Praėjusią savaitę sukako šimtosios kalbininko akademiko Zigmo Zinkevičiaus gimimo metinės. Praėjo tyliai, o be reikalo. Zigmas Zinkevičius yra vienas iškiliausių Lietuvos mokslo žmonių ne tik mūsų laikais, bet Lietuvos istorijoje apskritai. Bent kelių valstybių mokslų akademijų narys, savojo mokslo atstovų gerbiamas visoje Europoje.
Retas atvejis, kada iškiliausias mokslininkas kartu būna ir iškiliausias politikas. Prieš keletą metų „Žinių radijuje“ viešai sakiau, kad laikau Z. Zinkevičių geriausiu ministru atkurtos Lietuvos istorijoje. Jis kone vienintelis iš tiesų ėmėsi integruoti Pietryčių Lietuvą ir ten gyvenančius kitataučius, steigė lietuviškas mokyklas, sudarė joms galimybę nepriklausyti nuo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) kontroliuojamos savivaldos.
Mėgino įgyvendinti tautinės mokyklos idėją, apleistą dar pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais. Deja, nė vienam šių projektų jį delegavusios konservatorių ir krikdemų koalicijos palaikymo neturėjo ir buvo gana greitai patrauktas iš pareigų.
Dar retesnis atvejis, kad žmogus būtų ne tik iškilus mokslininkas ir politikas, bet ir paliktų savo politinio darbo memuarus. Zigmas Zinkevičius tą padarė, parašęs knygelę „Kaip aš buvau ministru“. Tai unikalus liudijimas apie 1990-ųjų pabaigos Lietuvos politinį gyvenimą. Kad ir kiek kritiškai skaitysite, labai verta tai perskaityti ir susipažinti tiek su pačiu žmogumi, tiek su politiniu laikmečiu. Bent man tai buvo labai daug atvėrusi knyga.
Teko garbė senatvėje pažinoti Zigmą Zinkevičių, rengti publikacijų ir interviu, lankyti jį sodyboje prie Nemenčinės plento, supažindinti su akademiku nemažai patriotiško jaunimo. Žinau, kad kalbininkų bendruomenėje jis buvo, yra ir liks nelygstamas autoritetas. Kitaip ir būti negali.
Sausio 15 dieną Seime vyks Kultūros komiteto, mokslų akademijos, VU ir Lietuvių kalbos instituto rengiama konferencija Zigmo Zinkevičiaus atminimui, joje pranešimus skaitys ir atsiminimais dalinsis daug su juo tiesiogiai dirbusių ar iš jo besimokiusių žmonių. Verta užsiregistruoti ir užsukti, pridedu kvietimą komentare.
Ilsėkis ramybėje.
NUOŠIRDI PADĖKA už tokį gražų akademiko pagerbimą!
Prisimenu, kaip negalėjome savo akimis ir ausimis patikėti, kai pasklido žinia, jog prezidentas TOKĮ ministrą atleidžia… Kas prezidentą privertė taip pasielgti, kam jis pakluso??? O vėliau ir vyriausybės atstovų apskritims pareigybė buvo panaikinta (kad dar kam nekiltų pagundos Konstitucijos laikytis?). Prisimenu Jį iš studijų laikų. Tokių Dėstytojų buvę studentai nepamiršta.
Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnyje ” Lietuvių kalbos kilmė” yra žemėlapis ” Lietuvių kalbos ploto rytinės ribos”. Jame nurodyta ir Z.Zinkevičiaus tyrimais nustatyta riba.Ši riba eina dabartinės Baltarusios teritorijoje nuo Kosavos ( geografiniame žemėlapyje randame vietovardžius Mizgiri, Jundzily, Austa, Dubitava ),ties Liachovičiais (Čemeli, Labuzy,Lotva, Ševeli,Pirštuki), Minsko ( Antaniški, Skirmantava, Daunary, Dziaugi, Pauliuci, Borzdy,Kiršy, Gerveli, Dauguli, Germašiški, Petriški, Baubli), ties Lahoisku ( Narbutava,Ašnarava, Žirbleviči), ties Dokšica ( Porplišče, Vargany, Latygol,Krupeni, Gurby, Svilo,), ties Šarkauščina (Galinava, Gernuci, Palileiki, Kadriški, Pilaty, Janiški) ties Druja ( Šaltiny,Babiški,Mineity). Už šios ribos buvo ir lietuvių kabos salų prie Oršos ( Margi, Olbolcy), net prie Polocko randame vietovę Antoniški, prie dabartinės Baltarusios sienos su rusija- Gimbotouka.
Va, jeigu būtų pridėta ir tose gyvenančių žmonių pavardės, tai būtų aukščiausia klasė. Be to, tas straipsnis galėjo būti pateiktas rusų ar baltarusių kalba ir platinamas Baltarusijoje. Dabar tai ir paliko tik knygose, žmonėms net į galvą neateis, kad čia lietuviški pavadinimai. Tais faktais politikoje nesinaudoja ir Lietuvos valdžia, o galėtų nors lenkams paskleisti iš senovės išlikusį vietovių pavadinimų lietuviškumą.
Lenkiškoje Vikipedijos straipsnio apie lietuvių kalbą versijoje žemėlapio “Lietuvių kalbos paplitimas XVI amžiuje”, nebėra, nors anksčiau, berods,buvo. Žemėlapis ,pagal nuorodą, paimtas, berods, iš akad. Z.Zinkevičiaus knygos “Lietuvių kalbos kilmė” (2005m.). Pritariu P,Skutui, reikėtų šią knygą išversti į lenkų kalbą ir mūsų valdžiai platinti ją Lenkijoje, lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvių_kalba#/media Vaizdas:Lietuvių_kalbos_paplitimas_XVI_amžiuje.png
O be to, jeigu tose teritorijose būtų išsilaikiusi ir įsitvirtinusi lietuvių kalba, o invazinės slavų kalbos neatsiradusios ar išnykusios, tai Kosava būtų Kuosava, Liachovičiai – Lenkaičiai, Minskas – Miniškis, Lahoiskas – Algojiškis, Dokšica – Daukšiai, Šarkouščyna – Šarkynė, Orša – Riešė, Polockas – Palotiškis.
Taip pat nuo tos lietuvių kalbos ploto rytinės ribos, aplink Mijorus randame vietoves Žviranka ( žvyras- letuviškas žodis, jį perėmė lenkų ir ,berods, gudų kalbos) , Girijaty ( Girijotai?) , Čepuki,Krištuli.
apie akademiką Zigmą Zinkevičių:
– lrt.lt/radioteka/irasas/2000385233
Nuo 01:10:10 – apie Z. Zinkevičių
„Jei Jablonskis laikomas bendrinės lietuvių kalbos tėvu, tai Zinkevičius – esminis mūsų kalbos istorikas, akcentuoja profesorius Vytautas Kardelis. Šiemet kalbininkui Zigmui Zinkevičiui – 100. ”
Ekrano viršuje paspaudę paleidimą ( ), jo apačioje atsiradusioje laidos juostoje rasite pasakojimo pradžią ( 01:10:10 ).
Dėkoju likimui, kad ir mane suvedė su švesios atminties akademiku Zigmu Zinkevičiumi.
O buvo taip. Kai popiežius Jonas Paulius II išvyko iš Lietuvos, sumaniau Jo apsilankymą įamžinti pasodinant
ąžuoliuką prie Katedros esančiame karaliaus Mindaugo skvere. Medelį sodinome rugsėjo 28 d. per patį vidurdienį. Į sodinimo talką be vilniečių gamtosaugininkų, kultūrininkų pakviečiau ir garbingus asmenis: Lietuvos
gamtos draugijos pirmininką akademiką Alfonsą Merkį, mons. Kazimierą Vasiliauską ir akademiką Zigmą Zinkevičių. Juos asmeniškai pažinojau ir betarpiškai teko bendrauti. Pasodintą ažuoliuką pašventino mons. Kazimieras Vasiliauskas, jam talkino akademikai Alfonsas Merkys ir Zigmas Zinkevičius. Nuošaly nebuvo ir šių
eilučių autorius. Šiandien šiuo ąžuoliuku džiaugtųsi visi šie garbingi žmonės, o laimingas esu ir aš, prisilietęs prie šių iškilių asmenybių. Dėkui dr. Jonui Jonaičiui už gilias mintis, paskatinusias imtis “plunksnos”.