Istorinė sąvoka „Vilniaus kraštas“ sietina ir su Molėtų rajonu
1920 m. spalio 9-ąją Liucijano Želigovskio vadovaujama lenkų kariuomenė užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą. Šis karinis veiksmas atliktas Lenkijos valstybės viršininko Juzefo Pilsudskio, gimusio netoli Pabradės, nurodymu. Lietuvos kariuomenė organizavo pasipriešinimą.
Administracijos linija, atskyrusi Vilnių nuo Lietuvos, buvo vadinama demarkacine, t. y. pažymėta atitinkamais ženklais lokali juosta. Molėtų rajono teritorijoje ši linija nusistovėjo tik po Giedraičių mūšio. Didele dalimi ji sutapo su dabartine Vilniaus–Molėtų rajonų riba, nukrypo Malūnėlio kaime, ėjo Nikajos upeliuku, Arino ežero viduriu, kirto Pabradės–Joniškio kelio kilpą, vingiavo vietinės reikšmės keliuku pro Surgėnų ir Pavandenės kaimus, Pravalo ežero kraštu, kirto Švenčionių rajono ribą, vėl grįžo prie Maldžiūnų, Šakališkių, Andrulėnų kaimų, kirsdama Saločiaus ir Kantos ežeriukus.
Dar iki Giedraičių mūšio lenkai, verždamiesi į Lietuvos gilumą, stengėsi kurti lenkiškas gminas (valsčius), ieškojo pritarimo ir agitavo jungtis „prie Varšuvos“.
Demarkacinė linija buvo ypatingas ruožas. Tai ne vien kontrolės punktai, muitinės, pasieniečiai, kontrabandininkai. Tai mūsų valstybės ir žmonių likimai. Iki šiol kažkuria prasme giliai viduje esame paribio žmonės. Mes turėjome išgyventi šiuos vidaus ir išorės konfliktus. Ir iki šiol toji įtaka jaučiama. Nors Lenkijos siena dabar jau labai toli.
„Lietuvos čia nebus“
Demarkacinė linija buvo tikslinama: pirmoji nustatyta 1919 m. birželio 18 dieną, o liepos 27 dieną Lietuvos vyriausybės prašymu nustatyta antroji. Ir tik 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartimi tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatyta trečioji demarkacijos linija, pagal kurią Vilnius atiteko Lietuvai.
Natūralu, kad visi politiniai pokyčiai turi atgarsį žmonių sąmonėje. Tuometinė išsilaisvinusi Lietuva kūrėsi tautiniu pagrindu, todėl klausimas, kas tu esi – lietuvis ar lenkas – tapo ypač aktualus. Ypač tose vietovėse, kur kalbama buvo lenkiškai. Visos naujienos sklido iš lūpų į lūpas, atsirado agitatorių, lenkams palankių žmonių.
Kraštotyrininkas Steponas Antanavičius 1997 m. „Vilny“ rašo:
O štai ką Molėtų nuovados viršininkui 1920 metais rugpjūčio 3 dieną pranešė keli Kaušinių, Rudesos, Golių kaimų gyventojai. Kaušinių kaimo ūkininkas Juozas Kaušinis yra lenkų žvalgas ir agitatorius. J. Kaušinis dažnai sako kaimynams: „Lietuvos čia nebuvo ir nebus“. Jis stengėsi „prie lenkų“ visus lietuvius pašalinti iš tarnybos ir į jų vietą priimti lenkus. Tuos lietuvius, kurie nenorėjo „prisirašyti prie lenkų“, J. Kaušinis išduodavo lenkų žandarams“. Net Inturkės klebonas, J. Kaušinio manymu, buvo blogas žmogus, nes jis nenorėjo rašytis lenku, todėl neturįs jokio balso. Juozas Kaušinis platino lenkų proklamacijas ir laikraščius. J. Kaušinio namuose, Inturkėje, rašoma nuovados viršininko dokumentuose, – vyksta kažkokie lenkų susirinkimai. Jų nutarimus energingai skelbia ir J. Kaušinio žmona Emilija Kaušinienė. Kaušiniai veda tokią agitaciją: “Lietuvių čionai nebus, nes būtinai ateis lenkai“
„Mes be Vilniaus nenurimsim! Ne!“
Demarkacijos liniją ir žmonių ryžtą kovoti dėl Vilniaus krašto mena ir priešais Joniškio bažnyčią 1928 m. pastatytas keturkampis obeliskas, ant kurio užrašyta „Mes be Vilniaus nenurimsim! Ne!“.
Šį šūkį labai gerai atmena ir vyresnės kartos giedraitiškiai. Mokytojai vesdavo mokinukus prie demarkacinės linijos, kur visi sustoję skanduodavo būtent šiuos žodžius. „Eidavo su vėliavom, dainuodami lietuviškas dainas,“ – dar ir šiandien prisiminimais dalinasi Mato ir Malvinos Valeikų anūkė Elona Ruzgienė. Giedraičių mokytoja, mokyklos kūrėja, žymi Lietuvos patriotė M. Šaukelytė Valeikienė organizuodavo šiuos žygius.
Lietuvos įžymybės, gyvenusios Giedraičiuose
Giedraičių vaistininkas Matas Valeika su žmona Malvina buvo ypatingos asmenybės, žadinusios lietuvybę šiuose kraštuose, švietusios žmones, kūrusios Molėtų krašto istoriją. M. Valeika apsigyveno Giedraičiuose, kad galėtų realizuoti savo lietuvybės puoselėjimo misiją. Tokį ypatingą pasirinkimą įtakojo ypatingi žmonės: garsiausias Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis, politikos ir visuomenės veikėjas Juozas Tūbelis, rašytinės lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis, būsimasis prezidentas Antanas Smetona. Ponia S. Smetonienė netgi padėjo M. Valeikai įsikurti Giedraičiuose. Gyvenimas „nuvedė į tą dirvonu užžėlusį, skurde skęstantį, sulenkintą tėvynės kampelį“, – rašo M. Valeika 1934 m. išleistoje savo prisiminimų knygelėje „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“.
Žvelgiant iš laiko perspektyvos į tuometinės Vilniaus gubernijos pakraštį, kada tautinių idėjų vedami žmonės kūrė šviesesnį rytojų, reikia pasigėrėti M. Valeikos tolerancija: jis išmoko lenkų kalbą, sutarė su kunigu J. Stragu, kuris vienodai palaikė ir lenkus, ir lietuvius. Didžiausio palaikymo susilaukė iš Martyniškių (Marciniškių) dvarininkų Graužinių. Jų dvare Giedraičių vaikams organizuodavo lietuviškus renginius, vaidinimus, o daržinėje netgi „Amerika pirty“ buvo suvaidinta.
M. Valeika su savo pusbroliu Lietuvos dailės pradininku Antanu Jaroševičiumi vaikščiodami po Giedraičius garsiai lietuviškai kalbėdavo.
Kadangi čia lietuvių kalba buvo niekinama, tai retai kas viešai ją vartodavo. Net vengdavo tie, kurie dar lietuviais jautėsi. Taigi mudu su dailininku p. A. Jaroševičiumi, kuris dirbo mokytojo darbą Rusijoj, o atostogas praleisdavo Giedraičiuose, apsirėdžiusiu aukšto valdininko uniforma, kuris jos labai nemėgo, bet žmonėms be galo imponavo, eidavom per miestelį, kai daug žmonių esti, ir balsiai, kad kiti girdėtų, kalbėdavom lietuviškai. Tai buvo jiems nematyta ir negirdėta naujiena, todėl sukeldavo daug ginčų ir kalbų. Vieni vadindavo mus litvomanais, išsišokeliais, kiti kalbėdavo, kad nėra ko gėdytis lietuviškos kalbos, nes jos ir ponai nesigėdina
Iš knygos: M. Valeika. Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte. 2-oji fotografuotinė laida. Vilnius 1989, p.54–55
1921 m. Jaroševičių šeima atvyko į Lietuvą, apsigyveno Karklynėje prie Giedraičių.
Valeikų anūkė Elona Ruzgienė pasakojo išskirtinę istoriją apie pusbrolių M. Valeikos ir A. Jaroševičiaus draugystę su būsimu prezidentu Antanu Smetona. Esą jaunystėje jie visi trys buvę panašaus kūno sudėjimo ir … draugiškai pasidalindavo vienu fraku. Netgi buvęs toks nuotykis, kad A. Smetona viename vakarėlyje įplėšęs frako šoną, o A. Jaroševičius kaip tik kitą dieną turėjo pasipuošti tuo pačiu fraku per savo parodos atidarymą. Reikėjo kažką sugalvoti. Ir sugalvojo: tada dailininkas A. Jaroševičius visą parodos laiką stovėjo sunėręs abi rankas už nugaros, kad pridengtų frako skylę.
Giedraičių paminklas „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 m.“
Gražus, didingas žymiausio mūsų krašto dailininko A. Jaroševičiaus suprojektuotas paminklas „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę kovoje ties Giedraičiais 1920 m.“, žadinęs žmonių ryžtą kovoti dėl Vilniaus, 1928 m. pastatytas Giedraičių miestelyje. Tai vienintelis Lietuvoje Nepriklausomybės kovoms skirtas paminklas, stovėjęs per visą sovietų okupacijos laikotarpį. Paminklo autorius ne be reikalo sugalvojo tokį jokia tuometine technika „nepajudinamą“ monumentą.
Praūžus visokioms gyvenimo audroms, aprimus politinėms aistroms ir sugrįžus gyvenimui į normalesnes vėžes, pradėjau rūpintis pastatydinti paminklą, kuris bylotų tolesnėms kartoms apie čia įvykusius garsius jų senolių žygius, kurie ne tik Giedraičius išvadavo iš lenkų vergijos, bet nulėmė ir visos Lietuvos likimą. Inteligentų būrelis pritarė šiai idėjai ir uoliai ėmėsi organizacinio darbo
<…> Dail. Jaroševičius padarė paminklo projektą, kiti ėmėmės kitų, su šiuo darbu susijusių pareigų. Sudarėme iš penkių žmonių vadinamąjį komitetą paminklui statyti. Važiuoju pas apskrities viršininką leidimo aukoms rinkti. Čia negavęs, važiuoju į Kauną pas vidaus reikalų ministerį. Ten pasako, kad tokį leidimą gausime tik įsteigę tam tikrą draugiją, bet jau ne komitetą, kaip kad lig šiol būdavo kitur. <…>
Pastačius paminklą, jam užbaigti ir padailinti pritrūkome lėšų. Tada su A. Jaroševičium rašome Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai prašymą, nusiskųsdami savo padėtimi ir prašome pagalbos. Mūsų prašymą išklauso. <…>Pinigus išdavė krašto apsaugos ministeris p. J. Variakojis. Gavę 5 tūkstančius litų pašalpos, paminklą užbaigėm.
Iš knygos: M. Valeika. Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte. 2-oji fotografuotinė laida. Vilnius 1989, p.131–132
Atvedę savo turistus prie šio paminklo, molėtiškiai gidai gali su pasididžiavimu pasakyti: „Tai štai kokius paminklus reikia statyti savo didvyriams…“
Giedraičių mūšis
Giedraičių mūšis vyko 1920 lapkričio 17–21 d. Šiame garsiame mūšyje kovėsi Lietuvos kariuomenė su Lenkijos kariuomenės L. Želigovskio rinktine, kuri atstovavo tuo metu labai trumpai egzistavusią pseudovalstybę – Vidurinę Lietuvą. Šiai separatistinei valstybei vadovavo L. Želigovskis ir stengėsi įrodyti, kad Vilniaus krašto žmonės nenori priklausyti Lietuvai ir ieško sąjungos su Lenkija.
Fronto linija tęsėsi 30 km Širvintų–Giedraičių–Dubingių ruože. Prie Giedraičių įvyko trejos svarbios kautynės. Spalio 31 d. prie Pusnės ir Bekupės. Ties Bekupės dvaru vyko žūtbūtinė kova. Giedraičių mokyklos direktorė Malvina Valeikienė su būreliu vyrų gelbėjo sužeistuosius. Po poros dienų frontas pasiekė Želvą ir Balninkus. Lapkričio 17 d. stiprūs mūšiai vyko ties Kraujaleidžių (tarm. Kraujalaidžių) kaimu, Videniškiais, Geliogaliais, Balninkais. Stipriausias smūgis teko Giedraičius gynusiam Antrajam pėstininkų pulkui. Tai buvo pragariška šautuvų ugnis.
Lapkričio 21 d. po pietų Giedraičiai buvo išvaduoti. Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijai reikalaujant, kovos veiksmai nutraukti ir pasirašytas paliaubų protokolas, kuriuo tarp Lietuvos ir L. Želigovskio kariuomenių nustatyta 6 km pločio neutralioji zona. Vėliau ją pakeitė demarkacinė linija, ėjusi 4 km nuo Giedraičių ties Kraujaleidžių kaimu.
Giedraičių laukuose už Lietuvą kovėsi molėtiškis kunigas Jonas Žvinys, Antanas Vižinis. Paskutinę kautynių dieną žuvo dvidešimt vienas žmogus, jų tarpe alantiškis leitenantas Pranas Telksnys. Septynių didvyrių, kovojusių 9-ojo pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulke, kūnus priglaudė senųjų Giedraičių kapinių žemė. Ne visų jų pavardės žinomos.
Devintojo pėstininkų pulko karių kapai Giedraičiuose | lt.wikipedia.org, R.Lazdyno nuotr.
1990 m. lapkričio 22–23 d. nežinomo kareivio palaikai iš Giedraičių kapinių perkelti į Kauną ir palaidoti Karo muziejaus sodelyje taip įprasminant paminklą Nežinomam kareiviui.
Malvina Valeikienė pirmoji Lietuvos istorijoje iškėlė Raudonojo kryžiaus vėliavą
Per lapkričio 17 d. kautynes lenkų užnugary liko lietuvių kariuomenės iždas ir svarbūs dokumentai. Mokytoja Malvina Valeikienė sugalvojo gudrybę. Kad nesukeltų įtarimo ji persirengė ubage, ryžosi pereiti frontą, atgauti iždą, dokumentus ir bandė grįžti per demarkacinę liniją į Giedraičių pusę. Tačiau įtarimą sukėlė ne drabužiai, eisena, o labai gražios ubagėlės rankos. Tada jai pabėgti padėjo smuklės savininkas žydas.
Valeikų anūkė Elona Ruzgienė pasakoja, kad jos močiutė visą gyvenimą smagiai didžiavosi gražiomis savo rankomis. Ji juokaudavo: pažiūrėkit, kokios gražios rankos – jos manęs vos nepražudė. Ir Elona iš tiesų mena labai gražius baltus močiutės pirštus, nuostabų balsą ir begalinį pomėgį jau senatvėje lankytis Kauno muzikiniame teatre, kur dažnai eidavusios abi kartu. Močiutė mokėjusi visas arijas, pritariamai niūniavusi atlikėjams, o pabaigoje pirmoji emocingai plojusi ir atsistojusi šaukdavusi BRAVO.
Ši garbinga moteris Giedraičių kariams teikė naudingų žinių, slėpė ir slaugė sužeistuosius, organizavo jų išnešimą iš mūšio lauko rizikuodama savo gyvybe. Galvodama, kaip apsaugoti save bei sužeistuosius, ji pasisiūdino baltą vėliavą, ant kurios užsiuvo raudoną kryžių. M. Valeikienė pirmoji Lietuvos istorijoje iškėlė Raudonojo kryžiaus vėliavą mūšio lauke, 3 km nuo Giedraičių. Tai įvyko 1920 m. spalio 31 d. Tada ji kartu su tarnais pasiėmė vežimą, įkėlinėjo į jį ir karius, ir priešus, o kuriuos reikėjo – slapstė, ir net nepasakiusi savo vyrui. Aptvarsčiusi sužeistuosius, surasdavusi būdų juos pergabenti per frontą, pasiekti Ukmergės ligoninę.
Raudonojo kryžiaus vėliavos, kaip žmonių gyvybių ir saugotojos bei kančių palengvinimo simbolio, panaudojimas, buvo labai reikšmingas ženklas. Tai istorinis įvykis, bylojantis apie šios didžios asmenybės humaniškumą, neutralumą ir toleranciją. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija įkurta 1919 m. sausio 12 d. Iš tiesų amžinosios vertybės nekinta: Valeikų ir Jaroševičių šeimos Giedraičiuose gelbėjo ir lietuvius, ir lenkus, ir žydus Antrojo pasaulinio karo metais.
M. Valeikienė – legendinė moteris
Pirmą kartą lietuvių kariuomenei atsitraukus iš Giedraičių, lenkai M. Valeikienę suėmė, tardė, mušė, kankino ir reikalavo išduoti partizanų būrį, kurį buvo suorganizavęs jos vyras M. Valeika. Būrį sudarė 52 vyrai. Kadangi M. Valeikienė neišdavė, ją karo lauko teismas nuteisė sušaudyti. Tuo metu M. Valeika buvo įkalintas rūsy ir pagelbėti negalėjo. Tada, atsiklaupęs ant kelių, jai gyvybę išmaldavo kunigas.
1927 m. lapkričio 17 d. M. Valeikienė, viena iš nedaugelio moterų, apdovanota II rūšies 3-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. Tai išskirtinis atvejis, kai kariniu ordinu buvo apdovanota tolimos nuo karybos profesijos atstovė – mokytoja.
Knygelė „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“
Malvinos vyras giedraitiškis Matas Valeika 1934 m. išleido patriotinę prisiminimų knygelę „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“. Šios knygelės moto: „Stud. A. Smetonos šūkis: Į Vilnių, draugai, Į Vilnių!“ Apie gyvenimą prie demarkacinės linijos jis rašė:
…išsiimdami pasus (lenkininkai) daugiausia rašėsi lietuviais, dažniau galima buvo išgirsti lietuviškai kalbant, tačiau dar ilgai nenustojo lenkų laukę, ilgai dar svajojo apie Lenkijos rojų, apie žadėtą jiems geležį, cukrų ir druską. Nors ne vienas jų, šmugelninkaudami cukrų ir druską į „palaimintą“ lenkų pusę, susikrovė nemažas pinigų sumas, vis dėlto dar ir po šiai dienai yra tokių tamsuolių, kurie labai norėtų būti lenkų valdiniais. Kasmet atsiranda kelios šeimos, kurios kraustosi už demarkacijos linijos.
O 1989 m. pakartoto fotografuotinio leidimo nugarėlėje žodžiai apie M. Valeiką iš Lietuvių enciklopedijos, 32 tomo – JAV, Bostonas, 1965 m.:
…1919 sudarė vyrų partizanų būrį, jam parūpino ginklų…
…Įsiveržusių lenkų suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime, iš kur buvo išvaduotas, todėl vėliau lenkai jį nuteisė mirties bausme ir paskyrė 3000 auksinų, kas jį išduos…
Demarkacinė linija nulėmė Arnionių koplyčios atsiradimą
Įdomus faktas, kad Kaišiadorių vyskupijos ribos istoriškai susiklostė pagal demarkacijos liniją. Molėtų rajono Joniškio bažnyčia liko tuometinėje Lietuvos valstybės teritorijoje, o arnioniškiams, kurie liko atkirsti nuo savo parapijos, 1935 m. buvo pastatyta nauja taip vadinamo Zakopanės stiliaus medinė koplyčia. Koplyčios statybą rėmė Arnionių dvaro savininkai, Pasienio gynybos korpuso vadovybė bei „visų apylinkių, o kartu ir visos Lenkijos gyventojai“. Dvarininkai Tiškevičiai skyrė sklypą iš dvaro žemių ir reikalingų medžiagų statybai.
1931 m. Varšuvoje Arnionių dvaro savininkas Mykolas Zigmuntas Tiškevičius vedė aktorę ir dainininkę Aną Mariją Petrušinską (Anna Maria Pietruszyńska, kūrybinis slapyvardis Hanka Ordonówna, 1902–1950) ir vasaras leisdavo savo Arnionių dvare netoli demarkacinės linijos. Pas juos lankydavosi Vilniaus ir Varšuvos inteligentija, apylinkėse ponams rengdavo medžioklę. Iki mūsų dienų yra išlikusių juokingų istorijų, kaip ponas prie Nikajos upeliuko samdydavo žmones, kurie mesdavo į orą medžiojamus paukščius. Ir medžioklė tada būdavo sėkminga.
Arnionyse buvo dislokuota 120 lenkų kareivių kuopa.
Neutralioji zona, pafrontė, pasienis ar parubežys?
1920–1923 m. buvo nustatyta neutralioji zona tarp Lietuvos Respublikos ir Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto. Pagal tarptautinį susitarimą tuoj po Giedraičių-Širvintų mūšio reikėjo apsaugoti teritoriją nuo karinių veiksmų bei rengimosi užpulti. Tačiau žmonių prisiminimuose toji zona buvo vadinama netgi pafronte. Lietuvos valstybiniame archyve esančiuose dokumentuose išlikę liudijimai:
1920 metų gruodžio 18 dieną maždaug 100 lenkų būrys užplūdo neutralioje zonoje buvusį Kraujaleidžių kaimą. 1921 metų balandžio 13 dienos vėlų vakarą lenkų žvalgai užpuolė lietuvių sargybą Giedraičių rajone. Po mėnesio, gegužės 17 dieną, į Dubingius įsiveržė 50 lenkų kareivių ir partizanų būrys, čia apiplėšė keletą parduotuvių, restoranų, po to pasitraukė neutralios zonos gilumon.
1921 metais spalio 8 dieną Giedraičiuose pastebėta 15 lenkų žvalgų, persirengusių civiliais rūbais. 1922 metais rugpjūčio 27 dieną į Giedraičius įsiveržė 50 lenkų kareivių ir partizanų būrys, čia apiplėšė keletą parduotuvių, restoranų, po to pasitraukė neutraliosios zonos gilumon
Nustačius neutraliąją zoną, tiek Lenkijos, tiek Lietuvos kariuomenės turėjo užimti joms atitekusias pozicijas abipus demarkacinės linijos. Lenkija prie neutraliosios zonos telkė tūkstantines divizijas kareivių. Iš Lietuvos pusės turėjo vykti alternatyvūs veiksmai. 1922 m. Molėtuose irgi buvo dislokuota kuopa. Visi paribio kaimai buvo priskirti šiai zonai.
Lenkijos pusėje sienos apsaugai buvo pasirengta rūpestingiau. Buvo sutelktos didelės policijos pajėgos ir vadinamosios muitinės batalionai. Atsargoje liko kariuomenė.
Visi keliai, išskyrus kelią Inturkė–Joniškis–Arnionys (Orniany), palei demarkacijos liniją buvo prasti, siauri, vietovės miškingos, apaugusios krūmais, pelkėtos, ežeringos, daugelyje vietų išvis be kelių ir be takų. Tokia situacija labai apsunkino pasieniečių darbą. Reikėjo tiesti ir kelius, ir telefonų ryšius, įrenginėti sargybinių būdeles, spręsti pasieniečių apgyvendinimo bei apmokymo klausimus.
Kontrabanda
Buvo konstatuota, kad pagrindinė kontrabandos gija ėjo iš okupuotos Pabradės būtent tuo pačiu geriausiu keliu per Joniškį į Molėtus ir net į Ukmergę, o ne kokiais ten šunkeliais.
Daugelyje vietų žmonės gyveno palyginti saugiai, globojami „savo“ partizanų. Daug žmonių netgi materialiai klestėjo, nes iš kontrabandos ir prekybos buvo galima gauti didelį pelną. Buvo žinoma, kad neutraliame ruože kainos mažesnės nei Lietuvos valstybėje. Čia galima nusipirkti pigių drabužių ir alkoholio, „importuotų“ be muitų iš Lenkijos.
Pasieniečiai ir parubežiniai
Dalis Molėtų pasienio ruožo priklausė Utenos pasienio policijos barui, dalis Ukmergės. Kiekvienas baras buvo suskirstytas į atskirus rajonus. Pirmasis Utenos pasienio policijos baro rajonas prasidėjo prie pat siauriausios Asvejos (Dubingių) ežero vietos Alkos (lenk. Olka) kaime ir tęsėsi iki Nikajo ežero. Alkos kaime buvo pirmojo šio baro rajono štabas. Antrasis rajonas užėmė pasienį nuo Nikajo iki Pravalo ežero. Rajono buveinė buvo Joniškio miestelyje. Trečiasis – nuo Pravalo iki Švenčionių rajone esančio Mažojo Siaurio. Rajono buveinė buvo Molėtų rajono Juodenėnų dvare Šakališkių kaime.
Inturkėje buvo įkurtas Pasienio policijos rezervas, kurį sudarė dvidešimt eilinių policininkų.
1924 m. instrukcija bylojo, kad į Pasienio policiją buvo priimami geros sveikatos 21–50 metų amžiaus vyrai, ne žemesni kaip vidutinio ūgio. 1932 m. buvo patikslinta, kad „būtų priimami asmenys, kurių kūno dalys proporcingai išsivysčiusios: ne žemesni nei 172 cm ūgio, sveriantys ne mažiau 72 kg, krūtinės apimtis ne mažiau kaip 80 cm.“ Vykdavo ir bendros išvaizdos patikrinimai, pvz., buvo konstatuota, kad Joniškio miestelio III-iosios sargybos išvaizda žvali.
Buvo organizuojami mokymai: „stovėjimas be šautuvo, stovėjimas su šautuvu, sukiniai, judesiai, pasisveikinimai…“
Kovai su kontrabanda buvo samdomi slapti agentai iš vietos žmonių, gerai pažįstantys ir kaimynus, ir vietovę. Oficialiuose dokumentuose nebuvo nurodoma, kad pasienyje buvo gausi kontrabanda, tačiau žmonių prisiminimai liudija ką kita. Paribio gyventojai kalbėjo lenkiškai, todėl ryšys su tuometine Lenkija buvo parankus. Į Pasienio policijos gretas pateko pažįstami, kaimynai, o dar ir turintys „komercinių“ polinkių. Nusižengę policininkai buvo keičiami kitais, patikimesniais. Iš anos pusės buvo gabenamos prabangesnės miestietiškos prekės, iš mūsų gi labiau kaimietiškos.
Ir tada buvo galvojama, kaip reikėtų tobulinti veiklą, pvz., konstatuota, kad „pėdsakų žvalgymas davė gerų pasekų“.
Apie pasieniečių atlygį buvo rašyta: „Šiuo metu vedęs bevaikis tarnautojas be mundiruotpinigių mėnesiui gauna netto 14 litų 05 centus.“ Buvo nustatytos ir aprangos išlaidų normos: „mundurui ir vienoms kelnėms įsigyti 120 litų, milinei – 50 litų, dviem porom batų – 70 litų, kepurei 5 litai ir dviem porom pirštinių – 6 litai“.
Apie šiaudines gaires ir telefono ryšį
Yra žinoma, jog pasienis buvo pažymėtas „stičkomis“ ar šluotomis – rankos riešo storumo kartimis su viršun iškeltomis plonų šakelių šluotomis. Broniaus Kviklio Mūsų Lietuvos II-ajame tome yra nuotrauka: „Buv. administracijos linija su šiaudine gaire ties Aleksandriškiais Giedraičių apylinkėse.“
Demarkacinis pasienio ruožas lėmė telefonų atsiradimą. Atsirado abipusis kabelinis telefoninis ryšys tarp atskirų pasienio taškų. Tiesa, tas telefono ryšys nebuvo patikimas, dažnai nutrūkdavo, o buvo atvejų, kad ištisus telefoninio kabelio kilometrus kažkas pavogdavo. Tada buvo konstatuota, kad „Geras telefono ryšys tarnybos progresavime turi didelę reikšmę“.
Kaip transporto priemonė buvo arkliai ir dviračiai. Vieno arklio išlaikymui buvo skiriami 85 Lt per mėnesį, o dviračio priežiūrai ir remontui policininkas gaudavo 15 Lt kas mėnesį.
Vis tik linija nesupriešino tikrų kaimynų
Žymus gamtininkas Andrejus Gaidamavičius, kuris veda ekskursijas Labanoro girioje, apie santykius prie demarkacinės linijos yra pasakojęs:
Bendras įspūdis toks, kad tais laikais girios žmonės stengėsi gyventi tokį patį gyvenimą, tarsi tos sienos ir nebūtų buvę: eidavo pirkti druskos, rišdavo karves anapus sienos, o bernai netgi eidavo į šokius. Trukdžių buvo, reikėjo ilgai prašyti pasieniečių, bet geležinės uždangos tikrai nebuvo.
Kaip rašoma 1999 m. gruodžio 29 d. vaikų rankomis rašytame laikraštuke „Januliškio naujienos“, visas Žemaitiškių kaimas prie Apskričio ežero buvo Lietuvos pusėje, nuo Lenkijos jį skyrė spygliuota viela.
Prūdiškėlės kaimo (Švenčionių rajonas) gyventojas Algis Šapoka, kuriam šiuo metu 85 metai, pasakoja:
Kad galėtum patekti lenkų pusėn reikėdavo leidimų iš pasieniečių, bet paprastai visi juos gaudavo. Nei pats, nei iš pasakojimų neprisimena, kad pasieniečiai būtų ką nors nuskriaudę ar nubaudę. Gaudydavo tik kontrabandininkus, kurie naktimis Peršokšnos upe Lietuvos pusėn plukdydavo tokias deficitines prekes, kaip druska, cukrus ir naminė degtinė. Druskos žmonės ir šiaip parsinešdavo, legaliai. Prūdiškėlės kaimo moterys pėsčiomis keliaudavo į Švenčionėlius (15 km), kad atsineštų po pusę pūdo druskos (pūdas – 16 kg). Jaunesni piemenys dažnai nuvarydavo karves pasiganyti lenkų pusėn, nes tuose miškuose nesusigaudydavo, kur tas „rubežius“, o juk ir gyvuliai būdavo nepririšti, jų nesulaikysi taip paprastai. Jokių tvorų ar užtvarų bent jau toje vietoje nebuvo. Pasieniečiai, žinoma, buvo, ir jie nuolat patruliuodavo, bet tarpusavyje visi gerai sutardavo.
Prūdiškėlėje buvo viena sodyba, kurios viename gale gyveno lietuvių pasieniečiai, o kitame – lenkų. Didelių sunkumų kirsti demarkacinę liniją nebuvo ne tik Labanoro girios gyventojams, bet ir gyvenantiems dabartinio Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Ilgametis parko ekologas Bronius Šablevičius pasakoja, kad Vaišniūnų kaimas buvo padalintas per pusę. Bet ir čia piemenys su karvėmis nuolatos kirsdavo demarkacinę liniją, o bernai vis nueidavo „užsienin“ į šokius. Pasieniečių leidimų, žinoma, reikėjo, bet nežinia, ar tie leidimai būdavo raštiški, ar žodiniai. Galbūt pasienio gyventojai turėjo tam tikrų privilegijų arba buvo tiesiog gerai pažįstami su pasieniečiais, todėl tą „sieną“ nesunkiai kirsdavo.
Apie konfliktus
Jų buvo, bet „Utenos baras šiuo atžvilgiu buvo laimingesnis už kitus“, be kraujo ir be aukų, nors paprastų konfliktų irgi yra buvę.
Ukmergės bare, kuris užėmė Giedraičių pasienį, įtampų buvę daugiau. Sakydavo: „Kelias į Vilnių eina per Giedraičius“.
Pačiame senųjų Giedraičių kapinių centre stovi lauko riedulių obeliskas su balto marmuro lenta: „Čia ilsisi Veronika Katelytė, 17 m. amžiaus, žiauriai lenkų nužudyta 1923 m.“ Yra žinoma, kad tų metų balandžio 3 d. Aleksindriškių dvare, netoli dabartinio betoninio kelio Vilnius–Molėtai, lenkai ją kankino nupjaustydami krūtis. V. Katelytė mirė nuo žaizdų. Jos laidotuvėse dalyvavo minios aplinkinių kaimų žmonių, o apie žudynes buvo pranešta tais metais veikusiai Tautų Sąjungos kontrolės komisijai.
Netoli V. Katelytės paminklo stovi metalo kryžius, ant kurio žodžiai: „Šaulys Juozas Sabulis, žiauriai lenkų nužudytas1923 m. Žudynės įvykdytos netoli dabartinės Molėtų ir Vilniaus rajono ribos palei betoninį kelią Vilnius–Molėtai esančiame Pivoriūnų kaime. Pasakojama, kad lenkai išsiviliojo į savo pusę J. Sabulį ir nužudė.
1922 m. sausio 8 d. Giedraičių valsčiuje lenkų žandarai sušaudė Lechavičių Juozą.
1924 m. gegužės 18 d. Giedraičiuose lenkai įsakė klebonui pamaldas bažnyčioje tik lenkų kalba ir uždraudė lietuviškai giedoti (nepaklusnius grasino sušaudyti).
Apmaudus nesusipratimas
Kraštotyrininkas Steponas Antanavičius 1994 m. „Vilny“ rašo:
Vargo prie neutraliosios zonos veikusios mokyklos, kentėjo ir mokiniai. Kentėjo tikrąją šio žodžio prasme. Štai kas atsitiko 1922 metų sausio 12 dieną. Tą dieną iš Mickonių kaimo (dabar Širvintų rajonas) į Giedraičių progimnaziją ėjo trys mokiniai: Antanas Dragūnas, Juozas Rudžionis ir Vaclovas Kanapka. Ėjo pro lietuvių sargybą, kurioje tuo metu budėjo kareivis Antanas Jakavičius. Kažkodėl jis dusyk šovė į einančius mokinius. Susmuko ir tuoj pat mirė Antanas Dragūnas, sunkiai sužeistas po dviejų valandų mirė Juozas Rudžionis. Sargybinis buvo besitaikąs šauti ir į Vaclovą Kanapką, bet tas spėjo pribėgti prie pasieniečio ir, ištraukęs iš savo striukės kišenės, rodė jam savo leidimą eiti pro šią sargybą.
Žuvusių mokinių tėvai, progimnazijos mokytojai raštu kreipėsi į Švietimo ministeriją, kad pasienio sargybinis A. Jakavičius būtų nubaustas.
Visuomeninė iniciatyva Vilniui vaduoti
1935 m. žurnalo „Mūsų Vilnius“ 11-ajame numeryje spausdinama:
Dubingiai. 1935 metų skautų stovykla. Sulenkintas šis kraštas, mažai kas lietuviškai moka, tačiau įspūdingi skautų laužai ant žavingo Dubingių ežero kranto suviliojo vietos gyventojus. Pradžioje po keliolika, vėliau po keliasdešimt, o pagaliau net iki pusantro tūkstančio lankytojų sulaukė skautai prie savo laužo. Anot klebono, čia į atlaidus tiek žmonių nesuvažiuodavo. Po 18–20 kilometrų važiuoja žmonės pamatyti to jiems nepaprasto dalyko – skautų laužo. Čia skamba lietuvių dainos, kombinuoti šūkiai, kurie kaip gaili malda šaukiasi Vilniaus. Energišku pasiryžimu ir kovos šūkiu nuskamba per siaurą, bet pasakiškai gražų ežerą, kurio antroje pusėje jau okupuota Lietuva! Dar atitinkamas žodis, ir susijaudinęs senelis ar vargo palenkta močiutė jau ašaras bešluostanti. Kalbėti lietuviškai dar nemoka ,bet už tai jausti lietuviškai pradeda“
Pačiuose Giedraičiuose, Dienavagių kaime ir kt. buvo įkurti Vilniaus vaduoti sąjungos – VVS – skyriai. Spalio 9-oji buvo paskelbta Vilniaus gedulo diena. Tą dieną, 12 val., visur buvo skambinama bažnyčių varpais, vienai minutei viskas sustodavo. Giedraičiuose tą dieną bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios už kritusius ties Giedraičiais karius, jų pagerbimui buvo giedama „Libera“ giesmė. Žmonės su vėliavomis, fakelais, grojant dūdų orkestrui, būrėsi prie paminklo karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, mitinguodavo, lankydavo karių, žuvusių ties Giedraičiais, kapus. Jų atminimą pagerbdavo maldomis ir šautuvų salvėmis. Pagerbdavo lenkų nužudytų žmonių – šaulio Juozo Sabulio ir Veronikos Katelytės – kapus. Po to kolona žmonių patraukdavo Vilniaus pusėn link demarkacinės sienos. Maždaug 200–300 m nuo jos uždegdavo didžiulį laužą, ėjo artyn linijos, stojo veidu į Vilniaus pusę ir skanduodavo: „Mes be Vilniaus nenurimsim! Mes be Vilniaus nenurimsim! Mes be Vilniaus nenurimsim! Ne!“
VVS iniciatyva prie kelio buvo pastatytas užrašas: „Šiuo keliu žygiuojama į Vilnių“, o netoli linijos – „Viešpatie, pasigailėk pavergtųjų brolių!“
Patriotinius jausmus žadino ir Lietuvos šaulių sąjungos organizuota rinkliava „Vaduokime Vilnių“. Molėtų krašto muziejuje saugoma alantiškio A. Kiaušo dovanota 1925 m. nuotrauka „Alantos valsčiaus rinkikai“, Vilniaus pasas, išduotas jo tėvui Juozui bei dvi proklamacijos. Vilniaus geležinio fondo aukų knygelę – Vilniaus pasą galėjo gauti „visi Lietuvos piliečiai, dideli ar maži, turtingi ar beturčiai. Paso paskirtis buvo „auginti moralias, fizines ir ekonomines tautos jėgas savo žemėms atgauti“.
Šalia Giedraičių esančių Martyniškių dvarininkų dukra Domicėlė Graužinytė-Palevičienė, gyvendama Vilniuje, 1920 m. lietuvių karo metu su lenkais vadovavo vilniečių lietuvių moterų sudarytam Lietuvių karių belaisvių globos komitetui. Ji buvo ir viena Šv. Kazimiero draugijos jaunimui auklėti ir globoti lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje steigėjų.
Be abejo, yra daugybė faktų, bylojančių apie nuolatinį lietuvių siekį susigrąžinti Vilnių, bet yra ir dar vienas skambus visa apibrėžiantis šūkis: „Vilnius mūsų – Lietuva rusų“. Vilnių Lietuvai grąžino Sovietų Sąjunga, netrukus ketindama okupuoti visą šalį.
Kentėjo, vargo parubežio mokyklos
Giedraičių progimnazijos direktorė M. Valeikienė skundėsi Švietimo ministerijai:
Nuolatinis šaudymas labai kliudo mokykloje dirbti, nervinami mokytojai ir mokiniai. Taip gruodžio 14 dieną šaudant kulka pro langą pateko į I klasę, atsimušė į krosnį, netoli kurios stovėjo mokytoja Bytautaitė. Tas labai išgąsdino ir mokinius.
Kraštotyrininkas Steponas Antanavičius 1994 m. „Vilny“ rašo:
Neutraliojoje zonoje ir pafrontėje gyvenimo sąlygos susiklostė nebepakenčiamos, nes susisiekti su neokupuota Lietuvos teritorija buvo sunku, todėl maisto produktų į Giedraičius ūkininkai nevežė, o jei kiek ir atveždavo, jie buvo neįperkami. Dalį mokytojų „valgydino Giedraičių klebonas Giedrys, kitą gi dalį aš (M. Valeikienė). Bet tokia padėtis ilgai tęstis negali, nes nei klebonas, nei aš išmaitinti tiek žmonių negalime“. Mokyklos pedagogų kolektyvas kreipėsi į Švietimo ministeriją, prašė ją padaryti atitinkamų žygių gyvenimo pagerinimui, aprūpinti kuru ir maisto produktais, „nes kitaip mes būsime priversti apleisti Giedraičius ir prašyti Švietimo ministerijos skirti mus kitosna vietosna“. Bet ir tokiomis aplinkybėmis darbas yra varomas dar su didesniu užsispyrimu ir pakeltu ūpu, nenorint pasiduoti lenkams“
Į Vilnių pro Giedraičius
Gražus sutapimas, kad vietovardis Giedraičiai yra susijęs su garsių Lietuvos didikų kunigaikščių Giedraičių gimine, davusia Lietuvai ir pasauliui žymių asmenybių. Viena tokių yra Jurgis Vladislovas Giedraitis (Jerzy Vladislaw Giedroyc), šios giminės palikuonis, vadinamas „praėjusio amžiaus inteligentų ir emigrantų dirigentu“.
J.V. Giedraitis emigracijoje nuo 1947 m. leido mėnraštį „Kultura“. Jis, atrodo, įgyvendino Nikolajaus Rericho taikos per kultūrą idėją. Sako, kai Lenkijoje vyko „Solidarumo“ judėjimas, maištautojai ėjo pas J. Giedraitį klausti, kaip teisingai reikia spręsti politinius reikalus, kaip kurti darnius religinius, tautinius santykius.
„Kultura“ rūpinosi buvusios LDK tautų dabartinėmis problemomis, draugiškais Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų santykiais. Aktyviai rėmė Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės. J. Giedraitis ir Č. Milošas įkūrė Lenkų nepriklausomos literatūros ir mokslo pagalbos fondą, teikiantį stipendijas Lietuvos istorikams, menininkams toliau dirbti šioje srityje.
J. Giedraitis vadinamas Lenkijos sąžine ir garbe, vienu didžiausių Europos politinių protų. Jis sakė:
Mes turime tęsti jo idėjas, kad „antro Želigovskio nebūtų“.
Autorė yra Molėtų krašto muziejaus direktorė
Naudota literatūra:
- Valeika. Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte. 2-oji fotografuotinė laida. Vilnius 1989
- Antanas Žilėnas „Parubežys ir parubežiniai“ I ir II dalys. Vilnius 2018
- Algimantas Liekis. Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai I. Vilnius 2011
- Straipsnis: Arnionių dvaro koplyčių pėdsakais. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, 2017-01-15, https://www.ateitis.net/lt/temos/886/puslapis-2
- Žurnalas „Mūsų Vilnius“, Nr. 11, 1935 m.
- Magdalena Grochowska. Jerzy Giedroyc. Vilnius 2016
- http://www.voruta.lt/gaire/foso-linija/
- Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. II tomas. Vilnius 1991, 510 psl.
- Steponas Antanavičius. Molėtų krašte. Vilnius. 2014
- Antanas Juknevičius. Atsiminimai. 2016
Pasak prof. Valdo Rakučio , “demarkacinė linija” niekur nedingo . Liko vietinių gyventojų galvose.
Puikus straipsnis studijoms ir patriotiniam auklėjimui.
Giedroico samprotavime nėra Baltarusijos. Tai neaiškumas. Galima manyti, kad jis jai nepripažįsta egzistavimo teisės. Tai kas tada pagal jį yra ten kur Baltarusija – Lenkija ar kaip?…
Pradziu ten vis dar okupuotas Vilniaus krastas, po to jau prasideda baltarusija
Čia klausimas keliamas tam, kad būtų Lietuos išsiaiškinta dėl Giedroico pažiūrų, ar jos vis dėlto ne žečpospolitiškos…
Na kam meluoti ir dar taip grubiai, lyg nepasirodysiu ir neturėsiu kuo apginti kunig. J. Giedraitį / Giedroyc.
Per paskutinius 3,5 metų esu rašęs šia tema kelis kartus, tik atkaklus nenorėjimas žinoti kitamintiškumo veda į tą patį lipimą ant grėblio.
1953 m. pab. ‘Kultura’ išspausdino kun. J. Majewski straipsnį, kuriame aprašomos lietuvių, balatarusių, ukrainiečių teisės į esamas sienas, visiems laikams atsižadant kaimynams Vilniaus, Gardyno, Brastos, Lvovo, dėl gerų ir taikių santykių ateityje, pripažįstant kilniaširdiškai mažesnių tautų teisę turėti šiuos miestus ir kraštus, straipsnis labai sukrėtė skaitytojus, dalis atsisakė ‘Kultura’, kaip išdavusio lenkų tautinius jausmus.
J. Giedraitis labai pasimetė, puolė į neviltį, suvokdamas tai, kad nėra pajėgus išrišti šį politinį mazgą, paprašė savo draugo ir gero politikos žinovo Juliusz Mieroszewski atlikti tokį svarbų Lenkijos ateičiai darbą. Po gerų 20 metų 1974 m. buvo paskelbtas J. Mieroševskio darbas, kun. J. Majevskio minčių išplatinimas ir išgilinimas, kuriuo visą likusį gyvenimą rėmėsi kunig. J. Giedraitis.
Nereikia užsiimti niektauza.
Atidengtas paminklas Giedraičių mūšiui atminti
– diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/atidengtas-paminklas-giedraiciu-musiui-atminti-997474
Po 2-jo ATR pasidalijimo 1793 07 22 Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. Taip pat Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino sutartį su Rusijos imperija, kurioje prisiekė „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.
Deja, grįžusio iš Amerikos Nepriklausomybės karų generolo Tado Kosciuškos sukeltas sukilimas dėl unitarinės Lenkijos valstybės atstatymo sulaužė šią sutartį ir buvo pralaimėtas bei tapo pretekstu visiškai panaikinti Lenkijos ir Lietuvos Rzeczpospolitą, ją pasidalijant tarp ano meto imperijų: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Remiantis istoriniais faktais galima teigti, kad T. Kosciuškos sukilimas buvo beprasmis Lietuvos valstybingumui, atnešęs lietuvių tautai žudynes, o ypač pabrėžtina, kad T. Kosciuškos įsakymu buvo išžudytas LDK valdantysis elitas, veikiantis dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo.
Lenkijos Karalystė Rusijos imperijos sudėtyje buvo vadinama Kongresinė ir turėjo autonomines teises Rusijos imperijoje, savo Seimą, Vyriausybę ir net kariuomenę. Šis Lenkijos Seimas savo nutarimuose net Lietuvos vardo nemini, o vadina Vilniaus vaivadija, priešingai Rusijos imperija pagal 1792 m. II pasidalijimo sienas buvusią LDK teritoriją pavadino Lietuvos gubernija, kurioje vedė autonominę Lietuvos švietimo ir kultūros politiką. Ši palanki lietuvių tautai politika tęsėsi iki 1831 m. sukilimo, kurį tenka vadinti beprasmiu lietuvių tautai, nes tauta patyrė represijas, o autonominė kultūrinė švietėjiška politika buvusioje LDK teritorijoje buvo nutraukta ir Vilniaus universitetas uždarytas. Šviesuolis S. Daukantas nedalyvavo sukilime ir buvo prieš karštakošių lenkų sukeltą sukilimą.
J. Pilsudskis vadovavosi unitarinės Lenkijos valstybės atstatymo idėja, todėl gudriai meluodamas Vakarams suorganizavo L. Želigovskio “maištą”, kad neva Rytinė Lietuva sukilo prieš tikrąją Lietuvos valdžią. Taip norėjo nuslėpti Lenkijos agresiją. O mūsų politinė valdžia neleido Lietuvos kariuomenei toliau žygiuoti į Vilnių ir jį išlaisvinti nuo Lenkijos okupacijos. Kaip ir dabar, K. Griniaus VYRIAUSYBĖ NUOLANKIAI PRISITAIKĖ PRIE TAUTŲ LYGOS KARINĖS KOMISIJOS REIKALVIMO. Kariškiai vadovaujami gen. S. Žukausko buvo labai nepatenkinti, o eiliniai kariai verkė
Lietuvos kariuomenės dienos proga pirmąsyk suplevėsuos visų keturių pajėgų vėliavos
– delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuvos-kariuomenes-dienos-proga-pirmasyk-suplevesuos-visu-keturiu-pajegu-veliavos.d?id=85799329
Lapkričio 23-iąją minima Lietuvos kariuomenės diena.
Kas padarė klaidą, kad tiek Lietuvai priklausančių žemių tapo kitų kitų valstybių sudėtimi?
O mūsų politinė valdžia neleido Lietuvos kariuomenei toliau žygiuoti į Vilnių ir jį išlaisvinti nuo Lenkijos okupacijos. Kaip ir dabar mūsų Vyriausybės prisitaiko, taip ir K. Griniaus VYRIAUSYBĖ NUOLANKIAI PRISITAIKĖ PRIE TAUTŲ LYGOS KARINĖS KOMISIJOS REIKALVIMO. Kariškiai vadovaujami gen. S. Žukausko buvo labai nepatenkinti, o eiliniai kariai verkė. Juolab, kad ta pati komisija prieštaravo ir nurodė L. Želigovskiui nepulti Vilniaus, bet šis į tai nusispjovė, o Pilsudskis Vakarams sukūrė propagandą, kad tai tik lietuvių su lietuviais kivirčas. Manau, kad tai pagrindinė mūsų politinės valdžios klaida, kuri neleido kariuomenei žygiuoti į Vilnių, atnešė vėliau tik liūdnas pasekmes: Vilnių teko 1939 m. atsiimti iš Stalino rankų, kuris atrėžė didesniąją dalį Pietryčių Lietuvos Sovietų sąjungai.
Ar turėjome tiek, kiek būtų būtina, savo žvalgybos, veikusios visuose tada žūbūtinuose taškuose, kad žinotų, iš kur koks vėjas pučia, ko iš ko tikėtis, kad savo ėjimus galėtų atitinkamai skaičiuoti? Ar turėjome juose savo ,,influencerių”?
Ar esame tikri, kad nebuvo pateikta šalies vadovus suklaidinusi informacija – kad ir apie tai, ką, ,,va, tuoj tuoj” paskelbs JT, todėl neverta siųsti karių į galimą žūtį, nes ,,rytoj tai bus ir be kraujo sutvarkyta”?
,, Į Baltijos valstybes ir Ukrainą Lenkija turi žiūrėti kaip į lygiateisius partnerius ir turi įrodyti tai savo darbais, ne vien žodžiais.
Mes turime tęsti jo idėjas, kad „antro Želigovskio nebūtų“.
A M E N !
Kad tik šių dienų ,,klaidos” lemtingų tarpukario klaidų nepralenktų!
Kad tik neatsitiktų taip, kad Seime ir vyriausybėje PL ,,miłosnikų” bus dar daugiau, nei praeitą kadenciją. Pretenduojančių alkanų jaunų agresyvių ir nieko nepaisančių karjeristų yra? Pakankamai?
Dar vieną pvz. iš Nepriklausomybės karų: 1919m.bermontininkus Lietuvos kariuomenė sumušė prie Radviliškio, šiam frontui vadovavo gen. P. Plechavičius ir jo brolis. Kai Radviliškyje bermontininkai buvo sumušti, P. Plechavičius ruošėsi toliau pulti ir išlaisvinti Šiaulius, tačiau čia pat prisistatė Tautų lygos karinė komisija ir reikalavo nepulti Šiaulių, tai Plechavičius, gerai suvokiantis kaip reikia elgtis karo metu, įsakė suimti šią Komisiją ir uždarė į daboklę. Puolė Šiaulius ir visiškai sutriuškinę bermontininkus išvadavo Šiaulius, tik tuomet komisiją paleido iš daboklės. Geras pvz. kaip reikia elgtis karo metu. Tokia padėtis buvo ir po sutriuškinimo L. Želigovskio 1920 m. lapkritį.
Įdomu, kad važiuojant nuo Giedraičių link Vilniaus ir neprivažiavus Kraujalaidžių, dešinėje yra kokių 4-5 sodybų kaimas Pikieta. Akivaizdu, kad pavadinimas nuo žodžio piketas. Toks ten tikriausiai ir buvo. Dar įdomiau, kad Vilniaus rajono riba prieš keletą metų buvo pastūmėta į Giedraičių pusę kokius 200 metrų. Gal Vilniaus raj. plečiasi į visas puses ir be Želigovskio?
Reikia naikinti rajonų savivaldybes aplink didžiuosius miestus: Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Alytų, Šiaulius ir Panevėžį. Prijungiant prie miestų, o dalį atiduodant gretimai esančių rajonų savivaldybėms. Tokiu būdu sutaupant biudžeto lėšas ir išlaisvinant nekilnojamąjį turtą, kuriame įsikūrę apskritiminių savivaldybių struktūros. Juk Marijampolės raj. buvo panaikintas ir tapo geriau valdomas, bet dėl biurokratų šis procesas buvo sustabdytas.
Ar tai tiesa?
Ar jis priklausė Molėtų savivaldybei?
Kaip ji pateisino šį savo žingsnį? Ar savivalda įgalinta vienasmeniai spręsti tokius dalykus?
Jei taip, duokime dar daugiau teisių savivaldai! Tada pas aplinkinius merus tol lankysis buv. Vilniaus brigados ,,berniukai”, kol įtikins juos apskritai savo rajonus panaikinti, susijungti su Vilniaus rajonu ,,kilniu tikslu mažinti biurokratiją”?
O prezidentūrą, VSD KAM žvalgybą tokios žinios pasiekia?
Mano senelis iš mamos pusės buvo 1918 m. savanoris. Kaip dabar gailiuosi, kad, kol buvo gyvas, neiškamantinėjau jo apie tas nepriklausomybės kovas. Deja, paaugliui tuo metu rūpėjo kiti dalykai…