K. Masiulis. Kai Vasario 16-oji buvo „buržuazinė nacionalistinė“ diena

Vasario 16-osios – politinės laisvės simbolio prasmė net ir sovietmečiu nebuvo pamiršta. Kai kam tai buvo nieko nereiškianti diena, bet daug kas tą dieną jautė ryšį su Laisva Lietuva.

Svarbiausias šventės atributas

Neatskiriamas Vasario 16-osios atributas yra Lietuvos trispalvė. Kaip žinia, abu šie simboliai sovietmečiu buvo uždrausti. Užėjus sovietams, mano seneliai „smetoninę“ trispalvę išardė į tris atskiras skiautes ir jas visas laikė atskirai, lyg tris bombos sudedamąsias dalis, kurios būdamos kartu galėjo išsproginti šeimos saugumą, pasmerkti ją tremčiai, o vaikams užkirsti kelią į mokslus ir sugadinti gyvenimus. Šios skiautės buvo stropiai saugomos ir kasmet, atskirai po vieną, naktimis vėdinamos. Taip trispalvė sulaukė 1988-ųjų, kai vėl buvo susiūta. Kiek sudūlėjusi, bet liudijanti nė akimirkai neišnykusį tikėjimą, kad okupacija nėra amžina.

Pirmą tikrą savadarbę trispalvę sovietmečiu teko pamatyti Kelmėje, kai ji viešai suplevėsavo 1972 metais vasario 16-ąją ant Kelmės aštuonmetės mokyklos pastato. Ją iškėlė mano bendraklasis aštuntokas Kęstutis Uosis. Suprantama, vėliavos neliko labai greitai, o pasekmės buvo griežtos. Mokyklos direktorius buvo perkeltas į kaimą, o mūsų klasė išformuota. Vėliau kiekvienais metais šios klasės moksleiviai būdavo kilnojami iš kasės į klasę, kad nesusiformuotų jokių nuolatinių kontaktų. Tie, kas organizavo tokias „prevencines“ priemones, bijojo, kad neplistų Laisvės idėjos, tuomet vadinamos „buržuazine – nacionalistine ideologija“.

Laisvės gūsis pogrindyje

„Mes esame tiek laisvi, kiek sugebame nusikratyti mus kaustančius vidinius ir išorinius pančius. Išorinė priespauda nebūtinai pavergia“, – teigia garsus psichoanalitikas Viktoras E. Franklis. Jis net įkalintas nacių koncentracijos stovykloje turėjo pasirinkimo laisvę: tapti nusikaltimo bendrininku ir nedaryti nieko, ar priešintis nusikaltimui ir skleisti viltį bei paramą aplinkiniams. Išorinės priespaudos išnykimas, nebūtinai išlaisvina, nes gyvenimo prasmes galime susikurti tik mes patys, o ne, kaip kai kas mano, valdžia, kokia gera ji bebūtų.

1981 metų vasario 16-ąją, ką tik baigęs Vilniaus universitetą, sutikau pas savo būsimą žmoną studentų bendrabutyje Saulėtekyje. Ankštame kambarėlyje, būryje tarp kitų penktakursių psichologių, kartu besirengiančių „mokslinio komunizmo“ egzaminui. Merginos buvo sunerimusios, nes nei viena iš jų nebuvo skaičiusi to meto komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo „trilogijos“. O tuo metu L. Brežnevas jau buvo tapęs pagrindiniu anekdotų herojumi. Netrukus į kambarį įvirto komisija, kuri, kaip įprasta tokiomis dienomis, vaikštinėdavo bendrabučiuose ir tikrindavo ar kur nors nešvenčiama uždrausta šventė. Pribloškę savo įsiveržimu, tikrintojai apžiūrėjo patalpas, lindo po stalu, po lova ir į spintą, tačiau šventimo požymių nerado. Tik ant stalo „raudonavo“ komunistinės literatūros viršeliai… Situacija buvo komiška, kvatojomės raitydamiesi. Nevykėlių partinių seklių komisijai pasitraukus, susipratome, kad tokia proga verta išsivirti arbatos ir iš tikrųjų paminėti Vasario 16-ąją!

Idėja virto jėga

Iškiliausias 1987 metų politinis įvykis Lietuvoje buvo Rugpjūčio 23-osios mitingas. Pirmą kartą viešai buvo prisimintas ir pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas. Idėjos virto jėga, kai jos ėmė sklisti viešai ir užvaldė milijonų protus. Artinosi 1988-ųjų vasario 16-oji. Komunistinė Lietuvos vadovybė ėmėsi priemonių. Į visas įstaigas buvo siunčiami pranešėjai, kurie juodino Vasario 16-osios aktą ir aukštino sovietinį režimą. Toks propagandinis minėjimas vyko ir Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, kuriame tuo metu aspirantūroje rengiau disertaciją. Į Institutą įgriuvęs akademikas Juozas Bulavas visuotiniame darbuotojų susirinkime skaitė pranešimą, kuriame įrodinėjo, kad 1918 metų Vasario 16-osios aktas yra bereikšmis, o tikrasis gėris buvo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko veikla, 1918 metų pabaigoje Lietuvoje nesėkmingai bandant organizuoti sovietų valdžią.

Ėmiau ir viešai paklausiau: „Ar galite palyginti pažadus, kuriuos Lietuvai siūlė Vasario 16–osios akto signatarai su dr. Jonu Basanavičium ir ką siūlė V. Mickevičius-Kapsukas?“ Salė nuščiuvo, buvo įžūlu, o akademikas supyko: „Į provokacinius klausimus neatsakinėju“. „Moksle provokacinių klausimų nebūna!“ – atkirtau mirtinoje tyloje. Tuo metu buvau ir Mokslų akademijos diskusijų klubo vadovas, tad nutariau, kad Vasario 16-osios prasmę, būtent vasario 16-ąją, verta išnagrinėti viešoje diskusijoje. Iškabinau skelbimus. Tačiau… skubiau buvau iškviestas į karinius mokymus ir savaitę praleidau kariniame dalinyje Šiaurės miestelyje.

Grįžęs iš mokymų idėjos neatsisakiau ir vėl organizavau diskusiją, kuri šįkart turėjo vykti Mokslų akademijos bibliotekos kavinėje, o prelegentu sutiko būti istorikas Antanas Kulakauskas. Tačiau ir šį kartą diskusija neįvyko, nes bibliotekos pastatą apsupo sovietinė milicija. Į pastatą diskusijos dalyvių neįleido, o istoriką A. Kulakauską pakeliui perėmė komunistiniai funkcionieriai ir liepė grįžti namo. Aš pats buvau iš bibliotekos kavinės išprašytas ir nusiųstas pas patį Mokslų akademijos prezidentą Jurą Poželą, kur turėjau klausyti jo pamokymų, kad „yra tokių tiesų, kuriomis negalima abejoti. Yra nesvarstytinų temų“.

Laisvės idėjai pareikšti reikia drąsos. Tuo metu tokios drąsos Lietuvoje atsirado vis daugiau ir daugiau. Kūrėsi nauji klubai, garsėjo diskusijos ir plėtėsi laisvo veikimo erdvės. Artėjo Sąjūdžio valanda. Būtent Sąjūdis, kaip pavasario polaidis nuplovė visas likusias baimes ir galutinai išvadavo Laisvės šventę – Vasario 16-ąją ir jos simbolį – Trispalvę. Su Vasario 16-ąja! Tegyvuoja Laisva Lietuva!