R. Jurkuvienė-Butkevičiūtė. Stambulo konvencija: sprendžiam problemas ar jas didinam?

Na ir pasisekė Stambulo konvencijos rengėjams-tiek dėmesio nesulaukė nė viena kita konvencija. Ar pasisekė tiems, kurie spaudžiami ją ratifikuoti? Spręskite patys.

Pritariu visiems, teigiantiems, kad svarbu ne tik perskaityti Stambulo konvenciją, bet ir suprasti, kas joje parašyta, t.y. ją analizuoti. Kaip daugelis rašančiųjų pastebėjo, joje ne tik pilna sunkiai suvokiamų teiginių ir sąvokų, bet dar sudėtingiau įsivaizduoti, kaip tie teiginiai gali veikti praktikoje. Kad ir sąvoka: „lytis socialiniu aspektu“. Lytis yra lytis: vyras arba moteris. Ypatingai retai dar gimsta hermafroditai, t.y. asmenys, kurie negali priskirti savęs nei prie vyrų, nei prie moterų. Reiškia, ši konvencija ne apie juos, nes konvencijos tiksluose parašyta, kad ji skirta apsaugoti moteris nuo visų formų smurto, užkirsti kelią smurtui prieš moteris… (1 str.). Taigi, logiška, kad asmenys, kurių negalima priskirti prie

moterų, nėra šios konvencijos dėmesio centre. Bet pasirodo, kad yra kaip tik priešingai: būtent jiems ir skiriamas pagrindinis dėmesys šioje konvencijoje, įvedant naują labai komplikuotą ir nesuprantamą žodžių junginį – diskriminacija dėl socialinės lyties tapatumo (angl. Discrimination based on gender identity) (4 str.).

Kas slepiasi po taip sukonstruotu žodžių junginiu? Gal galėtų kas nors žmogiškai paaiškinti?

Iš tikrųjų, tai aiškintojų netrūksta. Tik negalima teigti, jog po tų aiškinimų sveiku protu besivadovaujantiems žmonėms išnyksta abejonės, užplūsta atvirumo ir pasitikėjimo būsena ir lengviau suvokti viską, kas norėta pasakyti tokiomis komplikuotomis sąvokomis. Dėl ko šios sąvokos tokios painios? Dėl ko jos tokios reikalingos šioje Stambulo konvencijoje, deklaruojančioje, jog sprendžia smurto prieš moteris problemą, nes ratifikuojančiai Stambulo konvenciją šaliai atsisakyti šio žodžių junginio griežtai draudžiama?

Tokiais atvejais susigaudyti kartais padeda supaprastinti vaizdai iš gyvenimo tikrovės…

Ne taip seniai pas šeimos gydytoją kreipėsi psichikos sutrikimų turinti moteriškė, kuri skundėsi, kad jai ėmė skaudėti pilvą. „Balsai galvoje“ moteriškei „pasakė“, kad jai „trūko skrandis“. Moteris ėmė reikalauti, kad ją operuotų. Šeimos gydytoja nusiuntė ligonę pas chirurgą, kuris nustatė, jog operacija nereikalinga. Paaiškėjo, kad moteriškės skrandis iš tikrųjų yra sveikutėlis, o skausmas egzistuoja jos galvoje, bet ne pilve. Moteriškei tik atrodo, kad jos skrandis trūkęs, o tikrovėje nėra to, ką moteriškė „girdi“.

Gydytojo padėtis nepavydėtina, nes reikia atskirti subjektyvų ligonės išgyvenimą (kuris, akivaizdžiai sutrikęs), nuo objektyvios tikrovės – pilvo organų būklės. Paprastai skausmas padeda orientuotis pagalbos teikėjui. Minėtoje padėtyje, deja, tik trukdo.

Po kelių dienų ta pati moteris atėjo, nes „balsai jai sakė“, kad šį kartą reikia operacijos dėl „trūkusios šlapimo pūslės“. Ir vėl atlikinėjami tyrimai, o rezultatas – tas pats. Akivaizdu, kad psichikos problema negali būti sprendžiama skalperio pagalba.

Nejaugi kas nors mąsto kitaip?

Bet ką chirurgas turėtų daryti, jei jį saistytų konvencija, verčianti vadovautis tik moters subjektyvia nuomone? Nesutikęs operuoti ir tuo galintis pakenkti ligonei chirurgas, remiantis konvencija, būtų apkaltintas moters diskriminacija dėl jos nuomonės nepaisymo ir turėtų aiškintis teisme?!

Galime lengviau atsikvėpti – tokios konvencijos nėra

Tačiau, kai pas gydytoją ar psichologą kreipiasi asmuo, kuriam „balsai pasakė“ ar tiesiog jis pats (ar ji pati) ėmė jausti, kad jam/jai reikia pakeisti lytį, kažkodėl linkstama tenkinti tokį reikalavimą. Dėl ko? Tik dėl to, jog nėra echoskopų ar magnetinių rezonansų, įrodančių, jog su jo lytimi viskas tvarkoje? Kad pagrindinė problema siejasi su psichikos sutrikimais? Juk yra kiti būdai, leidžiantys atskirti objektyvią tikrovę nuo subjektyvių išgyvenimų.

Deja, įsakmus siūlymas keisti lytį, individui pareikalavus pasaulyje JAU vyksta. Tokie asmenys operuojami, žalojant jų kūnus, imituojant, kad jų lytis pakeista. Tikrovėje pakeisti lytį neįmanoma, nes vyras nuo moters skiriasi ne tik lytiniais organais, bet ir antriniais lytiniais požymiais-kaulų ilgiu, griaučių stambumu, dubens platumu, raumenyno išsivystymu, poodinio sluoksnio sandara, net krešumo sistema ir t.t. Išoperavus lytinius organus ir visą gyvenimą vartojant priešingos lyties hormonus, antriniai lytiniai požymiai irgi veikiami, bet tai nereiškia, kad buvęs vyras tampa moterimi ir atvirkščiai. Problema ta, kad net po lyties keitimo operacijos toks asmuo dažnai pradeda jausti, kad geriau jam vis tik buvo ankstesnėje lytyje. Ir kas tada? Vėl atstatinėti tai, kas jau buvo sudarkyta? Tai neįmanoma…

Ir neaišku, kas turi prisiimti atsakomybę už tai, kad asmuo, turintis sutrikimą, nebuvo apsaugotas nuo neadekvataus gydytojų – žinovų elgesio su juo pagal jo norą, sąlygotą sutrikimo? Ar galima visą atsakomybę palikti žmogui, kuriam tikrai reikalinga pagalba, tik ne ta, kurios jis prašo? Kada gydytojas yra „aptarnavimo sferos darbuotojas“, o kada žinovas, kuris išstudijavęs ŽMOGŲ, laikosi principo „primum non nocere“ (lot. pirmiausia nepakenk) Ir tvirtai to laikosi, šį principą pastatydamas aukščiau savo ekonominių interesų ar aplinkos spaudimo?

Ir šitam kontekste atsiranda Stambulo konvencija, pagal kurią šalys pačios įsipareigoja įvesti terminą nediskriminavimas dėl socialinės lyties identiteto. Šis įsipareigojimas verčia šalyje sudaryti sąlygas individų pasirinkimui, kokios lyties jie pageidauja būti, aiškiai suvokiant, kad pats siekis keisti lytį yra psichinis sutrikimas, turintis savo kodą tarptautinėje ligų klasifikacijoje. Kas tai yra? Suvokiame, kad asmens suvokimas sutrikęs, bet konvencijos spaudžiami visi – gydytojai, mokytojai, psichologai ir kiti asmenys įsipareigoja su sutrikusios psichikos (dėl savo lyties priėmimo) žmogumi elgtis taip, tarsi šis sutrikimas neegzistuotų? Vienas dalykas yra priimti jį kaip asmenį, turintį visas teises, kaip kiekvienas kitas asmuo, taip pat ir su negalia, bet visai kas kita – elgtis pagal jo sutrikimą, t.y. daryti jam lytinių organų šalinimo ar atitinkamas plastines operacijas, įsileisti į priešingos lyties dušus, leisti dalyvauti sporto varžybose kitos lyties vardu ir pan.

Dar blogiau, kai specialiomis švietimo programomis lyties sutrikimas skatinamas nepilnamečių tarpe, kai sąmoningai propaguojami ir reklamuojami vidinę sumaištį keliantys mokymai. Konvencija reikalauja tai daryti, panaudodama visas valstybės spaudimo priemones. Tikrai, paskaitykime Konvenciją atidžiau – apie tai kalba Stambulo konvencijos 14, 15, 16, 17 straipsniai. Ar mes norime, kad mūsų vaikai būtų įvedami į psichikos sutrikimą dėl lyties? Patys, savo noru sutinkame su tokio dokumento ratifikavimu?

Ir visa tai perskaitę, visa tai matydami siūlome pasitikėti konvencijos siūlymais ir jų įgyvendinimu?! Kai aplinkui matome gausybes net ir puikių idėjų iškraipymo? Netinkamo interpretavimo? Galios žaidimų ir nuolatinį ekonominių interesų dominavimą prieš etinius principus?

Jau girdžiu nustebusio skaitytojo klausimą – bet prie ko čia išsakyti dalykai, jei Stambulo konvencijos tikslas yra kova su smurtu prieš moteris? Taip, gerbiamas skaitytojau, aš sutinku – PRIE KO? Kaip siejasi smurto prieš moteris problemos sprendimas ir „nediskriminavimo dėl socialinės lyties identiteto“ klausimai, neatsakytų net P. Bergeris (Berger) ir T. Lukmanas (Luckmann), sukūrę socialinio konstruktyvizmo teoriją, kuria remiasi socialinio lyties vaidmens konstravimo teoretikai. Juk P. Bergeris ir T. Lukmanas pabrėžė, kad egzistuoja ne vien subjektyvi tikrovė, bet ir objektyvi, t.y. neužtenka, kad žmogus taip „jaučia“ savo lytį, – lytis egzistuoja ir nepriklausomai nuo jo subjektyvių jausenų.

Deja, objektyvi tikrovė tokia, kad Švedijoje per pastaruosius dešimt metų skaičius 13-17 m. merginų, kurioms nustatytas lyties tapatybės sutrikimas, padidėjo 1500%! Taip, tai šalis, kuri nuosekliai laikosi socialinės lyties ideologijos ir Stambulo konvenciją ratifikavo viena iš pirmųjų. Kokie „netikėti“ sutapimai?! Kokia „pažanga“?!

O kas prisiima atsakomybę už šioms jaunuolėms sukeltus giluminius sutrikimus?

Taigi. Kai tūlos parlamentarės Lietuvoje ar ES parlamente iškelia Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimą kaip jų partijos prioritetą, ar „neprovincialaus požiūrio“ išraišką, man liūdnai atrodo ne tik jos, bet ir visi, kurie joms nusileidžia… Jei tarp ginančių sveiką protą, akademinę ir žinovų laisvę bei kiekvieno žmogaus orumą lieka tik Bažnyčia, man neramu.

Ir vis tiktai yra Lietuvoje žmonių, kurie geba kritiškai mąstyti ir atskiria, kas yra kas, nepaisant milžiniškų ideologinių spaudimų ir žiniaslaidos pateikiamų iškraipymų. Ir tai teikia vilties…

Autorė yra LSMU doc. dr