Sausio 30 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus patarėjo pareigas einantis žinomas žurnalistas, publicistas, politikos ir kultūros apžvalgininkas, visuomenės veikėjas Vidmantas Valiušaitis pareiškė ketinantis trauktis iš užimamų pareigų.
Tai padaryti jis absisprendė po grupės LGGRTC darbuotojų prašytas skundas (žr. žemiau visą skundo raštą) centro generaliniam direktoriui Adui Jakubauskui, Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen bei Seimo komitetams.
17-os LGGRTC darbuotojų pasirašytame skunde teigiama, kad jiems kelia susirūpinimą V. Valiušaičio paskyrimas generalinio direktoriaus vyresniuoju patarėju, esą, jam sukuriant jam naują pareigybę ir parašant būtent jam pritaikytus pareiginius nuostatus ir dar įvedant kvalifikacinį reikalavimą, kuris, esą, nėra susijęs su centro vykdoma veikla.
„Šiai pareigybei suteikiami platūs įgaliojimai konsultuoti ir vertinti istorijos profesionalų darbą, formuoti centro tyrimų kryptis, kontroliuoti centro leidybos skyriaus darbą, viršijantys departamentų direktorių ir skyrių vedėjų įgaliojimus“, – rašoma skunde.
Susidaro įspūdis, kad skundo autoriai skundžia ne tiek patį V. Vališaitį, o LGGRTC direktorių A. Jakubauską ir visą LGGRTC vadovybę, nes skunde teigiama, kad centre yra nuvertinamas istorijos mokslas, o istoriniai tyrimai kreipiami „ideologizacijos, politizacijos linkme“. Pažymima, kad LGGRTC centro vadovybė skatina visuomenę užsiimti „istorijos gynyba“ bei „atminties karais“ ir viešai skelbia neatsakingus bei neobjektyvius pareiškimus ir interviu centro vardu.
Skundo autoriai taip pat teigia, kad LGGRTC vadovybės veiksmai nuvertina profesinę kompetenciją, kuria įtemptą emocinį klimatą, bei daro spaudimą savo kvalifikuotiems, daugiametį svarų indėlį į LGGRTC veiklą įnešusiems centro darbuotojams, kurie dėl to, esą, yra priversti išeiti iš darbo.
Po šio skundo V. Valiušaitis pareiškė, kad artimiausiu metu žada trauktis iš savo pareigų LGGRTC. Feisbuko puslapyje jis paaiškino savo apsisprendimo motyvus:
Šis V. Valiušaičio atsistatydinimas keistai sutapo su tuo pačiu metu paskelbtu Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininko iškilaus karo istoriko Valdo Rakučio atsistatydinimu.
***
Skundas:
LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRO MOKSLININKŲ KREIPIMASIS
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – Centras, arba LGGRTC) buvo įsteigtas karo, genocido nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui bei vėlyvojo sovietmečio žmogaus teisių pažeidimams ir juos fiksavusių disidentų veiklai tirti.
LR Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymas (toliau – LGGRTC Įstatymas) ne tik deleguoja Centrui apibrėžtų sričių ir laikotarpių istorinių tyrimų funkciją, tačiau ir įpareigoja dalyvauti teisės ir teisingumo atstatymo veikloje bendradarbiaujant su teisėsaugos institucijomis bei vykdant laisvės kovotojų ir genocido aukų teisinio statuso pripažinimą, o taip pat įpareigoja atlikti istorinei atminčiai reikšmingą laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo įamžinimą (LGGRTC Įstatymo II skirsnis „Centro uždaviniai ir funkcijos“).
Remiantis gerąja Vakarų praktika, sėkmingai tokio tipo įstaigos veikia tada, kai jų veiklos pamatą sudaro istorikų profesionalų darbas. Ten, kur persidengė kelios iš eilės ėjusios totalitarinių režimų okupacijos (kaip kad Lietuvoje), tokio tipo tyrimai yra labai sudėtingi, jiems atlikti yra reikalinga aukščiausia įmanoma istorikų kvalifikacija ir patirtis.
Mums kelia susirūpinimą:
1. Istorijos mokslo nuvertinimas kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme (skatinimas užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“, neatsakingų ir neobjektyvių pareiškimų ir interviu Centro vardu viešas skelbimas, pvz.,
https://www.respublika.lt/…/kryzkalnio_memorialas_ka_ mums_sako_nutyletos_partizanu_pavardes/?fbclid=IwAR1ZW61fYyG5bpkLbcw74Hxkq- 41U7K4k-TqapiEbmW6dv-JbYZ8oRaJHIE;
tyrimo, skirto apskaičiuoti SSRS okupacijos padarytai žalai Lietuvai, sustabdymas ir pan.);
fundamentalių istorinių tyrimų statuso ir reikšmės visoje Centro veikloje nuvertinimas, ydingai traktuojamas mokslo pritaikomumas ir siekiami rezultatai (pvz., rengiamos įamžinimo programos nesikonsultuojant su istorijos ir paveldosaugos specialistais, neatsižvelgiant į šiuolaikinius mokslinius tyrimus);
2. Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento (toliau – GRTD) darbuotojai ir vadovai kviečiami tik į dalį pasitarimų, kuriuose svarstomi strateginiai planai ir kiti svarbūs Centro veiklos klausimai. Be istorikų žinios ir pritarimo, nedalyvaujant ir neinformuojant GRTD direktoriaus ir skyrių vadovų planuojami struktūriniai pertvarkymai, vadovybės kaita. LRS Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija apie planuojamus pokyčius informuojama apeinant GRTD vadovybę, kuri apie tokius planus sužino iš viešosios informacijos šaltinių. (žr. 2021-01-06 Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdis, įrašo minutė: 1:34:22, https://www.youtube.com/watch?v=e_adAN5Mu44 )
3. Asmens paskyrimas Generalinio direktoriaus vyresniuoju patarėju sukuriant jam naują pareigybę ir parašant naujus, specialiai tam asmeniui pritaikytus pareiginius nuostatus, įvedant kvalifikacinį reikalavimą (filologijos), nesusijusį su Centro vykdoma veikla. Šiai pareigybei suteikiami platūs įgaliojimai konsultuoti ir vertinti istorijos profesionalų darbą, formuoti Centro tyrimų kryptis, kontroliuoti Centro leidybos skyriaus darbą, viršijantys departamentų direktorių ir skyrių vedėjų įgaliojimus. (http://www.genocid.lt/…/Direk…/Vidmantas_Valiusaitis.pdf).
4. Dėl profesinės kompetencijos devalvavimo, įtempto emocinio klimato bei patiriamo Centro vadovybės spaudimo, Centrą toliau palieka arba yra spaudžiami palikti kvalifikuoti, patyrę istorijos ir kitų sričių profesionalai, įnešę daugiametį svarų indėlį į Centro veiklą. Dėl spaudimo ir grasinimų tarnybinėmis nuobaudomis, patirtų keliant Centro problemas, iš darbo išėjo dr. Monika Kareniauskaitė, architektas prof. dr. Algis Vyšniūnas, už visuomenės informavimo priemonėse dalykiškai išsakytą profesinę nuomonę dėl asmeniui paskirto rezistento statuso dr. Mingailei Jurkutei buvo pareikštas įspėjimas dėl šiurkštaus darbo tvarkos pažeidimo (todėl šį kreipimąsi pasirašę darbuotojai nerimauja, kad konstruktyvi kritika gali būti prilyginta nelojalumui). Įspėjimo nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad po dr. Jurkutės komentaro pasirodymo skubiai buvo parengta nauja LGGRTC vidaus tvarkos taisyklių redakcija (XIII2 dalis „Visuomenės informavimas“), kuri jau post factum įtvirtino pareigą Centre dirbantiems mokslininkams gauti leidimą kalbėtis su žurnalistais. Tokie varžymai pažeidžia teisę kritikuoti valstybės institucijų bei įstaigų veiklą (Visuomenės informavimo įstatymo 9 str.), akademinę laisvę (Mokslo ir studijų įstatymo 53 str. 2 d. 1 p. ir 3 p.), mokslinių tyrimų rezultatų viešumo principą (Mokslo ir studijų įstatymo 3 str. 1 d. 4 p.). (http://genocid.lt/…/2020_vidaus_tvarkos_taisykles.pdf )
Aptarta situacija trukdo sėkmingam Centrui deleguotų funkcijų įgyvendinimui, jos netaisant gresia:
1. Ribos tarp profesionalaus ekspertinio darbo ir mėgėjiškų iniciatyvų išnykimas, tiek istorinių tyrimų, tiek memorialinėje, dokumentų rengimo/sklaidos srityje, rizikuojant virsti mokslo ir ekspertinės veiklos imitacija ir mokslinių tyrimų profanacija. Tokia padėtis naudinga nedraugiškoms Lietuvai jėgoms, kvestionuojančioms praeities tyrimų moksliškumą.
2. Tolesnis politinės kontrolės stiprėjimas, varžantis mokslo autonomiją ir smukdantis mokslinių tyrimų kokybę.
3. Centro, kaip kompetentingos ekspertinės įstaigos, prestižo sunykimas nacionalinėje ir tarptautinėje erdvėje.
4. Alternatyvios ekspertinės įstaigos Lietuvoje, telkiančios ekspertus profesionalus (tarp jų – daugybę Centrą palikusių kvalifikuotų darbuotojų), galinčius vykdyti funkcijas, kurios Centrui darosi per sunkios, atsiradimas arba Centro tyrimų problematikos persikėlimas į kitas įstaigas.
Atsižvelgiant į aprašytą sudėtingą, daugiapusę situaciją ir kylančias grėsmes, yra reikalinga imtis veiksmų, inicijuoti būtinas administracines permainas, grąžinančias įstaigai mokslinį-ekspertinį svorį.
Mes siūlome:
1. Sudaryti istorikų ekspertų darbo grupę, į kurią būtų įtraukti ir Centro, ir kituose tyrimų centruose dirbantys Lietuvos istorikai, atminties politikos ekspertai, kuri apsiimtų atnaujinti Centro tyrimo kryptis, aptarti aktualias metodologines problemas ir prieigas, sudaryti naujas ir patvirtinti tęstines tyrimų programas (tokį pasiūlymą teikė dr. Mingailė Jurkutė 2020 metų rudenį vykusiame darbuotojų mokymų seminare). Rekomenduojame papildyti tokią darbo grupę užsienio ekspertais (tokį pasiūlymą teikė dr. Monika Kareniauskaitė, siūlydama kolegas iš Europos Atminties ir sąžinės platformos, Jeilio universiteto, Vokietijos, Vengrijos, Estijos atminties tyrimo centrų).
2. Prie LGGRTC įsteigti Mokslo Tarybą, į kurią pakviesti dalykinį lauką išmanančius autoritetingus mokslininkus (toks pasiūlymas buvo išsakytas GRTD darbuotoju susitikime su LGGRTC generaliniu direktoriumi).
3. Atnaujinti pilnos sudėties LGGRTC Centro Tarybos posėdžius (tokį pasiūlymą ne vieną kartą teikė GRTD direktorius dr. Arūnas Bubnys).
4. Peržiūrėti LGGRTC generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigybės aprašą ir pakartotinai įvertinti tokios pareigybės būtinybę, naudą Centro veiklai. Jei tokia pareigybė vis dėlto būtina, manome, kad jai turėtų būti keliami tokie kvalifikaciniai reikalavimai, kaip profesionali kompetencija ir autoritetas Centro dalykinio lauko srityje, o suteikti įgaliojimai užtikrintų padalinių vadovų dalyvavimą priimant tų padalinių veiklą liečiančius sprendimus.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento istorikai:
Dr. Arūnas Bubnys, GRTD direktorius
Dr. Kristina Burinskaitė, GRTD vyresnioji patarėja
Rytas Narvydas, GRTD Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas
Ramona Staveckaitė-Notari, GRTD Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Dr. Juozas Banionis, vyriausiasis istorikas
Tadas Jaskelevičius, vyresnysis istorikas
Dr. Mingailė Jurkutė, vyriausioji istorikė
Dr. Valdemaras Klumbys, vyriausiasis istorikas
Doktorantė Enrika Kripienė, vyresnioji istorikė
Gintautas Miknevičius, vyriausiasis istorikas
Sakalas Natkevičius, vyriausiasis istorikas
Dr. Mindaugas Pocius, vyriausiasis istorikas
Dr. Alfredas Rukšėnas, vyriausiasis istorikas
Irena Šutinienė, vyriausioji istorikė
Olegas Usačiovas, vyriausiasis istorikas
Dr. Rimantas Zizas, vyriausiasis istorikas
Rimantas Zagreckas, vyresnysis istorikas
Žydeliai sudorojo dar vieną lietuvį, žydeliai nenori, kad lietuvių tsutos genocidas būtų aptaribėjamas. Pagal žydelius žydeliai patys svarbiausi ir vieni teliai patyrė genocidą, kitos tautos nesiskaito.
Tik joje per daug lietuvių. O yra, kas ją kitaip įsivaizduoja… Kažkas ją paklupdyti pažadėjo ir ėmėsi.
Začistkas galima ne tik brancovskajų būdais vykdyti. Šviesuolius ir vedlius įvarius į infarktus, insultus, eiliniai ,,gyviai”, jei ne emigruos, tai mirtinai nusigers, ir čia bus ŠVARU!
Kas yra tas, kam ši teritorija mirtinai, žūtbūtinai reikalinga, tartum vienintelis, paskutinis šansas išsigelbėti???
(ar gal jos Kašpirovskis?)
Grant A. Gochin „Lietuvai negalima patikėti jų pačių istorijos. Lietuvos istorijai tyrinėti ir parašyti reikia pritraukti užsieniečius“
− tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/grant-a.-gochin-lietuvai-negalima-patiketi-ju-paciu-istorijos.-lietuvos-ist
Genocido centras – tai visų Lietuvoje gyvenusių tautų liūdnos patirties tyrimų centras. Ir labai liūdna, kad kai kurios Lietuvoje tautos, atėjusios į mūsų kraštą , varomos iš kitų kraštų, čia radusios palankiausias gyvenimo sąlygas, čia įsikūrė, kaip tos gegutės svetimuose lizdeliuose padėjusios savo kiaušinius – perus, juos išperinusios , pradėjo vaidinti NEGAILESTINGŲ- GEGUTIŠKŲ ŠEIMININKŲ VAIDMENIS. Per 600 metų – jtie gegučiukai taip įsišaknyjjo, kad dabar jau rimtai net iš Seimo tribūnos, teigia Tautai- SAVOJO LIZDO ŠEIMININKEI, kad Lietuvių lizdas – tai ir nė kiek nemažiau ir JŲ LIZDAS, nes jame išsiveisė ir jų PERAI…kad ne GEGUŽIUKAI TURI DAUGIAU TEISIŲ LIZDE, NEI LISDELĮ SUSUKUSIEJI TIKRIEJI JO KŪRĖJAI IR GERUMO PUOSELĖJAMI, IŠSIAUGINO, NES GEGU-IUKAI paprasčiausiai DIDESNI, ĖDRESNI IR GODESNI, TURINTYS SULESTI ŠEIMININKŲ VAIKUČIUS, KAD NEPRAŠYTIEJI ČIA IŠGYVENTŲ, BUJOTŲ, o pAUKŠTYTĖS JUOS MAITINUSIIOS IR IŠAUGINUSIOS – IŠNYKTŲ.
štai – kam reikalingas Genocido centras, kad visos Lietuvos lizde gyvenusios tautos būtų vertinamos pagal TAUTIŠKO LIZDELIO STATYTOJŲ TEISES. Suprantama, Globalizavimo programa, sukurta GEGUŽIUKŲ tikrai netinkama, jau žiauriai apnaikintam Lietuviškam lizdeliui…nes negailestingai artėja jo absoliutus sunaikinimas.
Todėl Gerbiama Vališaičiui, patariu neskubėti su išvadomis, vien dėl savojo lizdelio ilgesnio išsaugojimo. Pakentėti, nes – nieko nėra amžino: būna , kad ir gegužiukai išskrenda į kitas girais, ieškoti naujų, dar gyvbingų lizdų.. . .
Gerbiamas Vidmantai Valiušaiti! Jei TAMSTA IŠEISI, LIETUVIŲ – PATRIOTŲ POZICIJOS, GENOCIDO CENTRE, DAR LABIAU SUSILPNĖS?! 41-jų tremtinys nukentėjęs ir nuo žydelio, ir nuo lietuvio, ir nuo ruso!
Geras paaiškinantis straipsnis Ado Jakubausko LGGRTC direktoriaus lryte – triukšmą sukėlė kokie 5 žmonės…
Nesuprantu aš to kiluso ažiotažo … iš esmės dėl nieko. Na ką tokio labai blogo pasakė tas Rakutis? Nieko tokio, dėl ko reiktų kelti tokį vėją. Juk pateis Holokausto jis neneigia.
Žydų tauta aš gerbiu. Mes galime daug ko iš jų pasimokyti – savos kultūros vertinimo, dėmesio palikunių ugdymui ir pan. Bet su visa pagarba visiems (ir vienai, ir kitai ginčo dalybvių pusei) linkėčiau neprisirišti prie kažkokių klišių ir viską vertinti objektyviai.
Tad kam taip sutartinai pulti tuos žmones? Akademinė laisvė ir mokslinis objektyvumas, be abejo, yra reikalingas. Tačiau taip pat svarbu, kad istorinių tyrimų rezultatai nenusėstų akademikų stalčiuose ir būtų pateikti visuomenei. Akademinė kalba yra “sausa”, toda šiuo aspektu yra svarbu, kad visuomenė informaciją gautų priimtina forma. O štai šiuo požiūrių ją perduoti geriau sekasi nebūtinai istorikams. Tad kur čia ta “problema”, jei Genocido tyrimų centre dirba ne vien istorikai?
Tad linkių baigti tas peštynes ir naivias ambicijas bei rasti bendrą kalbą. Ne tokia jau gausi ta mūsų tauta ir jos perspektyvos miglotos. Tad gal dėr bendro tikslo – mūsų išlikimo apglūdinkime kampus ir raskime susitarimą?
Ne šiaip ažiotažas, o kliūčių į tikslą (perimti į savo rankas GC) traiškymas. Ir tų, kas rimtai ir giliai išstudijavo ten saugomų dokumentų turinį, mintinai daug ką žino, moralinis sutraiškymas, kad niekur darbo negautų – kaip anais laikais.
Tikslą, kelius, konkrečias užduotis savo feisbuko psl. paskelbė Grantas a. Gochinas. Kol kas viskas atlikta pagal jo nurodymą (kas privalo atsiprašyti, ką atleisti, o LT istoriją ir Centą perimti užsieniečiui)
Grant A. Gochin „Lietuvai negalima patikėti jų pačių istorijos. Lietuvos istorijai tyrinėti ir parašyti reikia pritraukti užsieniečius“
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/grant-a.-gochin-lietuvai-negalima-patiketi-ju-paciu-istorijos.-lietuvos-ist#komentarai
Dabar nebe 1917, dabar pirmiausia reikia perimti istoriją ir GC, tada počtu, telegraf,, vokzal…, ir bus vsia vlastj … ?sovietam . – Kažkas kažkur sėdėdamas pasikaso, pasirąžo, baksteli į žemėlapį ir nusprendžia čia to, to ir ano dabar imsimės… Mes ateiname.
Labai atsiprašau – bet tai ne to masto žaidynės, kur išsiaiškina ir susitaiko. Būtent to niekas neleis, tikslas kitas –
Istorijos instituto ir trijų universitetų atstovai atsisako bendradarbiauti su Genocido centru papildyta 16.52
– delfi.lt/news/daily/lithuania/istorijos-instituto-ir-triju-universitetu-atstovai-atsisako-bendradarbiauti-su-genocido-centru.d?id=86376835
Tai: Istorijos in-to direktorius A.Nikžentaitis, VU IF dekanė L. Skurvydaitė, KU BR istorijos ir archeologijos in-to direktorius V. Safronovas bei VDU Istorijos k-dros ved. M. Sirutavičius.
Kam dar pažadėtas nemokamas bilietas į Rojų Žemėje?
Eilinio žmogaus iš gatvės nuomonė. Ne istoriko. Nieko nežinančio apie povandenines sroves. Šiais laikas kas skiriamas vadovu, pvz., SAM? Medikas? Ne. Ko šiandien reikia, kad taptum ministru, direktoriumi ir pan.? Atsakymą žinote. Bet aš esu įsitikinęs, kad medikams turi vadovauti medikas, diplomatams – daug metų sėkmingai dirbęs diplomatinį darbą žmogus, istorikams – autoritetą turintis patyręs istorikas, policininkams – drąsus policininkas, ugniagesiams – bebaimis ugniagesys, mokytojams – stiprus mokytojas, o valstybei – bent jau kažkam vadovavęs pilietis, nors skyriui, jei jau iki departamento neišaugo
Daugeliu atveju yra visiškai ne taip. Patyrę plepiai visada pabrėš, kad tai, ką aš sakau, yra sovietinė atgyvena. Deja, mano darbinė patirtis sako, kad, kai vadovu paskiriamas visų galų specialistas (teisininkas, sociologas, politologas ar koks politikierius) ir dar neturintis jokios vadovavimo patirties, lauki nelaimės. Pradedant bet kuria įstaiga, baigiant – valstybe.
Jūs tik iš dalies teisus. Dėl ko neteisus? Įvardinsiu.
Mums visgi pavyko šiap taip tokį ramesnį. Vargsta jis dabar ir labai gailisi įkalbėtas. Ir tikrai sutelks visa savo nedidelę drąsą, kad pasibaigus kadencijai pasakyti ne. O jo kadencija greitai baigsis, tad nežinome, kur rasime katedros vedėją, nes niekas šio posto nebenori. Jis nebėra prestižinis (dabar vedėjai jau “tujinami” ir dažnai nedaug trūksta, kad būtų pasiųsti, jų nurodymai vykdomi vangiai ir t.t.), o poperizmo labai daug – sėdi iki išnaktų. Ne pareigos, o košmaras. Tai va, turėtų būti geriausias tos srities specialistas, bet jei iš geriausių nebėra norinčių? 
Ir ši tendencija tęsis – jau greitai niekas ir niekur valstybiniame sektoriuje nebenorės užimti žemesnių vadovaujančių pareigų (tiesa, į aukštesnes pareigas – dekano, rektoriaus, be abejo, norinčių netrūks, bet aš čia rašau apie žemesnį vadovaujantųį personalą).
Pirmiausia, kalbant apie “politinio pasitikėjimo” pareigybes, kokios yra ministrų ir jų pavaduotojų pareigos. Jas gali užimti bet kas, nebūtinai specialistas. Politinio pasitikėjimo areigūnams svarbiau ne kompetencijos, o jas delegavusios politinės jėgos programos vykdymas. Tad visuomenėje populiari nuomonė, kad SAM ministras turi stengtis dėl medikų, ŠMM – dėl mokytojų, ŽŪM – dėl žemdirbių yra klaidinga. Jei ministrą delegavusi partija siekia ugdymo įstaigų tinklo optimizavimo ar išmokų žemdirbimas mažinimo, tai šios partijos deleguotas ministras ir turi to siekti. Nesuprantančių žmonių, o ypač – šiuo atveju mokytojų ar žemdirbių toks ministras bus vertinimas kaip “svetimas”, “nekompetetingas” ar dar kaip nors. Bet jie nebus teisūs. Taip yra visose demokratijose. O taip, kaip įsivaizduojate Jūs (ministras – savo srities “globėjas”) iš tiesų yra sovietinis požiūris. Demokratijoje gali būti visaip, ir tai teisinga.
Dabar dėl kitų sričių (pvz., mokslo institucijų). Taip, yra geriausia, kai kuriai nors sričiai vadovauja kompetetingiausias tos sriteis specialistas (pvz., istorijos katedrai – geriausias istorikas). Tačiau šių laikų realybė yra ta, kad geriausi konkrečios srities mokslininkai nebenori vadovauti. Dabartinių jaunesnių kartų žmones džnai nebenori būti pripažintais lyderiais. Su šia problema ir mes, ir kitų sričių kolegos susiduria dažnai. Pvz., anksčiau katedros vedėjo pareigas užimti siekdavo visi katedros profesoriai. Netgi pasitelkdavo ne pačius gražiausius metodus, kad įsitvirtinti tuomet prestižiniame poste. Dabar šių pareigybių užimti niekas nebenori ir “stumia” vienas nuo kito. Teko susidurti – jei tik būčiau panorėjęs ar bent suabejojęs – jau seniai darbuočiuosi katedros vedėju
Suprantu demokratinius žaidimus, suprantu…
Zydu darbas…
Taip buvo pries 80 metu
Ta jie daro ir siandien !
Bukite budrus ir atidus !
Aisku kaip diena !
Žydų tauta čia niekuo dėta.
Ir kokias nors problemas tapatinti su konkrečia tauta yra neteisinga. Visose tautose yra visokių žmonių. Lygiai taip pat, kaip kad visokių žmonių yra tarp vyrų, visokių – tarp moterų, visokių – tarp blondinų, ir t.t.
Supraskite vieną kartą tai. Problemos ne tautose. Problemos konkrečiuose žmonėse, jų mąstyme bei elgsenoje.
Na jūs tik iš dalies teisus, pradėti visada reikia politkorektiškai – tauta čia ne prie ko, bet kai Lietuva paprašė Izraelio išduoti Rainių miškelio žudiką ir vykdytoją Dušanskį, o Izraelis atsisakė jį išduoti, tai nei vienas žydas, nei viena jų organizacija Lietuvoje net nepareiškė savo nuomonės – atseit nepastebėjo, jų tai neliečia. Tokiu atveju jau jie – visi žydai gyvenantis Lietuvoje pasidaro labai “prie to pačio”, to pačio Dušanskio, Lietuvių tautos naikintojo pačiais žiauriausiais būdais…
Mačiau senokai kažkokį Vakarų meninį filmą apie jų gyvenimą Izraelyje, ar kaimyninėje šalyje. Besikalbant dviem filmo veikėjams buvo užuomina apie tai, jog jie priklauso dviem skirtingoms religinėms bendruomenėms. Viena – fanatiška ir žiauri, ir jie patys tų prisibijo, vengia bet kokių konfliktų su ja.
Per kelias dešimtis metų trukusį bendravimą su bendradarbiais ne sykį kildavo įtarimas, jog jiems uždrausta prieštarauti savo autoritetams. Nežinau, ar apskritai, ar tik kitiems girdint. O rūkyklos kampelyje viena iš jų kelis kartus buvo pratrūkusi, kaip nemėgsta, kaip pavargo nuo bendradarbės savo tautietės (personalinės pensininkės). Ir kad ši bent jau kažkiek maskuojasi, o jie bendruomenėje turį tokių, kurie neslepia savo agresyvumo, plėšrumo, noro dominuoti, komanduoti visiems.
Lietuvoje mes isgyvenome,
Zydai ne ,toks likimas….
LIETUVOS POLITINIAI KALINIAI IR TREMTINIAI BEI LIETUVOS PATRIOTAI, PRIVALO PASIDOMĖTI USPACKIO IR ŠMILIO (DUETO) POLITINĘ VEKLĄ LIETUVOJE?
Lietuvos šmeižikai naudoja Holokaustą žydų nusikaltėlių priedangai. Josifas Stalinas, Kremliaus komisarai buvo žydai.
.Sovietinės žydų nomenklatūros okupacijos reliktas F.Kuklianskytė – Kuklianskaja- Kukliansky neigia lietuvių tautos genocidą, kurį vykdė okupantai Kremliaus komisarai žydai ..F. Kuklianskaja šmeižia Birželio 23 sukilimą. Žuvusios sukilimo aukos šitai šmeižikei nieko nereiškia, nes Kremliaus komisarai žydai po 1917 m. perversmo Rusijoje, nužudė 200 tūkstančių stačiatikių dvasininkų, sunaikino 60 milijonų rusų (A.Solženycin,Nobelio premija)..Karinės “akcijos” HOLODOMOR (1932-1933) metu numarinta badu 11 milijonų ukrainiečių, Krymo totorių, ingušų, čečėnų, lietuvių, lenkų, gudų masinės žudynės – žydų Kremliaus komisarų, Josifo Stalino nusikaltimai neturi senaties. Pagarbiai Arvydas Damijonaitis,žydų gelbėtojų šeima.
Po to, kai pasigirdo reikalavimai teisti Staliną taip pat, kaip ir Hitlerį, šie žmonės iš karto sukruto, prasidėjo aršus kitų kaltinimas, kitų kaltinimas fašizmu.
Dabar man mano labai gerbtų litvakų – su kuriais tiek metų kartu dirbta, studijuota, draugauta, kvailiota, visokių reikalų turėta – emigravimas įgavo kitą prasmę: jie ŽINOJO, ko čia griebsis stribais, KGBistais buvę jų tautiečiai. Žinojo, jog bus saviškių traukiami bendradarbiauti, žinojo, jog jų neatkalbės, ir nenorėjo būti su šiais tapatinami, turėti su jais reikalų. Jau vien iš to, kaip jie tada žiūrėjo į saviškius ,,personalinius pensininkus” buvo aišku, jog jie tokių žmonių nepalaiko.
Verta prisiminti. Kaip formavosi nepriklausomybę atgavusios Lietuvos politinė kultūra. Iš Vidmanto Valiušaičio archyvų
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/verta-prisiminti.-kaip-formavosi-nepriklausomybe-atgavusios-lietuvos-politi
Laiško autoriai kaltina politikavimu. Čia tiktų patarlė ” kuo pats kvepia , tuo kitą tepa”. Nes būtent aktyvus žydų dalyvavimas suimant ir tremiant Lietuvos šviesuomenę prasidėjus pirmai sovietų okupacijai YRA SLEPIAMAS, o lietuvių dalyvavimas žydų šaudyme YRA GARSINAMAS.Ir toks politikavimas vyksta visus 30 metų.
Vidmantas Valiušaitis. „Pripažįstu: apsirikau!“
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/vidmantas-valiusaitis.-pripazistu-apsirikau