Pievos, pamiškės ir pakelės jau mėlynuoja – pradeda žydėti lubinai. Tai invazinė, viena agresyviausiai plintančių augalų rūšių, todėl aplinkosaugininkai ragina juos skinti ir merkti į vazas, taip prisidedant prie lubinų gausos reguliavimo. Jeigu jų pridygo sode, sodyboje, aplink namą, reikėtų iškasti arba reguliariai šienauti dar nesubrandinus sėklų.
„Svetimžemių rūšių plitimas, jų invazija kelia grėsmę daugelio pasaulio regionų biologinei įvairovei. Lubinai auga beveik visoje Lietuvos teritorijoje, jų gausu ir aplinkui miestus, gyvenvietes, apleistuose žemės plotuose, pievose, pakelėse.
Dabar pats jų žydėjimo sezonas, todėl drąsiai skinkite, merkite į vazas, pasipuošite namus, terasas, biurus. Gamtoje jų liks mažiau, taip padėsime išsaugoti vietines augalų rūšis“, – aiškina Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyr. specialistė Laura Janulaitienė.
Ji dalijasi idėja artėjančioms Joninėms – jeigu dar žydės lubinai, pinkite iš jų vainikus, užuot skynę saugomus žolynus. Kadangi lubinai dar nespėjo subrandinti sėklų, paleidus į vandenį jų vainikus nekyla grėsmė, kad ims daugintis.
Atsargiau patartina elgtis su jau nužydėjusiais lubinais, juos reikėtų kompostuoti arba išmesti į mišrių komunalinių atliekų konteinerius, kad sėklos neišplistų.
Lubinai, žydintys mėlynais, violetiniais, balkšvais ar rausvais žiedais į Lietuvą atkeliavo daugiau kaip prieš pusę amžiaus ir ilgainiui paplito visoje šalyje, nustelbdami daugelį vietinių augalų. Jų neėda nei gyvuliai, nei žvėrys, sėklų negraužia pelės, nelesa paukščiai.
Šis daugiametis augalas didina azoto atsargas dirvožemyje, dėl to ten, kur jie auga, ima nykti kitos rūšys. Lubinų šaknų sistema gerai išvystyta ir neišdžiūsta net per sausrą, todėl jie anksčiau naudoti priešgaisrinėse miškų juostose – sąžalynai gali užkirsti kelią pažeminiams gaisrams. Tačiau dabar jų prisiveisė tiek, kad tenka naikinti.
Pagrindinis būdas – iškasti. Tai nėra taip paprasta, nes lubino šaknys pasiekia ir 1,5 metro gylį. Jeigu lieka nors dalis šaknies, jis auga iš naujo. Kitas veiksmingas būdas – šienauti. Lubinus kasmet nušienavus po keletą kartų jie negali subrandinti sėklų, ir po kurio laiko toje teritorijoje išnyksta.
Primename, kad Lietuvoje draudžiama auginti visas daugiamečio lubino rūšis ir veisles, prekiauti jų sėklomis ir sodinukais. Vis dar stebima, kad puošnias daugiamečio lubino veisles bandoma auginti, ieškoma kaip parsisiųsti sėklas iš užsienio, pavyzdžiui „Polar Princess“, „Persian Slipper“ ir pan.
Už invazinių rūšių auginimą, dauginimą, mainymą numatytos baudos nuo 200 iki 400 eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 600 eurų. Už invazinių rūšių pateikimą rinkai ar tyčinį paleidimą į aplinką gresia 300-500 eurų, juridinių asmenų vadovams, kitiems atsakingiems asmenims – 800-1500 eurų baudos.
Ar negalėtų ateiti į talką vasaros stovyklų moksleiviai – mažesni rankomis rauti, vyresnius galima būtų pamokyti dalgiu mojuoti? Būtų jiems „etnosportas”
Beje, ir senelių namų stipresni gyventojai gal visai mielai pagal savo jėgas porą valandų pasidarbuotų laukuose, jei juos kas į tokį „pikniką” nuvežtų ir atgal atvežtų.
O „nuimtą derlių” gal tiktų atiduoti smulkiems žemdirbiams – girdėjau, jog lubinų „dieta” paskanina pieną. Tai kažkiek tuoj pat sušertų, o likutį žiemai sudžiovintų?
Mane įkvėpė kažkurioje TV matytas dok. filmas apie atostogaujančių savanorių vyrukų būrio kelionę per JAV, pastatant namus skurdžiai ar nelaimės ištiktai, be namų likusiai šeimai. Kiti savanoriai bei labdariai paruošia projektus statybos bei interjero, aprūpina medžiaga ir darbo įrankiais, baldais ir visa buities technika, ir savanoriai taip prasmingai praleidžia atostogas – važiuoja per JAV į vis kitus miestelius, pamato Ameriką, grynam ore pasidarbuoja ir išvažiuoja palikdami po savęs dar, ir dar vienai šeimai laimę, naujus erdvius įrengtus namus, sutvarkytą aplinką. O ar neatsirastų savanorių „lubinpjovių” bei Sosnovskio „barščiapjovių” brigados?
,