Kiek daug Lietuvoje gražių vietų, kurių ir nenumaniau esant! Šį kartą pasukame Pagramančio link. Ir ne todėl, kad ant Akmenos kranto yra buvusi mano prosenelių sodyba, kurios nebėra likę nei pamatų, nei sodo obelų, kurios prieš du dešimtmečius dar baltavo iš tolo, iškišusios savo žydinčias galvas iš kitų medžių. O gal ir dėl to… Kai nieko nebelieka, dar lieka upeliai, piliakalniai, dar lieka tėviške kvepiantys laukai…
Gramančia – sravus upeliūkštis su skardingais šlaitais, puslankiu juosiantis piliakalnį, kuriam yra davęs ir vardą. Gramančia, nešdama paskutinius ievų žiedus, įteka į Akmenos upę. Ji iš tiesų pribarstyta didesnių ir mažesnių akmenų, sudarančių rėvas. Šis žodis man negirdėtas, labiau primenantis medžio rieves. Rėva – akmenų, gargždo sekluma, slenksčiai. Pasak mane lydinčios Giedrės, Akmenos upės vanduo šaltas net karščiausią vasaros dieną, gal todėl, kad į ją ir Jūros upę įteka šaltiniuoti upeliai: Aušbruva, Lylava, Bremena, Alanga, Sermas, Vynija… Skalviški pavadinimai, atsinešti iš tų laikų, kai čia gyveno skalvių gentis, kurią vėliau žiauriai nukariavo kryžiuočiai, o likučiai asimiliavosi su žemaičiais.
Kol gomuriu ir visais kitais balso padargais skanauju šiuos neįprastus ausiai vardus, atmintyje atbunda visa, ką esu skaičiusi ar girdėjusi apie baltų gentis ir jų kovas su kryžiuočiais. Šitai mena Pagramančio piliakalnis, iš vienos pusės juosiamas Gramančios, iš kitos – įspūdingų Akmenos atodangų. Piliakalnio šlaitai statūs, apie 20 metrų aukščio. Aikštelė netaisyklingos stačiakampio formos, šiauriniame jos pakraštyje – 3 metrų pylimas. Viršūnėje sumūrytas lauko riedulių aukuras. Čia švenčiamos Rasos, laužas užkuriamas Baltų vienybės dieną.
Gera pasivaikščioti po Pagramantį, nušveisti kasdienybe apsinešusią dvasią. Maršrutas – 5 kilometrai. Čia susipina gamtos ir kultūros paveldas. Gramančios ir Akmenos upių santakoje stovi skulptoriaus Dariaus Jakaičio skulptūra, primenanti upeliuko atsiradimo legendą. Du jaunikaičiai – Sungaila ir Ringaila – įsimylėjo bajoro Pagramančio dukrą Gramančią. Nenuspręsdama, už kurio tekėti, nes abu vienodai patikę, Gramančia, išgėrusi burtininkės sutaisyto gėrimo, pavirto versme, kuri savo vandenis plukdo pro piliakalnį, ant kurio stovėjęs tėvo dvaras ir įsilieja į Akmeną. O jaunikaičiai davę pradžią Ringių ir Sungailiškių kaimams. Ši legenda graži, bet nėra sena. Logiškai mąstydami suprantame, kad Pagramančio vardas kilo iš Gramančios upelio (jis I – ame mūsų eros amžiuje turėjo būti kur kas gilesnis ir platesnis, nes buvo panaudotas pilies gynybai), o ne atvirkščiai.
Pagramančio regioninis parkas įkurtas 1992 metais, tad kitais metais bus švenčiamas jo 30-metis. Ta proga atnaujinami užrašai, nuorodos, taisomi mediniai laiptai. Lankytojų pažintinis takas tęsiasi apie 15 kilometrų, prasidėjęs nuo Gudlaukio ąžuolo, nuo Pagramančio medinės bažnytėlės, statytos 1774-ais ir išlikusios iki šių dienų, nuo Pagramančio piliakalnio, nuo partizanų žeminės iki Indijos piliakalnio, esančio jau Šilalės rajone. Į Pagramančio regioninį parką įeina Akmenos, Jūros, Tyrelių kraštovaizdžių draustiniai, Plynosios pelkės termologinis draustinis ir Lylavos hidrografinis draustinis.
Parko lankytojų centras įsikūręs Akmenos ir Jūros upių santakoje, ant aukšto skardžio. Vaizdu galima pasigrožėti iš aukštai, bet patogu nulipti mediniais laipteliais žemyn, įsižiūrėti į kerintį vaizdą ir plaukti mintimis atgal, į praeitį, paspėlioti, kaip ši dauba, kurioje įsikūręs Pagramančio miestelis, galėjo atrodyti prieš tūkstantį ir daugiau metų.
Galime tik paspėlioti, ar tirpstant ledynams, didžiulis jų luitas nebus išrausęs daubos ir nutekėjęs šaltiniuotais upeliukais, sudariusiais įspūdingas atodangas? Ties Pagramančiu, nuo regyklos, atsiveria vaizdas iš aukštai: visas miestelis kaip ant delno. Tačiau didžiausią įspūdį sukelia atodangos – lietaus, vėjų, žiemos šalčių graužiamos ir kasmet pasiglemžiančios molingos skardžio žemės.
Akyse tebematau tvirtą ąžuolą, įdiržusiomis, užgrūdintomis šaknimis įsikibusį į žemę, ir suvokiu, kad jis bejėgis prieš Laiką, savaip pertvarkantį ne tik kraštovaizdį, bet keičiantį ir patį žmogų: vieni saugo tai, ką protėviai paliko, kiti, apimti atminties erozijos, kerta, užtvenkia, nusausina, gal nė nesuvokdami, kad šitaip „drenuoja“ savastį …
Rėvos buvo ir Nemune – dabar jos yra paskandintos marių dugne kartu su kaimų pamatais. Slenksčiai prie rėvų buvo skirti ledonešio ledams skaldyti tam, kad negalėtų susigrūsti užtvaros, potvyniu liejančios Nemuno slėnį.
Skalviai buvo šiaurinė prūsų gentis ir, nors nuo senosios Prūsijos ją skiria Kaliningrado sritis, labai artimi kuršiams teritoriniai skalviai (vadina juos dar Mažąja Lietuva) sudaro trečią žemaičių genties tarminę komponentę (Žemaitija = žemaičiai + kuršiai + skalviai). Šių trijų bendruomenių su patarmėmis sostinė yra Klaipėda.
Pavydžiu Reginai baltai, kad, nors ir sapne, bet mato vistiek skalvių kraštovaizdžio fone ir savo tėvų sodybos žydinčio sodo viršūnes.
Dėkoju Rimgaudui už nuoširdų komentarą, praplėtė mano žinias apie skalvius. Sujaudino paskutinis sakinys….