M. Kundrotas. Kas mums primeta kaukes?

Prieš geras dvi dešimtis metų vienoje paskaitoje nuskambėjo įdomus pasakojimas. Surengti du renginiai – mokslinė konferencija ir humoro vakarėlis. Dėl rengėjų klaidos pranešėjai sukeisti vietomis: humoristas nuvyko į konferenciją, o mokslininkas atsidūrė humoro šou. Nespėjo mokslo veikėjas prabilti, vos jam žengus žingsnį auditorija jau kvatojo. Bandė kažką pasakyti – dviguba juoko dozė. Dar beviltiškiau pasirodė humoristas. Skaldė vieną anekdotą po kito, o auditorija tylėjo ausis suglaudusi. Vienas dar paklausė: gal galite pakartoti mintį, aš užsirašinėju…

Praėjo kiek laiko ir jaunimo diskusijoje pateiktas kitas pavyzdys. Žinomas tinklaraštininkas pasakojo apie viešą barnį tarp humoristo ir politikos apžvalgininko. Kuo storžieviškiau kalbėjo humoristas, visuomenėje seniai pelnęs chamo įvaizdį, tuo labiau kilo jo populiarumas. O kai apžvalgininkas atsakė humoristui tuo pačiu, jo populiarumas žymiai krito.

Šiedu atvejai rodo, kokią reikšmę turi išankstinės nuostatos. Iš humoristo tikimasi humoro, iš apžvalgininko – rimtų ir kultūringų įžvalgų, iš chamo – chamizmo, iš mokslininko – mokslinių duomenų. Kas tinka vienam, kitam – pražūtis. Galima pateikti ir trečią pavyzdį, kai politikos teoretikas ir praktikas nutarė socialiniame tinkle pradžiuginti savo auditoriją autorine daina. Draugas jam parašė: padėk gitarą. Šią draugišką pastabą galima suprasti plačiau: esi vienos srities specialistas, tai ir dirbk toje srityje, kam lendi į meną, čia juk – ne tavo erdvės…

Daugeliu atvejų viešas veikėjas vertinamas per jam priskirtą kaukę. Kartais kaukes užsimauname patys, bet, ko gero, dažniau jas mums užmaukšlina kiti. Jie mus vertina pagal tai, ko iš mūsų tikisi. Vienas žingsnis gyvenime gali nubraukti visa, kas buvo iki tol ir bus po to. Dėsninga, kad iš aukštesnio vaidmens į žemesnį patekti lengviau, nei atvirkščiai. Vytautui Radžvilui lengviau tapti Petru Gražuliu, nei P. Gražuliui – V. Radžvilu. Net jei žinomas disidentas, pelnęs skandalisto kaukę, apsigintų habilitacinį darbą, kas jį vertintų kaip akademiką?

Išankstinės nuostatos dažnai būna klaidingos, bet mūsų proto savybė taip mąstyti turi labai tikslingą pagrindą. Pirmiausiai ji mums padeda racionaliai planuoti savo laiką, veiksmus ir santykius. Jei einame į mokslinę paskaitą, tai tikimės mokslinių žinių, o ne anekdotų. Net jei kartais kas nors supainioja auditorijas ar pranešėjus. Yra ir kita funkcija – apsauginė. Kas iš mūsų jaustųsi saugus, jei picą į namus atvežtų žinomas recidyvistas? Nors yra tikimybė, kad jis – jau pasikeitė, mūsų pačių ir šeimos saugumas – svarbesnis, nei grėsmė atstumti svetimą žmogų.

Išankstinės nuostatos gali būti taikomos ir kultūrinėse, ir rasinėse, ir ideologinėse plotmėse. Iš čigonų tikimasi kriminalo, iš musulmonų – terorizmo, o kai konservatorius tam tikru aspektu mąsto kaip liberalas ar atvirkščiai, tai sukelia šoką ir šalininkams, ir priešininkams.

Tiesa – tokia, kad giliau ir plačiau mąstantis žmogus retai apsiriboja viena domėjimosi sritimi ar viena idėja, per kurios prizmę ribotesni žmonės aiškina visą žmogiškąją ar net kosminę būtį. Leonardas da Vinčis buvo ir menininkas, ir inžinierius. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – ir dailininkas, ir muzikas. Nikolajus Rerichas – dailininkas, filosofas ir mistikas.

Žinoma, erzina, kai vienos srities specialistas, kitoje srityje būdamas diletantu, lenda į pastarąją. Norėtųsi, kad apie istoriją spręstų istorikai, apie teisę – teisininkai, apie mediciną – medikai. Bet tiek teisė, tiek medicina, tiek istorija veikia daugelio ir įvairių žmonių gyvenimus. Nieko keisto, kad įvairūs žmonės domisi sritimis, kurios jiems reikšmingos. Iš esmės siuvėja gali kalbėti apie kvantinę fiziką. Tik šiuo atveju civilizuota visuomenė kelia vieną iš dviejų sąlygų – arba ji turi būti pakankamai pasikausčiusi, arba kukli ir santūri, be kategoriškumo ar polinkio mokyti žinovus.

Nieko blogo, jei žmogus susidomi kita sritimi, nei ta, kurioje įprasta jį matyti. Tai net sveikintina. Išsilavinimas ir diplomas dažnai būna susiję, bet tai nėra sinonimai. Pasitaiko atvejų, kai savamokslis geriau išmano kokią nors sritį, nei diplomuotieji. Bet tiek moksle, tiek kitose intelektualinio gyvenimo srityse būtinas išmanymas, kuris atskleidžiamas argumentais ir faktais.

Išankstinės nuostatos tam tikro žmogaus atžvilgiu, priskiriant jam socialinius vaidmenis, ideologijas, mąstymo ir elgesio modelius, yra kaukės, dengiančios tikrą jo veidą. Problema ta, kad visi mes – be jokios išimties – idėjas, reiškinius ir net žmones pažįstame tik per interpretacijas. Neįmanoma įlįsti į kito žmogaus smegenis ir perprasti jį iš esmės. Visi mes pažįstame kitą tik per save. Ir per tai, ką mes – būtent mes – jam priskiriame. Skirtumas tik tas, kad vieni įvaizdžiai – kiek arčiau tiesos, o kiti – gerokai toliau. Tuos skirtumus lemia pažinimo lygiai, o jam ribų nėra.

Na ir pabaigai. Galima lažintis, kad perskaitęs šio straipsnio pavadinimą bent kas antras tikėjosi visai kito turinio, nei tas, kurį dabar perskaitė. Tai tik darsyk pagrindžia, kokia klaidinga gali būti išankstinė nuostata.