Dž. Kempbelas. Nei mokslas, nei religija

Ištraukos iš knygos: Joseph Campbell. Mitai, kuriais gyvename. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Vilnius: Tyto alba, 2018. (Skliaustuose nurodomi jos puslapiai).

Kaip žino kiekvienas moksleivis, mūsų vadinamojo mokslo užuomazgos priskirtinos graikams, ir daug jų sukauptos žinijos buvo pernešta bei perduota į Aziją – per Persiją į Indiją ir paskui net į Kiniją. Bet kiekvienas iš šių rytietiškų pasaulių jau buvo įsipareigojęs savam mitologinės mąstysenos būdui ir nepaisė objektyvių, realistinių, smalsių, eksperimentinių graikų nuostatų bei metodų.

Štai palyginkime Biblijos mokymą – rytietiško šventraščio, daugiausia surinkto Makabiejams atmetus graikų įtaką, – su, tarkime, Aristotelio mokslu, juolab Aristarcho (dirbusio apie 275 m. pr. Kr.), kuriam Žemė jau buvo besisukantis rutulys orbitoje aplink Saulę. Eratostenas (dirbęs apie 250 m. pr. Kr.) jau teisingai apskaičiavo Žemės perimetrą – 250 000 stadijų (39 690 kilometrų: tikslus pusiaujo ilgis – 40 075).

Hiparchas (dirbo apie 140 m. pr. Kr.) su kelių kilometrų paklaida nustatė Mėnulio skersmenį ir jo vidutinį atstumą nuo Žemės. Ir tik pabandykime įsivaizduoti, kiek būtų sutaupyta kraujo, prakaito ir tikrų ašarų – žmonių, sudegintų ant laužo už ereziją, ir taip toliau, – jeigu 529 m. po Kr. Justinianas, užuot uždaręs visas pagoniškas graikų mokyklas, būtų jas parėmęs!

Vietoj jų mes ir mūsų civilizacija gavome Pradžios 1 ir 2, ir daugiau kaip tūkstančiui metų buvo atidėta ne tik mokslo, bet ir mūsų bei pasaulio civilizacijos branda. (26–27)

Ir argi ne ironiška, kad mūsų didžioji Vakarų civilizacija, atvėrusi visos žmonijos protams beribius stebuklus – Visatą su nesuskaičiuojamais milijardais galaktikų ir nesuskaičiuojamais milijardais metų, kūdikystėje užsikrovė religiją, suspaustą į itin ankštą, mažiausią kosmologinį įvaizdį iš visų Žemės tautų? Biblinis visatos įvaizdis tiesiog nebetinkamas, taip pat Biblijos idėja apie Dievo tautą (Izaijo 49, 22–23; 61, 5–6 ir t. t.), o ir teiginys apie iš aukštybių pateiktą įstatymų kodeksą, galiojantį visais laikais.

Mūsų pasaulio problemų net nepaliečia tie akmenyje iškalti Dešimt įsakymų, kuriuos tampomės kaip bagažą ir kurių iš tikrųjų buvo nepaisoma pačiame šventajame tekste vos vienu skyriumi toliau po jų paskelbimo (Išėjimo 21, 12–17 po 20, 13). Žinome, kad mūsų įstatymai nėra nuleisti iš dangaus, taip pat žinome, kad jokiems Žemės gyventojams jie niekada nebuvo paskelbti dievybės.

Vadinasi, žinome – net jei ir nedrįstame taip pasakyti, – kad mūsų dvasininkija teisės pretenduoti į moralės įstatymų autoritetą turi ne daugiau kaip į mokslo autoritetą. Ir pagaliau net intymaus patarėjo vaidmeniu dvasininkiją aplenkė mokslu besiremiantys psichiatrai – ir netgi taip, jog daug dvasininkų patys kreipiasi į psichologus, kad pamokytų, kaip geriau atlikti ganytojo funkciją. Jų tradicinių simbolių magija nebe tiek gydo, kiek kelia sąmyšį. (112–113)

***

Šeštojo dešimtmečio viduryje, kai Niujorke skaitė paskaitas dr. Martinas Buberis, turėjau garbės būti tarp pakviestų klausytis jo paskaitų ciklo mažoje, labai ypatingoje auditorijoje Kolumbijos universitete. Ir štai tas iškalbingas žmogelis, – mat iš tikrųjų buvo mažut mažutėlis, bet apdovanotas įspūdinga laikysena, pamalonintas ta paslaptinga jėga, nūnai vadinama „charizma“, – nepaprastai iškalbingai bylojo penkias ar šešias savaitines sesijas.

Tiesą sakant, turint omenyje, kad anglų kalba jam ne gimtoji, tas lengvumas ir skalndi iškalba stulbino. Tačiau klausydamasis ilgainiui suvokiau – maždaug trečios paskaitos viduryje, – kad vieno daktaro vartojamo žodžio negaliu suprasti. Tose paskaitose jis kalbėjo apie Senojo Testamento šventosios tautos istoriją, paminėdamas ir naujesnius laikus.

O man nesuprantamas žodis buvo „Dievas“. Kartais jis, regis, reiškė įsivaizduojamą asmenį, esą sukūrusį šią didingą visatą, kurią mums atskleidė mokslas. Kartais jis aiškiai reiškė tiesiog Senojo Testamento Jahvę vienoje ar kitoje jo raidos stadijoje. Paskui atrodė, kad tai yra kažkas, su kuo pats dr. Buberis dažnai pasišneka.

Taigi, šiam slidžiam žodžiui krypstant tai šen, tai ten, aš atsargiai pakėliau ranką. Paskaitininkas nutilo ir mandagiai paklausė:

– Kas yra?

– Daktare Buberi, – prabilau, – čia šį vakarą vartojamas vienas žodis, kurio aš nesuprantu.

– Koks tai žodis?

– Dievas, – atsakiau.

Jo akys išsiplėtė ir barzdotas veidas palinko į priekį.

– Jūs nežinote, ką reiškia žodis „Dievas“!

– Aš nežinau, ką jums reiškia Dievas, – tariau. – Šįvakar sakėte mums, kad šiandien Dievas yra paslėpęs savo veidą ir nebepasirodo žmonėms. Bet aš neseniai grįžau iš Indijos (iš tikrųjų prieš metus ten lankiausi) – ten pamačiau, kad žmonės nuolatos patiria Dievą.

Jis ūmai atsilošė ir iškėlė rankas delnais į priekį.

– Ar norite, – paklausė, – palyginti…

Bet ceremonimeistras dr. Jakobas Taubesas (Jacob Taubes) bemat įsiterpė:

– Ne, daktare! – (Mes visi žinojome, kas buvo beveik ištarta, ir aš tik norėjau išgirsti, kas bus toliau.) – Ponas Kempbelas tik paklausė, ką jums reiškia „Dievas“.

Mokytojas tuoj pat susikaupė, paskui tarė man, lyg atmesdamas nereikšmingą smulkmeną:

– Kiekvienas iš savo Tremties turi išeiti savo keliu.

Šis atsakymas gal ir buvo geras dr. Buberio požiūriu, bet, kitaip pažiūrėjus, visai netinkamas, nes Rytų žmonės nėra ištremti nuo savo Dievo. Didysis dieviškasis slėpinys glūdi kiekviename žmoguje. Jis nėra kažkur „ten“. O yra tavyje. Ir nė vienas žmogus niekada nebuvo atskirtas. (113–115)

***

Pas mane apsilankė jaunas hinduistas, – pasirodė, labai pamaldus: Višnaus garbintojas, dirbantis Jungtinių Tautų vieno Indijos delegato padėjėju ar sekretoriumi. Jis skaitė Heinricho Cimerio (Heinrich Zimmer) darbus apie indų meną, filosofiją ir religiją – šiuos darbus buvau tvarkęs prieš daugelį metų, ir jis norėjo apie juos padiskutuoti. Bet norėjo pasikalbėti ir apie dar kai ką.

– Žinote, – tarė jis mudviem įsišnekus, – apsilankęs svetimoje šalyje, mėgstu susipažinti su jos religija, todėl nusipirkau Bibliją ir jau kelis mėnesius skaitau nuo pradžių, bet, žinote… – Čia jis stabtelėjo, abejodamas pažvelgė į mane, tada tarė: – Aš ten nerandu religijos!

Tinkamas papildymas – argi ne? – neištarto dr. Buberio žodžio. Kas vienam iš šių dviejų džentelmenų yra religija, kitam – jokia religija.

Aš, žinoma, užaugau su Biblija, be to, studijavau hinduizmą, tad maniau čia galėsiąs padėti.

– Ką gi, – tariau, – suprantu, kad taip gali atrodyti, jeigu jums nebuvo pasakyta, jog žydų tautos įsivaizduotos istorijos skaitymas čia laikomas religine praktika. Matau, tokiu atveju didžiojoje Biblijos dalyje rasite labai mažai religijos.

Vėliau pamaniau, kad gal reikėjo jam pasiūlyti Psalmyną, bet, iš naujo ėmęs jį skaityti, turėdamas hinduizmą mintyse, apsidžiaugiau, kad nepasiūliau, – vyraujanti tema beveik visur yra arba dorybingumas giesmininko, saugomo Dievo, kuris „mano priešams antausius skaldai“ ir „nedorėliams dantis išdaužai“, arba skundimasis, kad Dievas dar nepakankamai padeda savo teisiajam tarnui: visa tai beveik visiškai priešinga tam, ką išsilavinęs hinduistas buvo mokomas laikyti religiniu jausmu. (115–116)

Parengė Dainius Razauskas