Vilnius pasiruošęs tapti UNESCO literatūros miestu – UNESCO pateikta paraiška, kuriai rimtai ruoštasi drauge su partneriais. Vilnius nuo senų laikų garsėjo kaip literatūros miestas, kuriame įvairiomis kalbomis kūrė žymūs literatai, įamžindami jį gražiausiuose savo kūriniuose.
Čia vystėsi literatūros žanrai, o visas miestas paženklintas literatūros simboliais. Tikimasi, kad toks statusas padės plačiau skleisti žinią Europai ir visam pasauliui apie Vilniaus nuopelnus literatūrai..
„Mūsų mieste pasaulio pripažintas poetas Adomas Mickevičius kūrė savo eiles, organizavo filomatų draugijos susitikimus, čia Nobelio literatūros premijos laureatas Česlavas Milošas savo pirmąjį poezijos rinkinį, čia vaikystę praleido žymus rašytojas Romain Gary ir daugelis kitų iškilių literatūros atstovų. Vilniuje visada buvo stipri žodžio galia. Gavęs UNESCO literatūros miesto statusą, Vilnius neabejotinai taps dar labiau atviru ir mylimu miestu Europoje ir pasaulyje. Džiaugiuosi galėdamas palaikyti paraiškos teikimą, kurioje atsiskleidžia seniausios Vilniaus miesto literatūros tradicijos“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Vilniaus miesto architektūrinis sprendimas yra pažymėtas literatūros akcentais – UNESCO pasaulio paveldo saugomame Vilniaus senamiestyje išsidriekusi literatų gatvė, Milošo laiptai kviečia užsukti į senamiestį, visame mieste galima atrasti paminklų, gatvių, skverų pavadintų žymių literatūros atstovų pavardėmis.
Vilniuje į literatūros pažinimą turi galimybę įsitraukti skirtingos socialinės grupės. Tautinės bendrijos turi galimybę mokytis gimtąja kalba ir tokiu būdu arčiau pažinti savo tautos literatūrą. Daugelis švietimo organizacijų pritaikomos neįgaliųjų poreikiams.
Vyresnio amžiaus žmonės aktyviai įsitraukia į trečiųjų universitetų veiklą. Vilniuje literatūrą kuria tiek profesionalūs rašytojai, tiek mėgėjai. Čia veikia daugybę literatūrinių organizacijų bei draugijų. Vyksta įvairūs literatūriniai renginiai pritaikyti skirtingiems poreikiams. Valstybinės įstaigos skelbia finansavimo programas, skirtas literatūrai ir leidybai.
rie atviro, skaityti knygas ir pažinti žmones kviečiančio miesto įvaizdžio prisideda ir vizualinė komunikacija. Kotryna Zylė ir Miglė Vasiliauskaitė sukūrė specialų ženklą miestui kandidatui:
„Daugtaškis, atsiradęs V raidės serifo vietoje, palieka pirmąją miesto vardo raidę atvirą. Tokiu simboliu atskleidžiame Vilniaus siekį inicijuoti dialogą: tarp kultūrų, tarp rašytojų ir skaitytojų, tarp skirtingų tautybių ir socialinių grupių, tarp kūrėjų, miestiečių ir miesto svečių. Tam antrina ir šūkis „Reading the other“ arba „Skaityti kitą“, „Skaityti esantį šalia“.
„Reading the other“? Jes, vai not?
atvyksta svečiai į vienos seniausių pasaulio tautų sostinę ir gėrisi jos senovine kalba… Kur tik akį mesi – visur lietuviškas žodis. Arba senas baltiškas. Eini senosios sostinės prospektu, o ten vien lietuviški, latviški, prūsiški, žemaitiški užrašai, iškabos…
Jei atvyks ir kažkada su Žeimyte-Biliene LRyto TV laidoje bendravęs tuometis Britų Prekybos rūmų vadovas, jis negalės atsidžiaugti. Nes tada pokalbyje išreiškė savo nuostabą ir apgailestavimą, kad iškalbos Lietuvos SOSTINĖJE(!) angliškos, ne lietuviškos…
Tik ką važiavau buvusios Kuršių žemės kaimo keliuku. Kai kurie siūlomų pramogų užrašai pakelėj – tik anglų kalba.
PAANTRAŠTES rašyk ir paišyk, kaip tik nori, Gali kad ir numegzti.
bet ANTRAŠTĖ turi būti kaip turi būti.
Iškaboms – ta pati taisyklė galioja
atidaromas liepos 14 d.
Sostinės Reformatų sode iškils ir didingas paminklas
– diena.lt/naujienos/vilnius/miesto-pulsas/sostines-reformatu-sode-iskils-ir-didingas-paminklas-1034072
„vizualinė komunikacija“ – koks išsilavinęs jaunimas! Tai grafomanija yra gėris, kaip aš supratau iš rašinėlio? Tiesa, o kas ta grafomanija, juk galime gražiai lietuviškai pasakyti – liguistas potraukis/beprotybė daug rašyti, neturint tam jokių sugebėjimų. Kūrinių išleidimas grafomanui ne itin svarbus – jam teikia malonumo pats rašymas.