tuoj suskambės:
pagerbsime saulę, žvaigždes ir mėnulį,
ir tuos, ką po ąžuolais pilkapy guli…
Vestuvinės dainos plačiai išsiliejo.
Pušyno viršūnėm lig saulės nuskriejo.
Apglėbusios eglių maknotas šakas,
sugėrė lakštingalų saldžias šnekas.
Jau tiesiasi rankos žiniuonės Daivos:
vainiką nusegs nuo jaunosios galvos.
Tai jau paskutinė rimta apeiga.
Vestuvės gi tęsis – negreit pabaiga…
Prie aukuro baigta. Į aikštę visi!
Po medžiais jau prieblanda naršo blausi.
Tuoj kraukime laužą ir aikštę apšvieskim,
vestuviniam šokiui jaunavedžius kvieskim.
Daiva, o ir Saulius skrebena kankles,
Asta ir Birutė – kuklias dūdeles.
Gi Tadas prie būgno sodina Reginą,
o pats kažkur sprukti su Irma mėgina.
Ėė! Muzikantai, judėkit greičiau!
Žiūrėkit – ir laužas liepsnoja skaisčiau.
Armoniką, Alvydai, spustelk kaip reikia –
matai, kad jau šokiui visi nusiteikę.
Ir skrenda į aikštę pora už poros,
apšvitintos laužo šviesų ir žaros.
Neįprastai žavios tamsiam vakare –
net aiksi iš džiaugsmo kalnai ir giria.
Štai, Algirdas, Fredis, Kastytis Gražiną,
Jolantą, Marytę, Eugenę šokdina.
Mėgaunasi šokio trauka bei ritmu,
nakties ir jaunystės žavingu žaismu.
O jeigu ne jaunas – tai, vyre, dabokis:
priveiks tave greitai vestuvinis šokis.
Sigitas dėl to pasitraukęs į šoną
fiksuoja garsus į magnetofoną.
Man gaila, jog Žybarto šičia nėra:
neteko poros mergaičiukė Aušra.
Šis vyras barzdočius – šokėjų šokėjas,
ansambly visokiais menais pagarsėjęs.
Reik kalbą išdrožti – ir tam jis gabus
ar šiaip ką nors svarstant jo žodis svarbus.
Kai šokio užtenka, tai narsiai dainuoja,
ką verta įamžint, jis tuoj nufilmuoja.
Tiek džiūgesio sveiko, taip viskas žavu,
tik aš gagenu balsu nesavu:
labai besistengiant gerklė mat užkimo
ir kojos apsunko nuo ilgo šokimo.
Laimingas jaunimas prie laužo liepsnos
armonikai verkiant lig ryto plasnos.
– Sigitai, juk mudu „sumitę“ vaikinai –
tešlepsi namolio atšipę pentinai.
O taip nesinori ištarti „sudie“,
juk šitokia šventė, brolau, ne kasdie.
Bet jei jau dabar kakarinė užkimo,
tai ūžti lig ryto pritrūks įkvėpimo…
(Vilnius, 1986 m. liepos 12–14 d.)
ANKSTYVAS RUDUO
Na štai, ir ruduo – ryškiaspalvis piešėjas,
brandumo ir nerimo senas nešėjas,
šalnas pasitelkęs savaip gamtą dažo
ir šaipos iš žmogaus tapyto peizažo.
Jo potėpiai platūs per žemę nutįso.
Jis vasaros apdarą keisti išdrįso.
Lapuočiai miškai it gaisrai suliepsnojo,
mums pasakų burtus po kojų paklojo.
Po mišką pabiro grybautojai smalsūs.
Iš tolo atplaukia paklydusio balsas.
Tai gėrisi rudeniu girioje žmonės.
Per mišką nuklydo ir mano svajonės…
Nustebusios akys bėgioja po šalį –
rudens spalvomis atsidžiaugti negali.
Bet šitas jo grožis labai trumpalaikis:
kol šalnos nedrąsios ir vėjas palaikis.
Žinau aš ne vieną įžymią beretę,
paskyrusią rudeniui savo paletę.
Įamžinti geidusią jo spalvingumą,
jog drobės primintų šio meto žavumą…
(Vilnius, 1977 m. spalio 16 d.)
