K. Venckus. Mano pusseserė tapo valstybės paslaptimi

Praeitą savaitę buvusi „komjaunimo tiesa“, o dabar gražiai pavadintas „Lietuvos rytas“ išspausdino straipsnį apie „nerimstantį Venckienės sūnų“ ir jo nesuprantamą norą pasimatyti su savo pussesere.

Ir vėl per kelias minutes atsirado šimtai mane giriančių ir mane smerkiančių komentarų. Ne vienas turėjo pasidalinti savo žinomais „faktais“, kuriuos išgirdo Miliūtės laidose ar perskaitę Kuznecovaitės straipsnius.

Bet aš prie to esu jau pripratęs, kad žmonės, kurie tik paviršutiniškai yra susipažinę su mano pusseserės byla, man paaiškins kodėl jie žino geriau. Aš jau pripratęs prie žinučių apie „motinos įtaką“. Pripratęs ir prie raginimų „užsikasti“.

Tačiau man vienas komentaras, kurį matau dažnai, neduoda ramybės. Būtent dėl jo ir rašau šį straipsnį. Ne vieną kartą mačiau – „palik tą mergaitę ramybėje, jeigu ji norės, pati su tavim susisieks“.

Ne, taip nebus todėl, kad jai tai nebus leista. Kodėl taip manau? Nes Deimantė jau metus buvo „ruošiama“ mano mamos bylai, tačiau liudininke ji nebebus. Kodėl? Nes spėju – Stankūnaitė su ja jau nebesusitvarko. Deimantei sukako jau 17 metų. O kas nutiktų, jeigu per teismo posėdį ji pasakytų „ne tą ką reikia“?

Per mano mamos teismą liudijęs Stankūnas teigė, kad Deimantės apklausti negalima, nes ji nekalba lietuviškai, o jam susitikus su savo anūke jų pokalbius išversdavo Stankūnaitė. Tačiau Stankūnienė liudijo priešingai – jokių kliūčių dėl kalbos nebuvo. Tai kaip yra iš tikrųjų?

Vaikų Teisių Apsaugos Tarnyba, kuri privalo užtikrinti mano pusseserės gyvenimo sąlygas, teigia negalinti gauti informacijos apie saugomą asmenį iš Kriminalinės Policijos biuro, nes tai „informacija sudaranti valstybės paslaptį”. Nei teismui, nei vaikų teisių atstovėms nesvarbu, kad tarnyba nežino, ar mano pusseserė lanko mokyklą, ar lanko būrelius, ar prieš ją nėra smurtaujama.

Aš neprašiau suteikti man informacijos apie Deimantės gyvenamąją vietą. Aš prašiau vienintelio dalyko – leisti su ja pasimatyti. Tai gali būti neutrali vieta. Aš atvažiuosiu bet kur. Aš norėčiau ją pamatyti bent virtualiai, kad žinočiau, kad jai viskas yra gerai.

Jeigu Deimantė su manim nenori bendrauti, o aš tiesiog „esu suklaidintas savo motinos“, man užtektų trumpo vaizdo įrašo, kad Deimantė yra sveika ir gyva ir kad ji manęs matyti nenori. Aš daugiau tuomet niekur nesikreipsiu, niekados neprašysiu su ja susitikti.

Tačiau taip nėra ir nebus. Nes Deimantei jau nebe 8 metai, Stankūnaitė jos per prievartą daugiau nepatampys.

 Todėl aš ir toliau kreipsiuosi, o iš valstybės institucijų toliau lauksiu atsakymų apie tai, kad man informacija apie „valstybės paslaptį sudarančią informaciją nebus teikiama“. Tačiau vien Lietuvos institucijose aš pasiduoti neplanuoju. Kreipsiuosi tiek į užsienio organizacijas, tiek į užsienio žurnalistus.

Jeigu Jūs skaitote šį straipsnį ir tikrai esate įtikėję metų metus skleistais melais apie neva „išgalvotą pedofilijos istoriją“, paklauskite savęs: o kokia būtų tokio išgalvojimo prasmė? Kokia „nusikaltėlei Venckienei“ iš to būtų nauda? Paaukoti savo karjerą? Prarasti brolį? Paaukoti ramų gyvenimą? Paaukoti savo laisvę?

Aš esu vienas iš nedaugelio, kuris yra iš tikrųjų skaitęs pedofilijos bylą. Keturi psichologų ir psichiatrų atlikti tyrimai nustatė – mergaitė sakė tiesą, jai įtakos nebuvo. Deimantės parodymai apie tris dėdes ir motinos raudoną piniginę visados išliko vienodi. O Ūso ir Stankūnaitės parodymai nuolatos keitėsi.

Lygiai taip pat argumentas „pasitikėti teismais“ man yra niekinis, nes trys skirtingi teismai nusprendė, kad gegužės 17 dieną prieš Deimantę prievarta panaudota nebuvo. O kaip buvo iš tikrųjų, visi matė savo akimis.

Aš žinau kas iš tiesų nutiko „Garliavos byloje“ ir aš tikrai nepasiduosiu, kol mano pusseserė Deimantė bus laisva. Aš kreipsiuosi į kiekvieną instituciją ir į kiekvieną teismą. Tiek Lietuvoje tiek užsienyje.

Aš myliu savo pusseserę ir dėl jos laisvės bei laimingo gyvenimo aš nepasiduosiu niekados.