T. Vrublevskio skaitykloje veikia mažoji paroda „Lietuvą ir lietuvius mylėjau…“

2019 m. spalio 15 – 2020 m. sausio 3 d. d. LMA Vrublevskių bibliotekos T. Vrublevskio skaitykloje veikia mažoji paroda „Lietuvą ir lietuvius mylėjau…“ (iš Juozo Tumo-Vaižganto testamento), skirta rašytojo 150-osioms gimimo metinėms.

2019-ieji paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto metais. J. Tumas-Vaižgantas buvo ryški, spalvinga, įvairialypė asmenybė – rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas, žmogus, buvęs pačiame literatūrinių ir visuomeninių įvykių verpete. Parodoje eksponuojami dalį jo įvairiapusės kūrybinės bei visuomeninės veiklos atskleidžiantys LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomi dokumentai.

Ekspozicijoje pristatoma rašytojo „Lietuviškajai enciklopedijai“ apie 1930 m. parengta autobiografija, taip pat jo rankraštiniai kūriniai „Mano girtoji išpažintis“, „Kaip karalius išliko gyvas“, „Girtos Žemaičių Robinzono piršlės“ bei „Projektas rezoliucijos blaivybės adresu“.

Juozo Tumo, tuometinio Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriaus, tarnystę šioje šventovėje žymi turiningi, meniški pamokslų konspektų ir fragmentų dokumentai. Lietuvių mokslo draugijos, Vilniui vaduoti sąjungos, Vilniaus krašto lietuviams remti komiteto, kurios iždininku J. Tumas buvo, eksponuojami dokumentai atspindi itin aktyvią laisvės bei lietuvybės puoselėtojo veiklą.

Juozas Tumas-Vaižgantas buvo Lietuvai pagražinti draugijos įkūrėjas ir valdybos pirmininkas. 1923 m. pradėjo kurti pirmąjį Lietuvoje literatūrinį muziejų, 1923–1929 m. jam vadovavo, rinko ir tvarkė eksponatus. Šio muziejaus veikla padėjo išsaugoti svarbų lituaninį ir ikonografinį paveldą. Parodoje pristatomas Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūros muziejaus bendrasis katalogas.

Parodoje taip pat galima pamatyti rašytojo 1933 m. sausio 14 d. parašyto testamento fotokopiją, saugomą Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje.

Šie ir kiti dokumentai leidžia mums iš dar arčiau susipažinti su Juozo Tumo-Vaižganto darbais, paryškina jų svarbą ir primena, kokį vaidmenį Vaižgantas suvaidino XX a. pirmosios pusės Lietuvos gyvenime.

Juozas Tumas-Vaižgantas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišių kaime (Svėdasų vlsč., Utenos apskr.) ūkininkų šeimoje. Nuo pat gimimo tėvai tikėjosi, kad jauniausias sūnus bus kunigu, todėl išleido į mokslus. Juozas pasižymėjo gera atmintimi, per dvejus metus su pagyrimu baigęs pradžios mokyklą Kunigiškiuose 1881 m. įstojo į rusišką Daugpilio (Latvija) realinę gimnaziją. Mokykloje papildomai skaitydavo literatūros, vadovavo slaptam lavinimosi būreliui, pragyvenimui uždarbiavo privačiomis pamokomis. 1888 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Paveiktas Kazimiero Jauniaus mokėsi lietuvių kalbos. Į seminariją pakliūdavo draudžiamos lektūros, buvo kuriamos įvairios draugijos. Juozas Tumas domėjosi lietuviška spauda, Juozapo iš Popšutės, Taučiaus, Vaižganto slapyvardžiais pradėjo rašyti publicistiką. 1893 m. įšventintas kunigu. Bažnyčios valdžia, norėdama atitolinti kunigą nuo švietėjiškos veiklos, paskyrė vikaru Mintaujoje (dab. Jelgava, Latvija). Jis ten susipažino su Jonu Jablonskiu ir kitais lietuviais, bendradarbiavusiais Tilžėje leidžiamame „Varpe“. 1895 m. perkeltas į Mosėdį su kitais kunigais ėmėsi iniciatyvos leisti lietuvišką spaudą. 1896 m. pasirodė „Tėvynės sargas“. Vaižgantas įdavė 600 egzempliorių broliui parvežti ir išplatinti Svėdasuose, bet šiam įkliuvus abu buvo patraukti į teismą. 1898 m. perkeltas vikaru į Kulius, 1901 m. – į Micaičius, 1902 m. – į Vadaktėlius. 1900 m. redagavo pirmąjį lietuvių inteligentams skirtą žurnalą „Žinyčia“. Už tautinę veiklą ir nesutarimus su lenkais buvo apskųstas Bažnyčiai, jam neleista skelbti lietuviškų straipsnių, bet Vaižgantas savo švietėjiškos veiklos nenutraukė.

Vaižganto vadovaujami vadaktiečiai 1905 m. įsteigė Lietuvių krikščionių demokratų sąjungą. 1905 m. iškeltas  į Sidabravą, po trijų mėnesių į Stakius. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, 1907 m. Jono Basanavičiaus įsteigtoje Lietuvių mokslo draugijoje (1907–1911 m. jos narys). Nuo 1906 m. apsigyveno Vilniuje, bendradarbiavo „Vilniaus žinių“, „Vilties“ redakcijose. 1911 m. iš Vilniaus ištremtas ir paskirtas Laižuvos klebonu. 1914 m. atleistas iš Laižuvos klebono  pareigų  išvažiavo į Rygą redaguoti laikraščio „Ryto garsas“. 1915 m. Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Lietuvą Rusijos administracija lietuvių inteligentiją vertė trauktis į Rusiją, Vaižgantas buvo pakviestas į Petrogrado (dab. Sankt Peterburgas) Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. Ten įsitraukė į politinę veiklą, atstovavo Tautos pažangos partijai Rusijos lietuvių seime Petrograde, pasaulio lietuvių konferencijoje Stokholme. 1918 m. grįžęs į Lietuvą gyveno Vilniuje, o nuo 1919 m. leido laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“. 1920 m. apsigyveno Kaune, buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi. Redagavo periodinius leidinius „Trimitas“, „Mūsų senovė“ ir kt. 1922–1926 m. Lietuvos universitete skaitė lietuvių literatūros paskaitas. 1929 m. jam suteiktas Lietuvos universiteto garbės daktaro laipsnis.

Mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune. Palaidotas Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje.

Vaižgantas rašė publicistinius straipsnius, atsiminimus, kelionių apybraižas, išleido alegorinės prozos knygas „Vaizdeliai“ (1902 m.), „Šis tas“, „Sceniškieji vaizdeliai“ (abi 1906 m.). Svarbiausi veikalai – tautinio sąjūdžio laikotarpį menantys epopėjinio užmojo „Pragiedruliai“ (2 d., 1918–1920 m.), apysaka „Dėdės ir dėdienės“ (žurnale „Skaitymai“ paskelbta 1920–1921 m., atskirai išleista 1929 m.) apie vieną gražiausių lietuvių literatūroje aprašytą Severiutės ir Mykoliuko meilę, apysaka „Nebylys“ (1930 m.), atskleidžianti tamsiąsias, archetipiškas žmogaus pasąmonės puses.

Vaižgantas surinko nemažai bibliografinės medžiagos apie rašytojus („Lietuvių literatūros paskaitos“, 1924–1925 m.).

Nuo 1923 m. Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitete pradėjo kurti Rašliavos muziejų.

Paskelbė kritikos straipsnių. Buvo vadinamas „deimančiukų ieškotoju“, šviesuomenės spindulių ieškojusių knygose. Vaižgantas buvo charizmatiška, laisva, plačių užmojų, aistringa asmenybė. Labai mylėjo Lietuvą ir lietuvius, rašė: „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano!“ <…>

Iš: 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. Vilnius, 2009.