Atidaroma virtuali paroda, skirta Lietuvos visuomenės veikėjos Stefanijos Ladigienės 120-osioms gimimo metinėms

2021 m. sausio 23 d. minėsime Lietuvos visuomenės veikėjos, mokytojos, publicistės, Lietuvos Respublikos III Seimo narės Stefanijos Ladigienės 120-ąsias gimimo metines. Šiai sukakčiai pažymėti Lietuvos ypatingasis archyvas pristato virtualią parodą „Tegu dvasios nevaržo kūno varžtai“.

Stefanija Paliulytė-Ladigienė 1918 m. iš evakuacijos Rusijoje grįžusi į Vilnių, pradėjo dirbti banke, sekretoriavo Jonui Jablonskiui. Persikėlusi į Kauną, Lietuvos universitete studijavo filosofiją, švietimą, psichologiją ir sociologiją, dirbo laikraščio „Lietuva“ redakcijoje, redagavo pirmuosius žurnalo „Moteris“ numerius, moterų ateitininkių žurnalą „Naujoji vaidilutė“. Savo straipsniuose S. Ladigienė skleidė feministines pažiūras, skelbė, kad moterys turi sugebėti pačios užsidirbti pragyvenimui, turėti savo nuomonę, kiek įmanoma stengtis daugiau lavintis.

1926 m. buvo išrinkta į Lietuvos Respublikos III Seimą. 1927 m. su šeima persikėlė gyventi į Gulbinėnų dvarą (Biržų aps., Krinčino vls.), kur jos vyras į atsargą išėjęs Lietuvos kariuomenės generolas leitenantas Kazys Ladiga buvo įkūręs pavyzdinį ūkį. Čia S. Ladigienė toliau rašė straipsnius, rengė ir vedė kursus kaimo moterims įvairiose Lietuvos vietose, rengė vietos gyventojų meno saviveiklą, paruošė gimnazijai savo šešis vaikus.

1940 m. vasarą, prasidėjus sovietinei okupacijai, buvo areštuotas ir išvežtas į Rusiją S. Ladigienės vyras K. Ladiga. 1941 m. pabaigoje jis buvo sušaudytas. Po vyro arešto, S. Ladigienė su vaikais persikėlė gyventi į Vilnių. 1944 m. ji, nepaisydama pavojaus, savo namuose slėpė iš Kauno geto pabėgusią Ireną Veisaitę, taip išgelbėdama ją nuo mirties. 1946 m. kovo mėn. Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) buvo suimta ir nubausta 10 m. laisvės atėmimu, politinių teisių suvaržymu 5 m. ir turto atėmimu. Kalėjo Pečioros, Taišeto lageriuose. 1955 m. pabaigoje paleista iš įkalinimo ir išsiųsta į tremtį Irkutsko srityje, kur tremtyje buvo jos sūnūs. 1957 m. grįžo į Lietuvą.

Ladigienė mirė 1967 m., palaidota Vilniaus Saltoniškių kapinėse. Po mirties apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, jai suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Parodoje eksponuojami Stefanijos Ladigienės ir Kazio Ladigos baudžiamosiose bylose, jų vaikų Algio Marijono Ladigos ir Benedikto Pijaus Ladigos tremties bylose saugomi dokumentai, Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomi dokumentai bei nuotraukos ir dokumentai iš S. Ladigienės anūko Lino Ladigos asmeninio archyvo.

Su paroda galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje http://www.archyvai.lt/lt/lya/tegu-dvasios-nevarzo-jt6q.html arba paskyroje Facebook socialiniame tinkle https://www.facebook.com/lietuvosypatingasisarchyvas/.

Parodos prižiūrėtojas Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.