Ši vasara kol kas lepina orais, o žinodami, kad ji netruks amžinai, skubame į parkus, sodus, upių ir ežerų. Pabūsime įkyriais linksmybių gadintojais primindami, jog besidžiaugiant vasaros malonumais nepamirštumėte ir tykančių nemalonumų – erkių.
Šie parazitai gali sukelti ne vien mums gerai pažįstamą erkinį encefalitą bei Laimo ligą, bet ir tokius rečiau minimus susirgimus kaip tuliaremija, babeziozė, anaplazmozė, erlichiozė ar įvairios karštinės.
Laimei, nuo pačios pavojingiausios ligos – erkinio encefalito – turime skiepus. Tuo tarpu kitos ligos gali būti mažiau pavojingos, lengviau gydomos, tačiau tam būtina laiku nustatyta diagnozė. Nacionalinės visuomenės sveikatos piežiūros laboratorijos (NVSPL) specialistai pabrėžia – įkandus erkei reikia nedelsti ir išsitirti.
Per 1–3 dienas nuo įkandimo, iš pristatytų ištrauktų nepažeistų erkių ar kraujo ėminių molekuliniais metodais galima nustatyti pavienių erkių platinamus ligų sukėlėjus. Po 2–4 savaičių galima pasidaryti pakartotiną kraujo tyrimą serologiniu metodu. Sukėlėjas ne visada randamas iškart, pirmo tyrimo metu, tad po erkės įkandimo reikia sekti savo savijautą bei odos pakitimus.
NVSPL specialistai ne kartą išsamiai pasakojo apie vieną ar kitą erkių pernešamą ligų sukėlėją. Šį kartą norime daugiau papasakoti apie dar vieną susirgimą – tuliaremiją.
Tai yra ūmi zoonozė, kuria užsikrečia ir žmonės, ir gyvūnai. Šiuos sukėlėjus platina kai kurių rūšių erkės, rečiau – akliai, sparvos, žabaliai, uodai, blusos.
Opinė liaukų tuliaremija pasitaiko 75–85 proc. atvejų. Liaukų tuliaremija registruojama 5–10 procentų visų atvejų. Lietuvoje per 2017–2019 m. tuliaremija sirgo 14 žmonių, iš jų 13 – hospitalizuoti (Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis).
Opinės liaukų tuliaremijos atveju sukėlėjo patekimo vietoje (dažniausiai neuždengtose kūno vietose) atsiranda dėmė, susiformuoja papulė, ši virsta pūslele, kuri trūksta ir atsiranda opelė. Oda aplinkui opą parausta ir niežti, vėliau atsiranda šašas, jam nukritus – lieka randas. 2–3 dieną regioninių limfmazgių srityje formuojasi bubonas, limfmazgiai (dažniausiai pažastų, kaklo) padidėja iki kaštono dydžio. Bubonai po 2–3 savaičių gali supūliuoti, o jiems užgijus lieka randai.
Liaukų tuliaremijos atveju sukėlėjo patekimo vietoje odos pokyčių nebūna, patinsta regioniniai limfmazgiai, bubonai susidaro alkūnių, pažastų, rečiau kaklo, kirkšnių srityse.
Vidutiniškai slaptas ligos periodas trunka 3–5 dienas, tačiau gali tęstis ir iki 25 dienų. Liga prasideda ūmiai: krečia šaltis, temperatūra pakyla iki 38–40 C. Karščiuojama 1–4 savaites. Liga gali užsitęsti iki 3 savaičių ar net 2 metų. Taip pat gali skaudėti galvą, raumenis, sutrikti miegas, dingti apetitas. Kiti simptomai: liežuvio apnašos, padidėjusios kepenys ir blužnis.
Priklausomai nuo sukėlėjo patekimo vietos ir užsikrėtimo būdo (kontaktinis, alimentarinis, įkvepiant, įkandus kraujasiurbiui vabzdžiui) yra skiriamos kelios tuliaremijos formos. Be dviejų aukščiau paminėtų formų gali būti akių liaukų, burnos ir ryklės, plaučių, žarnyno, tifoidinė tuliaremijos formos.
Jei maistui buvo vartoti graužikų šlapimu užterštias maistasi, geriamas nevirintas atvirų vandens šaltinių vaduo, medžioti gyvūnai, lupti kailiai, dorota mėsa, kulti javai ar kt., o po kelių dienų atsirado čia paminėtų klinikinių požymių – reikėtų kreiptis į gydytoją ir pasakyti, jei buvo įkandę kraujasiurbiai vabzdžiai.
Tuliaremija sergantis žmogus aplinkiniams nesukelia pavojaus ir jų neužkrečia.
