Liudui Dambrauskui – 100 (video)

Balandžio 25 d. Lietuvos laisvės kovotojo, rašytojo Liudo Dambrausko (1921–2003) 100-osios gimimo metinės.

Su Liudu Dambrausku mane sieja artima trejų metų draugystė. Ją nuolat gaivina ta aplinkybė, kad jis gyvena Kaune, o aš – Vilniuje.  Artimas ir mylimas žmogus tampa daug brangesnis, kai apie ji dažniau pagalvoji, negu matai akyse. Tas nuolatinis galvojimas ir prisiminimas skatina neeilinius pasimatymus, gyvus pokalbius, didesnę šilumą ir išmintį. Tokių akimirkų mūsų draugystė sukaupusi jau ne vieną aruodą.

Lietuvos žmonėms L. Dambrausko vardas turėtų būti plačiau žinomas iš politinio proceso 1984 metais ir po jo sekusio įkalinimo.

1990 metais dideliu tiražu pasirodė dviejų tomų L. Dambrausko prisiminimų knyga „Gyvenimo akimirkos“, dar po dvejų metų – aktualūs politiniai apmąstymai „Žvilgsnis į dabartį“.

L. Dambrausko 100-mečio sukakčiai pažymėti Lietuvos ypatingasis archyvas ir L. Dambrausko šeima parengė virtualią parodą apie L. Dambrausko gyvenimą, jo pasipriešinimo veiklą: „Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra tautos istorijos dalelytė“.

Šia proga skelbiu – dalį mudviejų pokalbio, įvykusio 1993 metais (skelbiama iš rankraščio):

Arvydas Juozaitis:
– Gerbiamas Liudai, Jūsų gyvenimo patirtis, jeigu ją kruopščiai surašytume, galėtų tapti tikra enciklopedija. Jūs pats, beje, jau nemažai nuveikėte, išsaugodamas ją savo artimiesiems ir Lietuvos žmonėms. Turiu galvoje jau pasirodžiusias tris atsiminimų ir svarstymų knygas. Tad pradėkime pokalbį gal šia gaida: ar galėtume pasakyti, kad šalia garsiai ištariamų Jūsų gyvenimo faktų esama nutylimų ir sunkiai įvardijamų temų? Kita vertus, kaip pavadintumėte tas povandenines gyvenimo sroves, kurios formuoja žmogaus charakterį?

Liudas Dambrauskas:
– Man regis, kiekvieno žmogaus gyvenimas, jam gerokai pagyvenus, tampa savotiška enciklopedija, kuri dažniausiai nueina į kapus netgi jos nepavarčius, o tie, kurie bando ją užfiksuoti, dažnai daro tai pavėluotai…

Žinoma, žmogaus gyvenime esama „įslaptintų“ vietų, apie kurias nutylima. Tai jo sielos šventovė, į kurią jis nėra linkęs įsileisti pašaliečių. Analizuodamas savo praeitį, neišvengi netikslumų, nes žmogaus atmintis yra ribota, ir metai kartais padaro savo „pataisas“. Be to, visų atsiminimų autorių silpnoji vieta – subjektyvumas. Svarbiausia, kad tas subjektyvumas nebūtų piktas, kerštingas…

Dažnai mane klausia: kas tave suformavo tokį, o ne kitokį. Manyčiau, kad pagrindinius charakterio bruožus suformavo tėvai ir lietuviškas kaimas. Nemažai prisidėjo ir piemenavimas; šešerių metų piemens stažas leido gerai pažinti karvių, arklių, avių charakterius. Rodos, gyvuliai proto neturi, tačiau jų elgsena, jaunesnės karvės pagarba vyresniajai ir, sakyčiau, vienybė bei draugiškumas mus, „protinguosius“, daug ko galėtų pamokyti.

Nuolatinis bendravimas su gamta, kaimo aplinka padarė mane „kampuotu“ kaimiečiu, vėliau mano gyvenimas neišsiskyrė iš ano meto Lietuvos jaunimo patirties, o dar vėliau net savotiškai simbolizavo mūsų tautos kryžiaus kelius…

Galbūt tik mano lemtis buvo laimingesnė už daugelio… Bet aš negaliu didžiuotis savo didvyriškumu ar lygintis patriotizmu su dabartiniais Seimo atstovais: patriotizmo abėcėlės ir įmantrybių manęs niekas nemokė. Aš atlikau tik pareigą, kurią užkrovė man geografinė padėtis, politinė situacija ir bendra tautos priespauda. O pareigos atlikimas – joks didvyriškumas…

Ar atlikau pareigą iki galo? – manau, kad ne. Pirmiausia, per greitai patekau į kalėjimą, antra vertus, ir dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje dėl „šventos ramybės“ ne visuomet išdrįstu daiktus vadinti savais vardais. O juk ta „šventa ramybė“ ir yra terpė, kurioje veisiasi mūsų valstybinis parazitizmas…

– Užduosiu Jums tradicinį klausimą: jeigu reikėtų gyventi iš naujo?..

– Jeigu reikėtų gyventi iš naujo, pasirinkčiau greičiausiai tą patį kelią. Nors klaidų neišvengčiau. Tačiau klaidos ir lėmė tai, kad aš sutikau būtent tokią lemtį, o ne kitokią. Bet Dievui neturiu jokių pretenzijų. Atvirkščiai, esu Jam dėkingas už tai, kad Jis nepaliko manęs tais momentais, kai atsidurdavau beviltiškose situacijose.
Jos galiausiai mano gyvenimą praturtino, padarė jį prasmingesnį ir įdomesnį.

– Ne vieną sykį esame šnekėję apie išdavystę, jos prigimtį, jos siaubą. Sykį sakėte, kad išdavystė maitinama egoizmo šaknimis. Prisimenu atvejį, kai prieš jus KGB paliudijusi moteris padarė tai ne dėl blogų ketinimų, o iš baimės patekti į Jūsų padėtį. Tada prisiminiau ir eilutes iš Česlovo Milošo eilėraščio „Europos vaikas“, kur sakoma (cituoju iš atminties): „Matydamas savo mirtį ir kito mirtį, pasirinkdavau kito mirtį ir galvodavau: kad įvyktų…“

– Ką nors kaltindami išdavyste turime būti labai atsargūs. Ypač rezistencinėje veikloje kyla pagunda kiekvieną klaidą, susijusią su aukomis, interpretuoti kaip išdavystę. Aš, pirmą sykį patekęs į sovietinio saugumo rankas, buvau tikras, kad esu profesionalaus išdaviko auka.

Ir štai sutinku tą „išdaviką“ mirtininkų kameroje, išsiaiškinu, kad mes abu esame jo didelės klaidos auka (pas jį rado adresų knygutę). Todėl išdaviku jo laikyti nebeturėjau teisės, nes tokią klaidą galėjo padaryti daugelis. Tiesa, galėjau jį kaltinti tik už neturėjimą konspiracinio darbo patirties…

Žmogaus apkaltinimas išdavyste, sakyčiau, tolygus jo mirties nuosprendžiui. Maža to: išdavystė yra piktesnė už mirtį, nes ji amžiams palaidoja draugystę. Tą padaryti bejėgė net mirtis. Sąmoninga išdavystė yra paremta ir egoizmu, ir bailumu. Bailūs žmonės dažnai tampa išdavikais prieš savo valią.

Man pačiam pasisekė išvengti išdavysčių. Matyt, sovietinio saugumo organams aš buvau neparankus, o gal pasirodžiau nesugebantis laikyti liežuvio už dantų. Mat aš stengdavausi visas tardymo detales, kurias tardytojas laikė vos ne valstybine paslaptimi, greitai išplepėti…

Matyt, ta savybė jiems netiko. Užtat aš pats buvau apstatytas nematomų ausų ir akių. Bet ir sekliams, atrodo, nebuvau parankus, nes, pajutęs naują „globėją“, stengdavausi per kitus KGB informatorius sukompromituoti jį kaip seklį.

Tiesa, kartais bandydavau net susidraugauti su informatoriais. Tokia draugystė būdavo labai naudinga, nes tada galima KGB darbuotojus vedžioti už nosies. Bet ji gali tapti ir pragaištinga, nes tokie ,,draugai“ sugeba prikišti prie tavęs pirštus ir giliau. Tokį neapdairumą savo kailiu esu patyręs antro arešto metu.

– Gerbiamas Liudai, ne kiekvieno tremtinio ar politinio kalinio gyvenimo pamokos būna išmokstamos. Ne kiekvienas pasimoko ir iš savo paties gyvenimo. Gal tai sąlygoja ir ta priežastis, kad ne vien biografija formuoja žmogaus charakterį.

Sykį mano mama man pasakė: „Jeigu Sąjūdžio iniciatyvinę grupę išvežtų į Sibirą, tai, manai, jūs grįžtumėte geresni? Kokius išvežtų, tokie ir grįžtumėte!“ Man šie žodžiai pasirodė labai išmintingi. Juos prisimindamas dažnai sveriu ir buvusių politinių kalinių bei tremtinių veiksmų vertę. Ta vertė neretai, deja, labai menka arba net neigiama. Ypač tų, kurie tampa politikos veikėjais. Mat politikoje negalima remtis asmeninėmis nuoskaudomis.

– Aš taip pat nematau didelio skirtumo tarp visą laiką Lietuvoje gyvenusių, t. y. niekur netremtų, ir tremtinių bei politinių kalinių. Nei lageris, nei tremtis mums proto nepridėjo – su kokiu patekome į nelaisvę, su tokiu ir grįžome. Gal ir nereikėtų didžiuotis tuo, kad mes buvome politiniai kaliniai, nes niekas į kalėjimą savo noru nėjo. Mes ten patekome per sovietų saugumo „nuopelnus“.

Kaip minėjau, atlikome tik šventą pareigą savo sąžinei ir savo tautai, patekusiai į nelaimę. Man regis, kad vaikų, mylinčių ir gerbiančių savo tėvus, niekas nevadina didvyriais. Juk tai – padoraus žmogaus pareiga.

– Aš privalau pripažinti, kad vis dėlto neturiu Jūsų teisės kalbėti apie lagerius ir kalėjimus Jūsų kalba.

– Kalėjimas yra ypatinga vieta, jame visi tampa lygūs, nors tas lygybės jausmas ne visus vienodai tenkina. Ten žmogus praranda bet kokią kaukę, su kuria laisvėje galėjo vaidinti kultūringo, doro, daug išmanančio žmogaus vaidmenį. Žodžiu, ten esi ne tik alkanas, bet ir nuogas savo išore, permatomas. Chameleonai kalėjime praranda visas savo spalvas.

Nelaisvėje labai greitai išryškėja, kas yra kas. Dažnai paprastas studentėlis ar kaimo bernelis savo dvasios turtingumu pralenkė ne vieną inteligentą. Reikėtų neužmiršti, kad nemaža kalinių buvo kaimiečiai, kurie net nesapnavo, jog gali tapti politiniais nusikaltėliais“ vien už tai, jog myli savo žemę, sodžių, o sąžiningą darbą laiko šventa pareiga…

Juk nežinojo jie, kas ta politika ir su kuo ji valgoma. Apie sukčius ir niekšus, miestiečius aferistus buvo girdėję, o kas yra politikai, patyrė savo kailiu tik vėliau. Svetimi ,,izmai“ kaimiečių nedomino: komunizmas, socializmas, fašizmas, nacionalizmas jų ausyse skambėjo vienodai, tad ir laikė juos to paties šėtono išperom…

Įvairiai jie suplaukė į lagerius: vieni bandė ginklu gintis nuo neprašytų svečių, kiti buvo miškinius matę ar apie juos girdėję ir nepranešę „kam reikia“, treti – ne „to“ radijo pasiklausę, kaimynams pakomentavę greitą ruso galą…

Žodžiu, juos visus siejo tik tas pats Baudžiamojo kodekso straipsnis, pasmerkiantis „tėvynės išdavystę“. Beje, niekas iš kaimiečių ir nesuvokė, apie kokią ir kieno tėvynę tame straipsnyje kalbama. Jie buvo gimę ir augę Lietuvoj, tad kitos tėvynės ir įsivaizduoti negalėjo…

– Žmonių charakterius matėte iš įvairių pusių, pasiduodavote ir pagundai juos apibendrinti. Apie tai rašėte savo knygoje „Gyvenimo akimirkos“. Gal kelis gyvus žodžius pasakytumėte apie konkretesnius atvejus?

– Politinių kalinių laikysena buvo įvairi, suskirstyčiau juos į tris grupes.

Pirmąją grupę sudarė verkšlentojai. Jie save laikė nekaltais ir prakeikdavo visus, per kurių kaltę buvo patekę į nelaisvę. Kaltino jie Lietuvos partizanus, nes pastarieji neleido jiems ramiai gyventi; dar daugiau burnojo ant Lietuvos inteligentų, kurie, anot jų, „balamutino“ Lietuvos visuomenę ir ne vieną žmogų įstūmė į antisovietinę veiklą. Tačiau tokie retai užsimindavo blogu žodžiu apie tikrąjį mūsų visų nelaimių kaltininką. Tai buvo nelaimingi žmonės, bet kartu ir pavojingi. Aišku, tokie verkšlentojai nesudarė daugumos, bet jie buvo dažni.

Antros grupės kaliniai žiūrėjo į savo vargus ir į priespaudą kaip į normalų bolševikinės okupacijos reiškinį, nieko nekaltino, nes puikiai suvokė, kas jų nelaisvės kaltininkas. Jie sudarė pagrindinę politinių kalinių masę. Žinoma, jie buvo įvairiausio charakterio ir pažiūrų. Vieni buvo vieningi kaip priešo neįveikiama tvirtovė, kiti, pablogėjus gyvenimo sąlygoms, imdavo svyruoti kaip nendrės, ir jiems prireikdavo brolio lietuvio ramsčio.

Ir buvo trečia grupė, kurios atstovai tarsi ąžuolai užstodavo nendres nuo nepalankaus vėjo. Atrodė, jie tarsi neturėtų savo skausmų. Skubėdavo ten, kur jų pagalba būdavo reikalingiausia. Svyruojantį sutvirtindavo, verkšlenantį nuramindavo, o jei reikėdavo, ir pabardavo, jaunuolį, trokštantį įsigyti daugiau gyvenimo patirties, apšviesdavo. Ypač mums – jaunimui, jie būdavo ir mokytojai, ir profesoriai, ir tėvukai.

Ar galima užmiršti sutiktą Kauno KGB rūsiuose Algi Voldemarą, mirusį nelaisvėje, kuris davė man tiek daug praktiškų patarimų ir net apsaugojo nuo vieno „stukačiaus“ pinklių. Vėliau lageryje Čeliabinsko srityje sutikau Rusijos vokietį Volodią Bauerį, kuris buvo išėjęs baisiausius mirties lagerius dar karo metu ir
kurio patarimai bei laikysena, sakyčiau, suformavo ir mano „lagerinį“ charakterį, kartu parengė ir net užgrūdino laisvo gyvenimo netikėtumams. Tai buvo geležinės, nepalaužiamos dvasios žmogus, kuris suklupo tik prieš tuberkuliozę. Tačiau ir mirtį jis pasitiko didvyriškai…

Reikėtų prisiminti ir Karagandos lageryje buvusi pulkininką Liudą Butkevičių, kurį jaunimas laikė savo tėvuku; ir mokytoją Antaną Dapkų bei Liudą Gražulį, kurie savo dvasia ne vieną mūsų sustiprino. Negalima pamiršti lotynų ir graikų kalbų dėstytojo Antano Dambrausko, kuris savo literatūros žinias su meile ir atsidavimu stengdavosi perduoti mums, – mes negalėdavome jo atsiklausyti.

Žodžiu, čia visų ažuolų bei ažuoliukų neišvardinsi. Reikėtų atskiros knygelės.

– Jūs buvote faktinis pogrindinės LIT (Lietuvos išlaisvinimo tarybos) organizacijos vadovas. Mindaugas Bloznelis, taip pat jos dalyvis, yra parašęs nedidelę knygelę apie šios veiklos pobūdį ir tikslus. Veikti pradėjote dar nepasibaigus II pasauliniam karui, vienai okupacijai keičiantis kita. Man kartais susidaro įspūdis, kad tuo nepaprastai sunkiu mūsų gyvenimo (ne vien istorijos) laiku Lietuva tiesiogine žodžio prasme ėmė knibždėti įvairiomis pogrindžio organizacijomis… Jūs tuo metu buvote tokie jauni.

– Pagrindinis LIT tikslas buvo išsaugoti lietuvių tautą ir parengti ją nepriklausomybės atkūrimui. Suprantama, šito tegalima buvo pasiekti išsaugant tautos intelektualinį, fizinį ir genetinį potencialą. Atviras ginkluotas pasipriešinimas šimteriopai gausesniam priešui negalėjo ilgai tęstis.

Iš savo tautos istorijos žinome, kad lietuvių pilių įgulos neretai pasirinkdavo geriau mirtį negu vergiją. Bet juk ten nebuvo sprendžiamas visos tautos likimas! Šį kartą rusai, prisidengdami klasių kovos skraiste, siekė lietuvių tautos genocido – „išvaduoti“ Lietuvą nuo lietuvių. Kita vertus, siūlyti miškiniams sudėti ginklus reiškė siūlyti jiems savanorišką vergiją…

Realiausias Pabaltijo tautų nepriklausomybės atkūrimo būdas tuo metu mums atrodė toks – plebiscitas. Neatmetėme ir karinio konflikto tarp Vakarų valstybių bei Sovietų Sąjungos koncepcijos. Šiaip ar taip, ginkluotas pasipriešinimas galėjo įgauti tik kraštutinę pasyvios savigynos formą. Teko pakeisti šūkį „į mišką, aukštaičiai, į mišką, žemaičiai, į mišką, visa Lietuva!“ šūkiu ,,Tausokime savo jaunimą tėvynės ateičiai!“

Žodžiu, reikėjo ieškoti būdų išsaugoti ir jaunus žmones, ir ginklus. Pavyzdžiui, reikėjo rūpintis miškinių legalizavimu, – išduoti jiems fiktyvius dokumentus, leidžiančius toliau nuo pažįstamų akių įsidarbinti. Tai mums pavykdavo. Mes nesiekėme, kad LIT būtų masinė organizacija. Rūpėjo sukurti ne gausų, bet veiksmingą būri, daugiausia iš studentų, o vadovauti turėjo vyresnės kartos branduolys – smegenų centras. Organizacijos egzistencija turėjo priklausyti nuo politinės padėties. Esant bet kokiai okupacijos formai, lietuvių tauta negalėjo būti palikta likimo valiai.

– Pas Jus, gerbiamas Liudai, esu matęs senų LIT kreipimųsi, savotiškų informacijos biuletenių, rašytų spausdinimo mašinėle. Viename iš jų, rodos, buvo kreipimasis į valstiečius neapsėti laukų, kad derlius neatitektų bolševikams, – tai buvo siejama su greita Amerikos pagalba Lietuvai… Juk tuo metu buvo daug įvairiausių mitų apie Vakarų pagalbą. Tiesiog tos pagalbos labai norėta, o tai – patikimiausias fantazijos šaltinis, mažai ką bendro turintis su politine realybe.

– Panašius melagingus atsišaukimus iš tikrųjų platindavo sovietinio saugumo organai, darydami tai partizanų ar kokios kitos organizacijos vardu. Jie siekė demoralizuoti ūkininkus, kad šie nesiimtų iniciatyvos ir kuo greičiau atvestų kraštą prie skurdo ribos ar net bado. O tai reikštų miškinių ekonominės bazės praradimą.

LIT pozicija buvo priešinga. 1945 m. kovo 23 dieną buvo specialiai kreiptasi į Lietuvos ūkininkus, kad pastarieji nepasiduotų bolševikų provokacijoms; taip pat įspėjome, kad dėl bolševikų vykdomo ūkių naikinimo mūsų kraštui gresia bado pavojus. Mes kvietėme, kad visi valstiečiai, nukentėję ar naujai gavę žemės,
stengtųsi pagal išgales kuo daugiau užsėti ir išsaugoti kuo daugiau gyvulių, nes rudenį imsime derlių mes patys, o ne okupantai…

A.J. Suimtas 1945 metų balandžio mėnesį, Jūs buvote nuteistas mirties bausme. Mirties bausmės laukimas – žiauriausias dalykas, apie kurį net nejauku klausti…
L.D. Visi mes žinome, kad mirtis yra neišvengiamas gamtos dėsnis, būtinybė. Tačiau kai žmogus realiai, akis į akį susiduria su ja, sutrinka bet koks loginis mąstymas. Ta problemų problema – mirtis – dažnai virsta nevaldomos baimės šaltiniu, kančiomis.

Man šiek tiek lengviau buvo pakelti mirties nuosprendį negu kitiems. Aš sirgau tuberkulioze ir buvau įsitikinęs, kad kalėjimo sąlygomis, kiek begaučiau bausmės, vis tiek neturėsiu jėgų sulaukti laisvės. Regis, pats nuosprendis turėjo visiškai nejaudinti: koks skirtumas – ar rytoj sušaudys, ar po mėnesio kito pats numirsiu.

Tačiau šiai logikai priešinasi noras nors keletą valandų pratęsti savo egzistavimą. Kas patyrė mirties nuosprendžio jausmą, žino, kad pati sunkiausia yra pirmoji naktis. Jos metu žmogus prisimena visą savo gyvenimą su smulkmenomis – nuo vaikystės iki paskutinės dienos.

Ir staiga tų vaizdų fone ginkluoti kareiviai veda tave prie duobės, liepia išsirengti ir pagal komandą taikosi… Baisu. ,,O gal užriš akis?“ – ramini save. Bet idiotizmas! „Kas iš to, jeigu savo budelius jau dabar matai pro mūro sieną!“

Ne visi mirtininkai turi tiek jėgų, kad išlaikytų šį laukimą, kitas, žiūrėk, griebiasi savižudybės. Mirties laukimas pasidaro baisesnis už pačią mirtį. Regis, sveikas protas, jeigu jo dar turi, ramina: „Kam save kankinti tokiu momentu?“ Bet, kaip sakiau, loginis mąstymas visiškai paraližuotas…

Aš esu už tai, kad mirtininkų likimas būtų sprendžiamas per 24 valandas. Kankinti žmogų kelis mėnesius bado dieta ir tik po to sušaudyti – čia jau nėra jokio humanizmo, vien sadizmas, išspaudžiant iš pasmerktojo paskutines fizines ir moralines jėgas.

Žinoma, ir mirtininkų kameroje šiek tiek apsipranti po dienos kitos, bet po kiekvieno raktų žvangesio prie tavo durų per akimirką esi grąžinamas į tą patį siaubą. O tokių žvangesių per parą kartais būna po keletą, nepalieka ramybėje ir naktį. Žodžiu, visa laiką balansuoji tarp išprotėjimo ir mirties baimės.

– Antrą sykį buvote suimtas 1984 metais, už memuarus – dešimties kalėjimo ir tremties metų aprašymą. Po šešerių metų, 1990-aisiais, „Vagos“ leidykla juos išleido (tiesa, finansiškai paremta iš Amerikos) masiniu tiražu… Bet prisiminkime Sąjūdžio laikus. Buvau liudytojas, kai Jus 1988 metų birželio 10 dieną išrinko į Kauno Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Bet štai nedelsiant paprašė „susilaikyti“ nuo veiklos, nes pačioje pradžioje kažko ypač bijota…

– Iš Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pasitraukiau pats, nes kai kam pasirodė, jog du kartus teisto ir dar nereabilituoto politinio kalinio buvimas iniciatyvinėje grupėje gali be reikalo patraukti priešiškų jėgų dėmesį. Su eiliniais sąjūdininkais santykiai buvo normalūs, tačiau su Sąjūdžio Kauno iniciatyvine grupe ir taryba nerasdavau bendros šnekos.

Tikriausiai tai – normalus reiškinys. Mat į Sąjūdžio valdžią prasiveržė sovietinio mentaliteto jaunuolių, kurie, paaštrinę liežuvius antikomunistiniais šūkiais, ėmė save laikyti didžiausiais patriotais. Aš tokį „stebuklingą“ atsivertimą sugebėjau ne tik įvertinti, kai ką dar patraukdavau per dantį. Taip gana greitai atsidūriau ne vien Sąjūdžio, bet ir Nepriklausomybės „priešų“ gretose.

Dabar dar sykį įsitikinu, kad tuometinis mano požiūris į kai kuriuos Sąjūdžio aktyvistus” nebuvo perdėtas. Matome, į kokią krizę atvedė Lietuvą neatsakingas Sąjūdžio kandidatų į AT parinkimas ir triumfališka jų pergalė.

– Bet, gerbiamasis Liudai, Jūs nuolat liekate vienas. Ne vienišas šeimoje ir draugų būryje, bet visuomeninės veiklos baruose. Ar nekyla minčių, kad, tapus kurios nors komandos nariu, buvo galima padaryti didesnę įtaką krašto pažangai?

– Aš niekuomet nejaučiau tiesioginio vienišumo. Gal tai paslaptinga mano jėga, kuri padėjo išlikti ir susiformuoti. Net mirtininkų kameroje sugebėjau bendrauti pats su savimi ir su nelaimės draugais, – nejaučiau vienišumo net ten!

Daugiausia gyvenime mane kankino kasdienis beprasmis darbas, ypač mokslinių ataskaitų rašymas, kurių iš tikro niekam nereikėjo, arba fiktyvių veiklos planų kūrimas ir panašiai. Todėl mano atsiminimai, dienoraščiai ir buvo ta erdvė, kur aš niekieno nevaržomas išsilaisvindavau iš katorginių kasdienybės replių, tarsi persikeldavau į kitą, man artima pasaulį.

Matyt, tokių minučių pasiilgsta kiekvienas žmogus. Viktoras Hugo rašė, kad „pokalbis paties su savimi – tarsi dialogas su Dievu, kurį nešiojamės savyje“. Tad nereikia vengti šio dialogo ir tuomet niekad nejausi vienišumo ir tuščios erdvės.

– Bet grįžkime į šias dienas. Jūs vis dėlto balotiravotės 1990 metų pavasarį į LTSR AT. Negana to, atsisakėte pasirinkti nuošalesnę provincijos apygardą, kurioje būtumėte lengvai laimėjęs, o ir Sajūdis prieš Jus nebūtų kėlęs savo kardų. Jūs pasielgėte priešingai: balotiravotės savo gyvenamojoje vietoje ir todėl turėjote susiremti su aktyviu komjaunimo funkcionieriumi A. Abišala, tuo metu jau buvusiu ne mažiau aktyviu ir Sąjūdžio funkcionieriumi (daug kas nebeprisimena, kad A. Abišala net nebuvo Kauno Sajūdžio tarybos narys). Greičiausiai tada ir pamatėte visą „naujają politiką“.

– Man savotiškai pasisekė, kad teko balotiruotis su A. Abišala, o ne su kitu sąjudininku – buvusiu Kompartijos aktyvistu, pavyzdžiui, N. Oželyte, N. Rasimavičiumi; L. Andrikiene. A. Abišalos asmenyje lietuviško charakterio bruožų ir neieškojau. Tai buvo gabus, apsukrus ir gudrus naujos sovietinės kartos, sakyčiau, ir sovietinio mentaliteto žmogus. Jis kur kas geriau negu aš suvokė, ko reikia mitinguojančioms minioms. Žmonės buvo užliūliuoti, pagauti euforijos, tad to meto politikai tuo ir spekuliavo.

Mane asmeniškai domino ne pats Nepriklausmybės Akto paskelbimas, kiek jo idėjų įgyvendinimas. O tuo metu apie tai mažai kas drįso atvirai pagalvoti. Prisipažįstu, kad aš labai bijojau, jog ta pati Sąjūdžio banga, prikėlusi Lietuvą atgimimui, nenuneštų jos į bedugnę. Buvau tikras, kad mano konkurentas A. Abišala ir bedugnėje išplauks, tačiau kas bus su nuvilta tauta?

Ačiū Dievui, to neįvyko. Ir šiandien, atrodo, blaiviai galvojančiųjų daugėja. Tačiau mes tebesergame sovietiniu mentalitetu, ir matau, jo greitai nepavyks atsisakyti. Bijau, kad visa karta gali būti nurašyta į nuostolius. Tai daugiau negu nuostoliai, tai – mūsų tautos tragedija.

– Ir vis dėlto drįsčiau suabejoti pastarąja Jūsų mintimi. Reikalas tas, kad esama ne tik sovietinio mentaliteto, bet ir ,,tautinės ideologijos“, t.y. tautinio mąstymo aklaviečių, kurios ne ką mažiau trukdo mums pasitikti ateitį. Esu net įsitikinęs, kad neretu atveju ši ,,tautinė ideologija“ liko nenugalėta net penkiasdešimties sovietinių metų. Pavyzdžiui, miestiečiu tapusio lietuvio chamiškumas, tuščias artimųjų niekinimas.

– Nėra lengva kalbėti apie mūsų „tautinės ideologijos“ ydas. Kiek suvokiu, mes, ačiū Dievui, griežtos tautinės ideologijos neturime. Tai kvepėtų nauju ,,izmu“. Sutinku, kad tautos charakteris, jos kultūra ir mąstysena istorijos tėkmėje keičiasi.

Šiandien nesunkiai pastebimi reiškiniai, kurie mūsų pagrindinį bruožą – humaniškumą – užgožia. Tai vis materialinės gerovės ir valdžios siekimas. Idealizmas, ginantis moralines vertybes, tampa pigios demagogijos forma. Šia yda persiima ne tik politikai, jai neatsilaiko ir kai kurie dvasininkai. O dar esama atvejų, kai bažnyčios paverčiamos asmeninio pasipelnymo šaltiniu…

Galbūt reikėtų kalbėti ne tiek apie ,,tautinės ideologijos“ ydas, kiek apie demokratijos bėdas. Ją įvaldant daugiausia trūksta sugebėjimo išklausyti kito nuomonę. Todėl demokratijos ugdymas yra vienas iš svarbiausių mūsų uždavinių. Tik per demokratiją mes pasieksime aukštos dvasinės kultūros, be kurios normali tautinė ideologija negalės formuotis.

***

Liudo Dambrausko prisiminimai ištrauka apie kalinimą mirtininkų kameroje