R. Doveika. Jie kūrė Lietuvą

Kalba, pasakyta Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje 2021 metų birželio 14 dieną, minint Gedulo ir vilties dieną. Irenos Tumavičiūtės vaizdo įrašas:

Mielas mūsų Miesto Mere, brangūs broliai seserys, garbūs tremties švyturiai, mūsų tautos istorinės tiesos aristokratai,

Laikas įvykiuose ir įvykiai laike… šiuose žodžiuose dar kartą atrandame šiandieną – 80-ties metų istorijos tikrumą ir tiesą, kuri vėl mus sutelkia būti kartu. Būti kartu. Tremtinių pagerbimas yra nuolatos mus praturtinantis paveldas.

Ši diena, tai mūsų Tautos susitikimo būti vieni su kitais diena. Tai mūsų pasikalbėjimo diena. Tai mūsų sąžinės ir sąmonės diena. Tremtinių akivaizdoje esame kviečiami atlikti savo šiandienos gyvenimo, elgsenos, veiksmų ir tarpusavio santykių sąžinės sąskaitą. Tautos ir Valstybės sąžinės diena prieš tremtinių kapus, bei tuos, į kurių akis dar galime pažvelgti, nors laikas ir mažiną jų buvimą kartu su mumis.

Trėmimais buvo nupjauta visa tautos ir šalies viršūnė. Prie Laptevų jūros prievarta buvo išvežtas visas elitas – intelektualai, dvasininkai, mokytojai, politikai, medikai, kariškiai. Išgyveno ir sugrįžo tik vienetai. Todėl dabar murkdomės ir negalime susivokti patys savyje. Daugybė žmonių nebesupranta nei pačios valstybės svarbos, nei pilietiškumo, išbarstytos moralinės vertybės. Pasimetėm nuomonių labirintuose, įtikėjome, kad nebegali būti vienos Tiesos…

Dėl dabartinės politinės, moralinės, visuomenės identiteto krizės nemažai kalta būtent tremtis, kuri pražudė nepilką, mąstančią ir atsakingą visuomenės dalį. Iššūkių, bado ir mirties akivaizdoje lietuviai dalinosi paskutiniu duonos gabalėliu, šiltesniu drabužiu, praktiniu patarimu. Dalinosi, nes suprato, kad tik taip galima išgyventi. Norint išgyventi pačiam reikėjo padėti išgyventi šalia esančiam. Jie mums yra besidovanojančios kultūros ambasadoriai, aristokratai ir mūsų sąžinė, kai mes, šiandienos iššūkių akivaizdoje net pasiduodame pagundai už kelias šimtines parduoti mirusį savo šeimos narį, kuris laidojamas trijuose maišuose paskubomis, kaip didžioji gėda.

Mums reikia šiandienos širdies kelionės link tremtinių. Mums svarbus tylus pokalbis su jais. Būtinas gebėjimas išklausyti tremtinių istorijų. Svarbu ne tik nepamiršti istorijos, ją prisiminti ir švęsti. Mūsų šiandienos Tautai tampa būtina nesigėdyti savo istorijos, neišduoti savo istorijos, pateisinti istorijos paveldą. Visi sutiksime, kad didžiausias priešo darbas yra pakirsta istorinė tautos sąmonė, sumenkinama istorijos svarba, perrašoma istorija. Jei nori pažeminti žmogų, jei nori pasityčioti iš Valstybė visada reikia sumenkinti istoriją. Nes kas išduoda istoriją, tas pažemina žmogų. Pažeminus žmogų, ištrynus jo istorinę atmintį, nesunkiai žmogaus gyvenimas ir pats žmogus tampa tik žaidimų aikštele. Kokia yra tautos tragedija – žmogus tampantis žaidimų aikštele.

Ši atminties diena mums turi priminti, kad žmogaus kūnas ir jo gyvenimas nėra žaidimų aikštelė. Žmogus nėra žaidimas. Gyvybė nėra žaidimų smėlio dėžė.

Mūsų tremtiniai stiprybės sėmėsi iš tikėjimo į Dievą versmės ir ženklų – Trispalvės, Vyčio, kryžiaus ženklo ir maldos, statytų koplytstulpių ir paminklų – tautos įvykių, partizanų ir dvasios milžinų atminimui. Sėmėsi stiprybės iš kultūros ir lietuvių kalbos grožio, poetų ir rašytojų. Ir niekada nesigėdijo bei nepastūmė to, kuris buvo šalia – kitoks ir skirtingas, kuris savitu būdu puoselėjo Lietuvą. Valstybė augo iš darnos Lietuvoje. Darnos Lietuva tampa keliu vedančiu į gerovės Lietuvą.

Mūsų tremtiniai mums ne tik primena, bet savimi paliudija ką reiškia ne tik gyventi laisvėje, ne tik siekti laisvės, ne tik naudoti laisvę, bet ką reiškia būti laisve? Būti laisve – tai kitiems atspindėti tą laisvę, kuri yra pasiaukojimas.

O pasiaukojimas – paliudijamas nesuvaidinta meile artimui. Savo buvimu ir alinančiu triūsu paliudijo, kad Lietuva gimsta ne ją valdant, o ją kuriant. Norinčių valdyti buvo yra ir bus. Norinčių pavergti, pažeminti, suniveliuoti. Šiandien visi matome, kad mūsų Lietuvai reikia ne ją valdančių, bet Lietuvą kuriančių. Lietuva tampama ne valdant, o kuriant. Jie kūrė Lietuvą. Net vežami gyvuliniuose vagonuose, jie kūrė Lietuvą. Jie tikėjo laisve. O tyliai, pakeliui į tremtį iš vagonų išmetami lietuvių kūnai tapo dvasios milžinų švyturiais. Mūsų tautos kelias į tremtį ir laisvę nusėtas Tiesos Obeliskais. Šie ešalonai mūsų Tiesos kelias…

Tremtiniai žinojo, kad jei myli, niekuomet negalėsi sužeisti, išduoti, apiplėšti, įskaudinti ar išjuokti. Jei myli, negalėsi elgtis kitaip, kaip tik padėti, priimti, laminti. Meilė – ne tada, kai gauni, o kai atiduodi. Duonos kriaukšlelė tremtinio delne, medžio gabalas sušildantis ligonių barakus. Maldos žodis, įkvepiantis viltį mirštančiam. Dainos ir giesmės tampančios stiprybe kasdienybėje. Ilgesys ir viltis – palaiminimo ranka vis priglundanti prie kaktos link tos pusės ir tolių, kurlink širdis nujaučia esanti tėvynė.

Atiduoti, kad būtum; pasidalinti, kad turėtum, mylėti, kad išgyventum, viltis, kad nepalūžtum. Buvimas, kad neišnyktum.. Duonos rožinis delnuose ir malda už laisvą Lietuvą… visa tai unikalios patirtys, kuriuos kaip didingi įrankiai pačių tremtinių įteikiami šiandien į mūsų rankas.

Šiandien mūsų tremtiniai įduoda į mūsų rankas raktą patikrinti savo meilę. Šiuo raktu patikrink, kaip elgiesi savo šeimoje, kaip bendrauji su kaimynais, kaip sugyveni su savo bendradarbiais? Šiuo meilės raktu patikrink, kaip elgiesi su ligoniais, savo senais tėveliais?

Mylėti – tai trokšti būti viena su kitu neištirpstant kitame. Meilė nesugeria kito, ji gali būti viena išlaikanti savo ir kito tapatybę bei surandant didžiausią pasitenkinimą. Meilė gali būti viena pripažįstanti kito kitoniškumą. Kaip elgiesi su tau patikėta laisve, tarnystėmis? Valdai Lietuvą, susitvarkai savo reikalus Lietuvoje, pasitelki galios ir valdžios botagą, primeti ambicijas ir kiršinimą, pastumi ir pažemini, skaldai tautiečius į pažangiuosius ir atsilikusius ar KURI LIETUVĄ?

Birželio 14-oji ne tik tautos gedulo, bet ir vilties diena. Vilties išgyventi, vilties sugrįžti į tėvynę, vilties išvysti savo artimuosius. Viltis palaikė tremtinius ir kalinius sunkiausiais, juodžiausiais jų gyvenimo metais, suteikė jėgų ir tvirtybės.

Jie sugrįžo – gyvi ir mirę, kad atgultų amžinam poilsiui savo žemėje. Sugrįždami jie parsinešė ir juos palaikiusią viltį. Viltį, kad birželio 14-osios įvykiai nebepasikartos, bus mažiau juodų gedulo dienų, daugiau vilties ir šviesos.