Seimas priėmė rezoliuciją, kuria kreipėsi į Vyriausybę, prašydamas įvertinti galimybę smulkiajam verslui vykdyti veiklą užtikrinant nustatytų karantino reikalavimų laikymąsi.
Rezoliucijoje atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios COVID-19 bangos valdymo laikotarpiu ne maisto prekių prekybos veiklą vykdantys verslininkai ir smulkieji verslininkai įrodė esantys atsakingi ir pajėgūs užtikrinti Vyriausybės nustatytų reikalavimų įgyvendinimą. Dokumente pabrėžiama, kad daugelio smulkiajame versle, kurio veikla apribota arba uždrausta, dirbančių žmonių padėtis yra ypač pažeidžiama.
Seimas priimtu teisės aktu ragina Vyriausybę atsižvelgti į rezoliucijoje išdėstytus argumentus, išnagrinėjus kitų šalių gerąją patirtį, atsižvelgus į ekspertų, verslo asociacijų ir profesinių sąjungų pozicijas, jau pasiteisinusius Lietuvoje sprendimus, užtikrinant saugią smulkiojo verslo vykdomą prekybą ir paslaugas.
Vyriausybei taip pat siūloma nuolat pranešti Seimui apie vykdomas priemones ir jų veiksmingumą, tikintis, kad biudžete suplanuotos ir Vyriausybės numatytos priemonės bus naudingos ir pirmiausia padės išsilaikyti smulkiajam verslui.
Seimo rezoliucija „Dėl smulkiojo verslo veiklos ribojimo valdant COVID-19 pandemiją“ priimta už balsavus 90, prieš – vienam, susilaikius 27 Seimo nariams.
Verslas arba negauna pajamų, arba jos per menkos, kad galima būtų jį išlaikyti, kai toks menkas klientų ar pirkėjų judumas, sumažėjusi dalie jų perkamoji galia. Kadangi dalis darbuotojų namuose užsiėmę su savo darželinukais bei mokinukais, taigi, net ir iš namų ilgai įtemptai dirbti negali. Todėl net ir nuotolinį darbą pasitelkęs, verslas negali dirbti visu pajėgumu. Valstybė vienokiu ar kitokiu būdu kažkiek kompensuos verslo prastovas, tačiau ne amžinai?
O jei tai išbandžius:
Bent dalies žmonių patiriamą žalą ji gali ne vien už ačiū kompensuoti, bet pasitelkti sustojusio verslo darbuotojus įv. biudžetinių įstaigų ,,ūkyje” tvarką įvesti. Štai, kad ir stringančiam Covid duomenų apdorojimui. Tačiau ir kitokių darbų, kuriems vis stinga laiko ir rankų, valstybiniame bei savivaldybių sektoriuose galima rasti. Taigi, valst. įstaigos gal palyginti pigiai pasivyti apleistus darbus, jei dirbantiems iš namų talkininkams kompensuotų elektros išlaidas ir i-ryšį, kompiuterį skirtų; važinėjantiems į talkos darbus – kelionės išlaidas ir maistpinigius.
Vaikų ar slaugomų artimųjų neturintiems, todėl galintiems dirbti savanoriais med. įstaigose, kompensuoti kelionės išlaidas bei nemokamai maitinti. Tikriausiai nemažai yra tokių, kurie visa širdimi norėtų padėti medikams, bet negali sau leisti tokių išlaidų, kai jų darbovietėje darbas sustojo.
Teko susidurti su tokiu darbo iš namų pasiūlymu: darbas kompiuteriu (tačiau ir rankdarbiai, ir kt. darbai gali būti) apmokėjimas pagal išdirbį. Tai turėtų būti patogu turintiems vaikų ar slaugomų ligonių – dirbi tada ir tiek, kiek leidžia galimybės – vis ką nors uždirbi. Ir galva užimta mintimis ne apie Covidą.
Turintys siuvamąsias mašinas galėtų namuose lopyti jiems atvežamą med. įstaigų, globos namų patalynę, užuolaidas, kitus skalbinius. Mokantys galėtų megzti/nerti iš atvežtos vilnos vaikų namų kūdikiams kojinaites/batelius. Tai būtų irgi valstybės išlaidų taupymas: viena vertus, ji kompensuoja kažką verslui; kita vertus talkininkų darbas taupo įv. biudžetinių įstaigų lėšas besikaupiantiems būtiniems darbams atlikti.
Jei nesuprantamai čia kažką primaliau, bardzo pšeprašam…
Delfis šiandien rašo, kad „Lietuvos vyskupų konferencija nusprendė nuo kito pirmadienio, sausio 11 dienos, atnaujinti viešas pamaldas su žmonėmis, ribojant tikinčiųjų skaičių.“ Tai Vyriausybės sprendimai jiems negalioja, tvarkosi, kaip nori? Pajūry, parke, gatvėje kiek žmonių gali būti susirinkę vienoje vietoje? O bažnyčioje bus galima? Kaip suprasti, kas paaiškins?