Kaip rašoma įvairiuose žinynuose, Steponas Lukoševičius – Lietuvos inžinierius, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, miškininkas. Nuvalius užmaršties dulkes, mes norime Steponą Lukoševičių pristatyti kaip gana plataus akiračio žmogų, patriotiškai nusiteikusių tėvų dėka nuo ankstyvos vaikystės pamilusį Tėvynę ir visą savo gyvenimą dirbusį Lietuvai, jos Nepriklausomybei ir visiems mums.
Ankstyvoje jaunystėje Steponas Lukoševičius ilgai rinkosi, kuo jis norėtų būti: dailininku ar fiziku. Galutinai apsisprendęs tiksliųjų mokslų naudai, baigęs Šiaulių Pedagoginio instituto Fizikos – matematikos fakultetą, pradėjo dirbti 1959 metais įkurtame Vilniaus skaičiavimo mašinų specialiame konstravimo biure, vėliau išaugusiame į Skaičiavimo technikos ir informatikos mokslinio tyrimo institutą, inžinieriumi konstruktoriumi, pirmųjų lietuviškų skaičiavimo mašinų projektuotoju. Darbas sekėsi, S. Lukoševičius tapo vienuolikos išradimų žinių įrašymo į laikmenas srityje autoriumi ar bendraautoriumi. Jauna ir žingeidi konstravimo biuro bendruomenė buvo ne tik gerai techniškai išprususi, bet ir tarpusavyje labai susiklausiusi. Tiksliųjų mokslų žinovų darbai tuo metu buvo itin svarbūs ir visiškai nesisiejo su sovietine ideologija. Netgi nebuvo įprastų raginimų tapti partijos nariais. Tik tuo ir galima paaiškinti, kodėl inteligentiškos bendruomenės intensyvus švietėjiškas gyvenimas vyko sklandžiai ir visiškai viešai. Sovietinis režimas negalėjo atvirai drausti domėtis sava istorija ir kultūra.
Tokiame, santykinai ramiame konstravimo biuro užutekyje Steponui Lukoševičiui ir dažnai su juo patriotinėmis temomis diskutavusiems inžinieriams Edvardui Gudavičiui bei Zenonui Didžiuliui kilo bendras sumanymas konstravimo biure įkurti taikaus pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir santvarkai klubą, kurio nariai domėtųsi savosios tautos didinga ir pamokančia istorija, kultūra ir dvasinėmis vertybėmis, jų pažinimu, išsaugojimu ir skleidimu/sėjimu plačiajai visuomenei. 1967 m. kovo 17 d. Vilniaus Skaičiavimo mašinų Specialiame konstravimo biure gimė Lietuvos istorijos ir krašto kultūros pažinimo klubas „Alkas“, kurio simboliu tapo Šv. Izidorius Sėjėjas. Danutės Deksnienės pasiūlytą senovės lietuvių šventovės vardą gavusio klubo „Alkas“ vadovu išrinktas Steponas Lukoševičius, su mažyte pertrauka išdirbęs šį darbą beveik pusę amžiaus.
Pagrindiniu klubo „Alkas“ veiklos uždaviniu tapo istorinės atminties ir tautinės dvasios gaivinimas. Tuo tikslu, su buvusiu bendradarbiu, istoriko keliu pasukusiu E. Gudavičiumi klubo nariai rengė Lietuvos istorijos paskaitas, kuriose buvo kalbama aiškiai ir atvirai. Daug diskutuojama. Visiems tai buvo nauja patirtis.
Prasidėjus vasaroms, klubo nariai savais automobiliais, kartu su savo šeimomis, keliaudavo iš anksto parengtais Lietuvos istorijos ir architektūros paminklų lankymo maršrutais, rūpinosi istorijos ir kultūros paminklų apsauga. Klube vyko susitikimai su garsiais menininkais, pravedami nusipelniusių Lietuvai asmenų sukakčių paminėjimai.
Štai ką apie klubo veiklą kalbėjo pats Steponas Lukoševičius: „Klubas įsikūrė technokratinės ir vos rusenančios humanitarinės minties sandūroje. Nepalankūs tai buvo laikai, nes apie šventus protėvių darbus teko kalbėti nesibaigiančio įtarumo ir nepasitikėjimo aplinkoje, kai funkcionierius šiurpino sugretinti žodžiai TĖVYNĖ ir LIETUVA… O kartais atrodydavo, jog paskęsime saviškių abejingumo liūne… Sunku atsitiesti paklupdytiems, susigrąžinti savigarbos jausmą pažemintiems, o dar sunkiau atkurti istorinę atmintį. Dėl to „Alko“ veikla trūkčiodama bangavo, bet jo židinys neužgeso: vidinis balsas įsakmiai ragino nenutilti. Ir mes kantriai, kiek kas išgirdo, ar neišgirdo, kiek kas atėjo, ar neatėjo, vis kvietėme ir kvietėme į savo renginius, kol klube susibūrė apsisprendę, tautos dvasinėms vertybėms atsakomybę jaučiantys žmonės. Kas dabar besuskaičiuos visus mūsų renginius, kas beapsakys, kiek atradimų, nerimo ir dvasinės atgaivos slogiais laikais patirta akistatoje su Tėvų žeme… Tai – talkos Arkikatedros ir Vilniaus Žemutinės pilies požemiuose, Vilniaus universiteto pastogėse ir bokšte, K. Donelaičio Tolminkiemyje, atstatant Tris Kryžius Vilniuje, Rumšiškėse, kelionės po Žemaitiją, Sūduvą, Panemunėlius…“
Per savo veiklos metus klubas „Alkas“ įgijo gausų ir patikimą bendraminčių ir bičiulių būrį: tai architektas restauratorius Kazys Napaleonas Kitkauskas, geografas-gamtininkas Česlovas Kudaba, aktoriai Laimonas Noreika ir Tomas Vaisieta, muzikologas Vytautas Landsbergis ir pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė, istorikas, akademikas Juozas Jurginis, filologijos mokslų daktaras Vytautas Kubilius, filosofas ir istorikas Levas Karsavinas, dailininkė Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė ir skulptorius Vladas Vildžiūnas, skulptorius Stanislovas Kuzma, etnografas Norbertas Vėlius, kalbininkas Juozas Pikčilingis, dramaturgas Juozas Grušas, Lietuvos žydų draugijos pirmininkas Emanuelis Zingeris, literatūros tyrinėtojas Kostas Doveika, pats brangiausias šioje „puokštėje“ – istorikas Edvardas Gudavičius, kiti Lietuvos praeičiai ir ateičiai neabejingi žmonės. Visi jie puikiai suprato klubo „Alkas“ paskirtį ir veiklą, puoselėjant sovietinėje santvarkoje mūsų tautos išsivadavimo ir laisvės siekius. Tik ką paminėti garbūs žmonės ne tik puošė klubo „Alkas“ renginius, pritraukdami gausų klausytojų būrį, bet ir patys aktyviai dalyvavo renginiuose, aiškiai ir drąsiai išsakydami savo pilietišką požiūrį. Klubo renginiai buvo įdomūs, keliantys tautos patriotizmo dvasią ir viltį. Jie jaudino. Suaktyvėjusi klubo veikla, o ypač leisti ir platinti naujienų lankstinukai, sulaukė instituto cenzūros dėmesio. Specialiosios tarnybos sutartinai žymėdavo dauginimo aparatus, buvo tikrinami dauginamų dokumentų sąrašai, tekstai ir jų autoriai, nustatinėjami darytų kopijų kiekiai.
Klubas „Alkas“ nuveikė didelį darbą rengiant talkas ir jose dalyvaujant. Vadovaujami istoriko Edvardo Gudavičiaus ir architekto restauratoriaus Kazio Napaleono Kitkausko, klubo nariai ir jų talkininkai aktyviai dalyvavo Lietuvai svarbių archeologijos, istorijos, gamtos ir architektūros paminklų kasinėjimo, remonto, atstatymo ir aplinkos tvarkymo darbuose.
Ypač didelį savo darbo indėlį klubas „Alkas“ įnešė Lietuvos mastu rengdamas talkas Kristijono Donelaičio pastatydintai bažnyčiai ir klebonijai Tolminkiemyje atstatyti ir jos aplinkai tvarkyti (dabar K. Donelaičio memorialinis muziejus (http://inx.lv/Edkg), įkurtas 1979 m.). Gražiu daugiamečiu papročiu tapo ir tai, kad baigiantis mokslo metams, Stepono Lukoševičiaus žmona, lietuvių kalbos mokytoja-žinovė Janina Čepulytė-Lukoševičienė su savo klasės moksleiviais ir jų tėveliais, atvykdavo į Tolminkiemį ir savo talkomis taip pat daug prisidėjo prie K. Donelaitį menančių vietų atgaivinimo. Net ir dabar buvę jos mokiniai su meile prisimena tas išvykas, talkas ir vakarus, kur buvo kalbama tiek daug ir įdomaus.
1989 m. minint Kristijono Donelaičio (1714–1780) gimimo 275-ąsias metines, klubo „Alkas“ nariai ir jų bičiuliai, vadovaujami Stepono Lukoševičiaus, K. Donelaičio gimtuose Lazdynėliuose pasodino 275 ąžuoliukus, kuriuos iš Marijampolės atvežė girininkas Algis Paltanavičius.
Steponas Lukoševičius niekuomet neužmiršo savyje tūnančio dailininko. Būdamas klubo „Alkas” vadovu įvairioms atminimo datoms ar įvykiams pagerbti laisvalaikiu sukūrė dešimtis plakatų istorijos ir kultūros tematika. Išsakant savo politines pažiūras, Stepono Lukoševičiaus piešti plakatai tomis Lietuvai lemtingomis dienomis – nuo Sąjūdžio atsiradimo iki Lietuvos valstybės Nepriklausomybės pripažinimo – buvo eksponuojami Skaičiavimo technikos ir informatikos mokslinio tyrimo institute, kaip nuolat veikianti panoraminė paroda.
Lietuvos istorijos ir krašto kultūros pažinimo klubas „Alkas“ sau išsikeltą istorinę užduotį įvykdė pilnai ir su kaupu. Steponas Lukoševičius ir visa klubo bendruomenė Lietuvos Sąjūdžio gimimą sutiko džiaugsmingai, drąsiai ir atvirai. Tomis dienomis klubo „Alkas“ žmonės skandavo Maironio žodžius „Numesk, Tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi“. Šie žodžiai tapo kiekvienam tarsi gyvenimo taisykle.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, niekas iš klubo vienminčių nepasuko didžiosios politikos keliu. Gal tik tuo ir galima būtų paaiškinti, kodėl klubo „Alkas“, ilgai ir garbingai veikusio ypač sudėtingu Lietuvai laikotarpiu, veikla, kodėl Stepono Lukoševičiaus darbai ir jo plakatai taip ir liko mažai žinomi iki šiolei. Kuklumas žmogų puošia, bet kartais reikia ir gero įžūlumo priminti apie save. Tą patvirtina ir mūsų pasakojama istorija.
Steponas Lukoševičius ir toliau aktyviai dirbo atsidavusio Tėvynei patrioto darbą. Kai 1992 metais buvo įkurta Kristijono Donelaičio draugija, Steponas Lukoševičius kartu su Donelaičio draugijos vadovais rengė laikraščio „Donelaičio žemė“, skirto Karaliaučiaus krašto lietuviams, leidybą ir iki 2014 metų buvo šio laikraščio redaktoriumi. Per 22 metus buvo išleista 212 numerių. Šis laikraštis tapo gera tribūna rašantiems apie Mažąją Lietuvą. Steponas Lukoševičius, kaip jam tai buvo įprasta, vėl atidavė didelę savo gyvenimo dalį „Donelaičio žemei“, straipsnių rašymui ir redagavimui. Tik dabar šiame darbe jam nuolatos nuoširdžiai talkino lituanistė žmona Janina Čepulytė-Lukoševičienė. Laikraštis „Donelaičio žemė“ buvo nuosaikus, labai išsamus, daug talpinantis svarbios medžiagos apie įvykius Lietuvoje ir Karaliaučiaus krašte. Rašydamas politikos klausimais ar kritikuodamas valdžią, Steponas Lukoševičius savo nuomonę ir teiginius pagrįsdavo konkrečiais faktais, su paaiškinimais.
Stepono Lukoševičiaus sumanymu 1997 m. Karaliaučiaus filharmonijoje buvo surengtas pirmosios lietuviškos knygos, Martyno Mažvydo „Katekizmas“ 450 m. sukakties minėjimas.
Galima būtų minėti dar daug Stepono Lukoševičiaus gyvenime atliktų darbų vardan Lietuvos. Labai gaila, kad, būdamas klubo „Alkas“ ilgamečiu vedliu ir jo siela, Steponas Lukoševičius nesulaukė savo širdžiai brangaus klubo penkiasdešimtmečio. Šį pasaulį paliko metais anksčiau. Bet Stepono Lukoševičiaus atminimas gyvas visų jį pažinojusių širdyse.
Filosofas, literatūrologas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas, Vydūno kūrybos tyrinėtojas bei skatintojas Vaclovas Bagdonavičius aukštai įvertino klubo „Alkas” ir jo vadovo veiklą. Jis rašė: klubas „Alkas“ ir jo vadovas Steponas Lukoševičius lietuviškai šviesuomenei anuo metu buvo svarbūs, kaip Vydūnas“.
2014 metais Steponas Lukoševičius buvo apdovanotas LR Kultūros ministerijos Padėkos raštu, atminimo dovana ir LR ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Mes, Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto Kultūros fakulteto bendruomenė, nuoširdžiai tikime, kad šiuo straipsniu bent mažyte dalele prisidedame prie ištikimo Lietuvos sūnaus, kuklaus žmogaus, nenuilstančiai dirbusio Tėvynės labui, Stepono Lukoševičiaus visiems mums priminimo ir Jo prisiminimo išsaugojimo.
