„Mokslo Lietuvoje“ jau esame rašę apie Viliaus Gaigalaičio sukaktims skirtą parodą Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Skelbiame išsamesnes žinias apie šį mokslininką ir visuomenės veikėją.
Vilius Gaigalaitis gimė 1870 m. rugsėjo 27 d. Naujienoje (Vėžininkų vls., Ragainės aps.), gausioje ūkininkų Mikelio ir Edės (Austynaitės) Gaigalų šeimoje. Nuo 1877 m. lankė Žukų liaudies mokyklą, kurią baigęs porą metų triūsė tėvų ūkyje. 1886 m. Klaipėdos lietuvininkų kunigas Jonas Pipiras (1833–1912) parengė jį mokslams gimnazijoje. Tais pačiais metais V. Gaigalaitis pradėjo lankyti Klaipėdos gimnaziją, o nuo 1888 m. mokslus tęsė Tilžėje. Pastarojoje subūrė slaptą švietėjišką gimnazistų organizaciją „Baltija“. 1892 m., baigęs Tilžės
gimnaziją, pradėjo teologijos studijas Karaliaučiaus universitete. Papildomai studijavo lyginamąją kalbotyrą, istoriją, lankė lietuvių kalbos seminarą, dalyvavo senosios istorijos mokslinės draugijos „Prussia“ veikloje. Vėliau studijas tęsė Berlyno universitete.
Rengdamasis baigiamajam kunigystės egzaminui pro ministerio, 1897 m. V. Gaigalaitis tobulinosi Ragainės mokytojų seminarijoje, kurį laiką mokytojavo. Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Adalberto Becenbergerio (1851–1922) paragintas, parengė disertaciją „Die Wolfenbütteler litauische Postillenhandschrift aus dem Jahre 1573…“ („1573 m. Volfenbiutelio postilės lietuviškas rankraštis“), už kurią 1900 m. birželio 22 d. Karaliaučiaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslo taryba jam suteikė filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Disertacija tais pačiais metais buvo išspausdinta Tilžėje Lietuvių literatūros draugijos leidinyje „Mitteilungen der litauischen litterarischen Gesellschaft“.
1900 m. vasarą Karaliaučiuje ordinuotas kunigu, dr. Vilius Gaigalaitis buvo paskirtas aptarnauti neseniai įkurtą Ramučių evangelikų liuteronų parapiją. 1902–1915 m. tarnavo Priekulės evangelikų liuteronų parapijos antruoju kunigu, 1915–1919 m. kunigavo Katyčių evangelikų liuteronų parapijoje. Kunigaudamas kartu buvo ir vietos mokyklų inspektorius. Drauge su bendraminčiais įsteigė Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų labdaros, kultūros ir švietimo draugiją „Sandora“. Pirmieji draugijos įstatai patvirtinti susirinkime Klaipėdoje 1904 m. vasario 27 d. 1905 m. rugpjūčio 26 d. buvo išrinktas jos pirmininku ir šias pareigas ėjo iki 1940 m. Redagavo draugijos laikraštį „Pagalba“.
Dar 1903 m. kunigas dr. Vilius Gaigalaitis nuo Klaipėdos ir Šilokarčemos apskričių išrinktas į Prūsijos Landtagą. Deputatu buvo tris kadencijas – iki 1918 m. (perrinktas 1908 ir 1913 m.). Nuosekliai rūpinosi lietuvininkų reikalais, ypač mokyklose ir bažnyčiose. Nuo XX a. pradžios rūpinosi Biblijos lietuvių kalba leidimu ir platinimu Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje bei išeivijoje. 1924–1937 m. buvo Britų ir užsienio Biblijos draugijos atstovas Lietuvoje.
1911 m. spalio 10 d. V. Gaigalaitis vedė Mariją Sofiją Dycę (Marie Sophie Dietze, 1876–1965), Chemijos pramonės asociacijos generalinio direktoriaus dukterį, studijavusią teologiją. Ji visokeriopai palaikė savo vyrą ir pati aktyviai įsitraukė į „Sandoros“ veiklą. Pramokusi lietuviškai, ji vadovavo vaikų pamaldėlėms, buvo draugijos įsteigto knygyno ir įvairių draugijos rengiamų mokymų vedėja.
paminklas, kartu su palaikais 1994 m. iš
Breteno perkeltas į Elniškės kapines | mokslolietuva.lt nuotr.
Dr. V. Gaigalaitis dalyvavo įvairioje mokslinėje ir visuomeninėje veikloje, priklausė Vilniuje veikusiai Lietuvos mokslo draugijai (1907–1914), buvo Spaudos draugijos Tilžėje (1914–1922), Kristijono Donelaičio paminklo statymo komiteto (1913–1914), Vokiečių-lietuvių draugijos Berlyne (1917) narys. Per Pirmąjį pasaulinį karą rinko lėšas į Rusiją ištremtiems kraštiečiams šelpti. Būdamas Prūsijos Landtago narys, karo metu stengėsi paveikti Vokietijos valdžią, kad būtų pripažinta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. Rašė straipsnius į vokiškus laikraščius apie lietuvių tautą, jos padėtį.
1918 m. lapkričio 16 d. dr. V. Gaigalaitis buvo išrinktas Tilžėje įkurtos Prūsų Lietuvos tautinės tarybos pirmininku. Dėl aktyvaus lietuvybės gynimo ir skelbiamų Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja siekių 1919 m. liepą turėjo laikinai pasitraukti į Kauną, bet 1920 m. pradžioje, Klaipėdos kraštą užėmus prancūzams, grįžo į Klaipėdą. 1920 m. kovo 20 d. drauge su kitais trimis Mažosios Lietuvos atstovais (Martynu Jankumi, Kristupu Lekšu ir Jurgiu Strėkiu) buvo kooptuotas į Lietuvos Valstybės Tarybą. Lietuvos Respublikos įgaliotas, 1921 m. Vilius Gaigalaitis vyko į Londoną konsultacijoms su Didžiosios Britanijos vyriausybe, 1922 m. vadovavo Klaipėdos krašto lietuvių delegacijai Ambasadorių konferencijoje Paryžiuje, sprendusioje tolesnį krašto likimą.
Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos Respublikos dalimi, dr. V. Gaigalaitis nuo 1923 m. vasario iki gruodžio buvo krašto Direktorijos narys, Bažnyčios ir švietimo reikalų decernentas, parengė įstatymą dėl lietuvių kalbos vartojimo mokyklose. Dar 1921 m. V. Gaigalaitis lietuvininkų šeimų vaikams Klaipėdoje rengė „brandos mokymus“, skirtus pasirengti mokymuisi aukštesnėse mokyklose bei universitetuose. Jo sumanymu 1922 m. Klaipėdoje buvo įkurta pirmoji lietuviška gimnazija. Tais pačiais metais įsteigta draugija tautos kultūrai kelti „Aukuras“, 1924 m. įkurta Klaipėdos krašto ir miesto muziejaus draugija, 1926 m. suburta Klaipėdos krašto mokyklų draugija, kuri įsteigė apie 50 privačių lietuviškų mokyklų, rūpinosi lietuviškų gimnazijų steigimu Šilutėje ir Pagėgiuose.
1925 m. dr. Vilius Gaigalaitis drauge su kitais įtikino Lietuvos Respublikos Seimą Lietuvos universitete Kaune įkurti Evangelikų teologijos fakultetą. Jame dirbo nuo 1925 m. balandžio 20 d. iki 1936 m. rugsėjo 15 d. – iki fakulteto veiklos sustabdymo. Vienerius metus – nuo 1927 m. rugsėjo 1 d. iki 1928 m. rugsėjo 1 d. – ėjo fakulteto vedėjo (dekano) pareigas. Buvo jo docentas, o 1929 m. sausio 1 d. tapo ekstraordinariniu profesoriumi. Vadovavo Naujojo Įstatymo katedrai, skaitė įvado į Naująjį Testamentą, egzegezės, senosios graikų kalbos, liturgikos mokymus, buvo fakulteto bibliotekos vedėjas. Nuo 1934 iki 1939 m. Klaipėdoje veikė dr. Viliaus Gaigalaičio įsteigti mokymai pamokslininkams, diakonams ir chorų vadovams rengti.
1925 m. birželio 22–23 d. Tauragėje įvykusiame Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Lietuvių sinode dr. V. Gaigalaitis buvo išrinktas Sinodo pensininku ir LELB Konsistorijos nariu. Netrukus Lietuvos Respublikos Prezidento sprendimu jis buvo patvirtintas LELB Konsistorijos prezidentu. Šias pareigas Vilius Gaigalaitis ėjo beveik tris kadencijas (iki 1933 m.), atstovavo bažnyčiai tarptautiniuose ekumeniniuose suvažiavimuose Kembridže, Oksforde, Helsinkyje, Stokholme, Osle, Prahoje, tarptautinėse mokslinėse konferencijose Vitenberge ir Rygoje. 1933 m. lapkričio 4 d. Latvijos universitetas jam suteikė teologijos Garbės daktaro vardą. Už savo įvairiapusę veiklą dr. Vilius Gaigalaitis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III (1928) ir II (1930 m.) laipsnių ordinais bei Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu (1928), Latvijos Trijų žvaigždžių IV laipsnio ordinu (1935).
Kai Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos atplėšė hitlerinė Vokietija, dr. Vilius Gaigalaitis 1940 m. sausį persikraustė į Kretingą ir kurį laiką aptarnavo Gargždų evangelikų liuteronų parapiją. 1940 m. gegužės 26–29 d. dalyvavo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigų konferencijoje Vilniuje. 1941 m. vasario mėnesį iš sovietų okupuotos Lietuvos pasitraukė į Vokietiją ir abu su žmona įsikūrė Bretene, dabartinėje Badeno-Viurtembergo žemėje. Patekęs į valdžios nemalonę, gyveno beveik namų arešto sąlygomis („po saugia valstybinės policijos priežiūra“). Netrukus po Antrojo pasaulio karo, sulaukęs septyniasdešimt penkerių, Vilius Gaigalaitis mirė 1945 m. lapkričio 30 d. Bretene, pietvakarių Vokietijoje.
Kūrybinis kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio palikimas – 25 įvairios apimties skirtingų temų knygos, iš jų 19 – lietuvių, 5 – vokiečių ir 1 – prancūzų kalbomis. Tarp jų „Evangeliški surinkimai Prūsų Lietuvoje“ (1905), „Lietuvos nusidavimai ir mūsų rašliava“ (1912 m.; pirmoji istoriografinė Mažosios Lietuvos spaudos apžvalga), „Kristijonas Duonelaitis, jo gyvastis ir darbai“ (1913 m.; pirmasis donelaitikos veikalas lietuvių kalba) ir kt. Paliko gausų publicistikos kūrinių rinkinį, daug rankraščių. Sukaupė turtingą asmeninę biblioteką.
Našlės rūpesčiu kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio archyvas 1956 m. buvo patalpintas valstybinėje Prūsijos kultūros paveldo bibliotekoje Berlyne. Čia jis buvo sukataloguotas, o 1997 m., vykdant velionio testamentą, perduotas Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. 1997 m. spalio 14 d. čia buvo iškilmingai atidaryta paroda „Iš Mažosios Lietuvos politikos ir kultūros veikėjo, evangelikų liuteronų kunigo, profesoriaus, daktaro Viliaus Gaigalaičio spaudos rinkinio“. Dabar bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje laikomame V. Gaigalaičio fonde – 187 saugojimo vienetai, apimantys 1888–1940 m. laikotarpį.
Vykdant velionio valią būti palaidotam gimtinėje, kunigo dr. Viliaus ir Marijos Gaigalaičių palaikai 1994 m. kovo 26 d. buvo iškilmingai perlaidoti Priekulės evangelikų liuteronų parapijos Elniškės kapinėse. Pagerbiant Viliaus Gaigalaičio atminimą, 2005 m. ant istorinės Žukų mokyklos, įsteigtos 1833 m., pastato sienos buvo atidengta atminimo lenta. Viliaus Gaigalaičio vardu pavadintas Klaipėdos rajone veikiantis pensionas, 1934 m. įsteigtas paties kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio ir „Sandoros“ rūpesčiu, šiandien priklausantis Klaipėdos rajono savivaldybei, 2005 m. iš Laugalių perkeltas į Gargždus.
Kęstutis Pulokas.
