A. Matulevičius. Šventės ir kasdienybė

Taip jau susiklostė, kad vasario 16-oji visai šalia kovo 11-osios. Bet kaip jos nutolę viena nuo kitos, 103 ir 31 – net 72-ais metais. Nors fizikai dabar teigia, kad laikas sąlyginis dalykas. Gal ir taip. Tačiau žmogaus gyvenimas gan aiškiai apibrėžtas ir įrėmintas laike – gimei – mirei. O kas buvo tarp šių datų retai ir prisimeni, nes atrodo, kad viskas pralėkė kaip viena diena. Taip dabar mąsto ir jauni, gimę po kovo 11-osios. O kas tas Sąjūdis, o kam jis buvo reikalingas? Jiems sunku suprasti. O kodėl vyresni žmones lygina kas buvo anksčiau ir dabar? Ir dar nežinia, ko tie vyresni nepatenkinti. Juk dabar – LAISVĖ! Ką noriu, tą ir darau. Noriu mokausi, noriu ne. Noriu dirbu, noriu ne. Noriu elgiuosi padoriai, noriu ne. Juk aš jaunas ir man viskas galima. Aš laisvas kaip tas vėjas. Mane privalo gerbti ir aptarnauti. Visi priklauso nuo mano norų. Ir jokios prievartos. Niekas neturi teisės suvaržyti mano TEISIŲ. Kas gali priversti mane eiti į mokyklą? Tėvai. Juokaujate. Tuojau pat apskųsiu už smurtą (psichologinį) šeimoje ir priekabiavimą. Ir tiek žinių. Sakysite buvo sovietmečiu toks Pavlikas Morozovas, kuris savo tėvą valdžiai paskundė, tai valdžia tėvą į kalėjimą įkišo. O ką? – mūsų žmogus buvo. Jis jau tada suprato, kad vyresni neturi jokių galių prieš jaunimą.

Vyresnių vieta tik istorijos šiukšlyne arba kalėjime. Dabar, mūsų – jaunų valdžia, jiems naują (kalėjimą) žada pastatyti. Lai sau sėdi su savo pasenusiomis tiesomis. Juk kiek galima tas seniai pasenusias tiesas apie pareigas, atsakomybę, vyresniųjų gerbimą mums jauniems į galvą brukti? Tai opiumas liaudžiai, kaip mėgdavo sakyti marksizmo klasikas. Jis nedurnas ,,bičas“ buvo. Juk būtent jis ir jo ,,chebrytė“ apie laisvą meilę prabilo pirmieji. Ką ten hipiai. Jie tik po pusės šimtmečio pabudo. O bolševikai iškarto laisvą meilę ir jokių šeimyninių įsipareigojimų – paskelbė. Ką ten paskelbė, net praktikavo. Tikrai pagal mus. Tik vėliau tie durniai ,,seniai“ apie šeimą prabilo. Va matote, tai tikrai iš sovietyno atitempta atgyvena…

Ką sakysite – neteisus? O gi visi jauni tai suprato ir jokių šeimų nekuria ir sau smagiai gyvena. O vaikai? Tai čia jų pačių problema, kaip nors išaugs. Juk kiekvienas dėl savęs gyvena. Nori gyveni, nori ne. Štai Norvegijoje jau seniai visi vaikai bendri, jie valstybės nuosavybė. Matote kokie čia Lietuvoje atsilikę. Švietimas kaltas, ne tas Tiesas dėsto!

Labai dažnai valdžia mėgsta per šventes apie vertybes porinti. Jie vis bruka pasenusias tiesas apie pareigą, kad reikia dėl valstybės stengtis. Nu jie visai jau nusivažiavo. Mums jauniems tikrosios vertybės – tai LAISVĖ! Sakote, iškovojote? Gal ir taip, o mes ja pasinaudosime kaip manome mums reikalinga, jūsų nepaklausime. Juk dabar mūsų laikai ir mūsiškiai valdžioje. Net Laisvės partija yra. Jie sutvarkys, kad jokios prievartos niekas mums negalės taikyti. Vien tik pamąsčius apie tai, jus iškart nupurtys kaip elektros šoku. Štai gera mintis. Reikia tas senienas iš jų galvų išguiti taikant modernų gydymo būdą – elektrošoko terapiją. Mūsų deleguoti bendraminčiai tuoj legalizuos narkotikus, visų rūšių seksą, kada noriu, kur noriu ir su kuo noriu. Juk jau mokslininkai įrodė, kad susilaikymas kenkia sveikatai.

Sakote – reikia mokytis.  O kam? Mes naršydami internete visko išmokstame. Sakote – dirbti reikia. O kam? Juk valdžia turi pašalpomis aprūpinti. O dar kriptovaliutos ,,pasikasime“. Dar vyresni, nupušę nuo darbų, savanoriškai mums į ,,piramides“, kaip pašto karveliai, suneš savo santaupas. Baikite jūs, juk LAISVĖ!

A, dar sakote – pareiga, teisėsauga privers. Baikite juokauti. O ką už beribės mano asmeninės laisvės kasdienį šventimą išdrįso per šiuos 31 metus nubausti? Ką ten nubausti – sutramdyti už jaunatvišką šėlsmą ir tai bijosi. Štai per pačio karantino įkarštį, kai vyresni, kaip kokių drignių apsiriję verkia, kad dirbti negali, važinėti neleidžia. Mūsiškiai – šimtadienius švenčia. Ir ką jūs manote labai išgąsdino baudomis? Baikite ,,parintis“. Niekas jų nemokės. O ką jie mums padarys? Ką padarė, kai už valstybinius pinigus mūsų vadukai pliažą be vandens įrengė? Ir dar ten, kur kažkokio sukilimo vadus šaudė. Dar kažkas bandė sakyti, kad ten šalia žmones kankino… Kad taip elgtis žema ir niekšinga. Ir ką, o gi seniai patriukšmavo ir pšyk…  Juk Laisvė.

Kažkaip panašiai gan didelė dalis mūsų jaunosios ir net viduriniosios kartos atstovų mąsto ir panašiu slengu postringauja. Baisiausia, kad taip mąsto ir jų balsais į aukščiausią valdžios olimpą atvesti parlamentarai. Laisvė be jokių stabdžių. Laisvė jiems asocijuojasi su pilnu savo įnorių tenkinimu, bet kokia kaina. Tai tas visuomenės dalį apėmęs puvėsis, kuris kaip vėžys ėda visą mūsų valstybės kūną.

Moralė, atjauta, pareiga, dorovė, pasiaukojimas –  jiems yra ne šio pasaulio dimensijos. Tai atgyvenos, kurias kaip mantrą kartoja jau nurašyti seniai. Ir jeigu pasiskaitysite influenciarių tekstus suprasite, kad tai ką parašiau, deja skaudi TIESA!

Labai įdomu kaip tai dera su vasario 16-osios ir kovo 11-osios Lietuvos valstybę kūrusių vyrų ir moterų puoselėtomis, deklaruotomis vertybėmis, planuotais siekiais? Kaip tai vertintų už Lietuvą galvas sudėję jauni, baisiomis sąlygomis gyvi žieminėse žiemomis puvę, mūsų Tėvynės partizanai? Ką galėtų pasakyti savo gyvenimus sovietiniuose lageriuose praleidę mūsų tautiečiai, svajoję apie klestinčią dorą, visiems teisingą, nepriklausomą Lietuvą? Jeigu atliktume skaidrią, viešą visuotinę Tautos apklausą, labai įdomu ką jie pasakytų. Ar partizanai už tokią Lietuvą kovojo? Ar visa Lietuva tapusi Sąjūdžiu tokios Lietuvos siekė? Ar apie tai svajojo mūsų patriarchas Jonas Basanavičius su dar 19 savo bendraminčių prieš 103 metus?

Specialiai supriešinta, pastoviai kiršinama, blizgančių parduotuvių vitrinų Lietuva, turi daug kuo pasigirti. Pavyzdžiui, kaip sovietmečiu sukurtas milijardines vertybes leido vagims išsidalinti arba apsukriems užsienio vertelgoms už centus nusipirkti. O daugybę nuoširdžiai, sąžiningai dirbusių žmonių iš darbų arba net iš Tėvynės prievarta išvaryti. Iš sovietų LTSR  valdžia perėmė beveik 4 milijonus gyvenančių Lietuvoje. Ir tai po visų trėmimų, vežimų į Sibirus, žudymų nacių ir sovietų. O po 31-ių Nepriklausomybės metų vos 2,8 milijono besuskaičiuojame. Galime ,,didžiuotis“, kad turime  485 miljonierius ir nelabai didžiuotis 600 000 balansuojančių ant skurdo ribos, praktiškai skurstančių.

Per šiuos 31 metus nei vienas rimtas kyšininkas ar vagis, nei vienas valdžios vyras ar moteris, pridariusieji aibes nuostolių valstybei ir net ją išdavę nesėdi kalėjime. Jie nepakaltinami ir neteisiami. Ką ten teisiami… Jie net nepasmerkiami. Aferos didesnės ar mažesnės vyksta pastoviai, praktiškai nenutrūkstamu konvejeriu. Net pandemija jų neišgąsdino. Atvirkščiai, atvėrė naujas galimybes. Retkarčiais viešai sukeliamas triukšmas. Bet dar nebuvo nė vieno atvejo, kad kalti būtų nubausti. Arba kad apsimelavusiems triukšmadariams būtų duotas deramas atsakas. Ką ten nubausti, jie net viešai NEPASMERKIAMI – kad kiti įsisąmonintų jog taip daryti negalima. O dabar pasirodo, kad galima. Ir ypač skatinamas MELAS, PATYČIOS, SPECIALIAI KELIAMI SKANDALAI. Juk kaip liaudies išmintis sako… drumzliname vandenyje žuvytės geriau gaudosi… O jie ir ,,gaudo“ savo naudą, mūsų visų kitų sąskaita. Ir prisigaudę, naujus planus kuria, kaip dar daugiau prisigaudyti, nes gobšumui ribų nėra.

Ir nors pirmoji šio rašinio dalis panaši į pamfletą. Deja, reikia su apmaudu pripažinti, kad tai tikrovė, tik truputį sušaržuota.

Apie skurdo, socialinės nelygybės ir ypač skaudžios temos – teisingumo nebuvimo valstybėje bėdas, praktiškai niekas nekalba. Niekas net nebando pripažinti, kad tai jau tapo kolosalia problema, kuri gręsia ne tik valstybės nacionaliniam saugumui. Nes tokioje korumpuotoje ir chaotiškai besitvarkančioje valstybėje labai palanku savo ardomąją veiklą vykdyti priešiškų valstybių specialiosioms tarnybomis.

Iš  stambių kyšininkų, vagių, seniau egzistuojančių buvusių KGB slaptųjų bendradarbių bei jų atžalų jau sukurta galinga penktoji kolona. Šios šutvės-klano nariai pralindę į valstybės aukščiausius valdymo postus, užvaldę žiniasklaidą ir socialinius tinklus. Būtent jie surezga ir diriguoja vykdant amžiaus aferas silpninančias mūsų valstybę, nuskurdinančias jos gyventojus, kelia sumaištį ir supriešina žmones. Jie vykdo lietuvių tautos genocidą ir jos valstybės tylų griovimą.

Tuoj  gali nebereikėti nei priešiškų valstybių akivaizdaus įsikišimo. Jei taip ir toliau viskas vyks. Jei mūsų aukščiausios valdžios vyrai ir moterys iš baimės apie tai atvirai prabilti ir toliau bandys viską nuslėpti, mūsų valstybė supus iš vidaus ir praras savo egzistencinę prasmę.

Kai nebeliks vertybių, nebeliks ir valstybės. Nebeliks ir lietuvių Tautos. Tai baisūs žodžiai, bet juos privalu garsiai pasakyti, nes bijau, kad gali  būti per vėlu.

Šventinės datos ne tik gražioms kalboms. Šventinės datos – tai atviros krajuojančios žaizdos ant Tautos kūno, dėl mūsų visų abejingumo ir pakeliui pamestų idealų pasekmė. Ar dar sugebėsime žaizdas užgydyti, o idealus prikelti iš pelenų? Klausimas, kaip sakoma, vertas milijono… Pavyzdžiui, aš pats žinau viena – Laisvė be ATSAKOMYBĖS yra Anarchija, kuri veda į susinaikinimą… O gal tai Lemtis?

P.S. šių eilučių autorius nėra nusiteikęs prieš visą jaunimą. Lietuva turi dar daug gražaus ir doro jaunimo. Deja, ši gražioji jo dalis yra per daug kukli. O ta mažoji arogantiškoji dalis yra ciniškai agresyvi. Jie daro viską, kad prievarta primestų mums savo ,,vertybes“, kurios veda į degradaciją ir išsigimimą, o ne į Kūrybą ir suklestėjimą bei Tikrąją Laisvę.