V. Pranckietis: Ginčykimės, bet priimkime gerus sprendimus Lietuvai (audio)

Dėl nemažo skaičiaus naujokų Lietuvos žmonių ir prezidentės Dalios Grybauskaitės pirmosiomis dienomis vadintas „Vilties Seimu“, panašu, kad XII Seimas tik tolo nuo tokio pavadinimo, pasižymėdamas laikinosiomis tyrimų komisijomis, draudimais, konfliktais ir bus atmenamas, kaip rekordininkas, sugebėjęs priimti daugiausiai įstatymų nuo Nepriklausomybės pradžios.

Apie tai, kas vyko už Seimo sienų 4 metus, džiaugsmus, nusivylimus, intrigas ir padarytas klaidas, sutiko papasakoti baigiantis kadenciją Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.

– Pirmininke, baigėsi įtempta rinkiminė kampanija, kaip ją vertinate, kaip jums sekėsi?

– Man ji buvo labai įtempta, bet pabaiga buvo labai sėkminga. Buvo sudėtinga, nes turėjau tokį ,,pasisekimą“, kad visi, kurie buvo pirmame ture vėliau pareiškė paramą ne man. Bet aš džiaugiuosi, kad žmonės kitaip galvoja ir balsavo kitaip, ir aš esu vėl išrinktas. Visa kampanija buvo labai įdomi, kadangi buvo labai ribota. Mes negalėjome eiti į susitikimus ar jų organizuoti, buvo kitokios galimybės. Negalėjom rizikuoti žmonių sveikata.

– Prieš metus prognozavote, kad kai kurie liks prie suskilusios geldos. Ir sakėte, kad tai bus tie, kurie turi didžiausius norus. Ar liko jie prie suskilusios geldos?

– Labai gaila, kad liko ne tie prie suskilusios geldos, nes tie, kurie neliko, tai jie įsirašė save į sąrašą priekyje ir pasinaudodami kitų žmonių balsais liko čia ir tęs savo veiklą, bet neteiskime jų tiek daug kartų.

– Dabar jau yra aiškus XIII Seimo vaizdas – darbus tęs daugiau nei pusė buvusių kolegų. Ar tai privalumas, ar trūkumas, nes palyginus su 2016 metais buvo daug naujokų.

– 2016 m. buvo 60 % naujokų, dabar yra taip pat nemažai, dabar tokių išrinktųjų yra 40. Bet paprastai kolegos padeda susigaudyti naujokams toje bendroje veikloje ir problemų neturėtų kilti. Nauji žmonės greitai įsilieja ir nebūna jokių trikdžių dėl to, kad naujokai ar kažkas tokio, manau, tam prireiks mėnesio. Tada jis jau supranta, ką dirba, kaip dirba ir kaip priimami sprendimai, svarbiausia technologijos pačios sprendimų priėmimo, kad būtų suprantamos žmonėms ir jų atsakomybė, žinoma, atsakomybę visada jie turi suprasti, kiekvienas Seimo narys. Ir suprasti, kad taip, kaip prisiekė dirbti Lietuvai, tai taip ir turi dirbti Lietuvai.

– Kalbant apie atsakomybę, kokią jūs atsakomybę jaučiate, kai spaudžiate mygtuką?

– Seime atsakomybė yra tada, kada sprendimai yra priimami, kada svarstomi. Mygtuko paspaudimas nėra koks nors ten su ypatingais pojūčiais, kada būna kokie nors esminiai, principiniai klausimai, tai tada galbūt galima būtų galvoti, kad gal tuo metu atsiranda atsakomybė, jeigu nežinai jos iš anksto, bet paprastai susiformuoja nuomonė daug anksčiau. Svarstymo ir priėmimo metu dažniausiai lieka toks jau labiau techninis sprendimas, jis nebekelia daug emocijų.

– Pakalbėkime tuomet apie įstatymų leidybą. Skaičiai rodo, kad procesas vyksta konvejeriu, diskusijoms skiriama vos kelios minutės. Ar tai normalu?

– Jei norėčiau būti madingas, tai pritarčiau tokiai nuomonei, bet kadangi žinau tos virtuvės esmę, tai pasakysiu, kad mūsų Konstitucija sako, kad kiekvienas įstatymo keitimas turi būti keičiamas kitu įstatymu. Kiek atsimenu, rekordas buvo 41 lydintysis, kitaip sakant, jeigu keičiame viename pagrindiniame įstatyme kažką, tai daugiau nei 40 judėjo kitų įstatymų. Tai tas konvejeris ir susidaro toks, kad vidutiniškai turbūt vienam pagrindiniam įstatymo keitimui turbūt būna kokie penki ar šeši lydintieji aktai. Bet koks pakeitimas, netgi iš taško į kablelį arba iš kablelio į tašką taip pat yra įstatymo keitimas, todėl nenorėčiau sakyti, kad tai yra labai didelis konvejeris. Žinoma, kai kada būdavo pagreitintas būdas, ypač COVID-19 akivaizdoje. Pavasarį turėjome gana greitai dirbti tam, kad galėtume įgalinti įstaigas veikti taip, kaip reikia, kad būtų suvaldoma pandemija.

– Ir kaip jūs vertinate Seimo darbą koronaviruso metu? Viską suspėjote?  

– Spėjome, bet, žinote, buvo visokių baimių. Jeigu atsiras viruso nešiotojas tarp Seimo narių, gali paralyžiuoti Seimo darbą. Dėl to siūliau galimybę Seimui dirbti nuotoliniu būdu arba Seimo daliai Latvijos pavyzdžiu, kai kiekviena frakcija dirba atskirame kabinete. Tam, kad dirbtų, bet kad nenueitų visi žmonės į vieną vietą, kad jeigu koks nors užkratas, kad vis tiek bent dalis Seimo liktų veiksni. Mes negalime padaryti taip, kad Seimas negalėtų dirbti, jis turi visą laiką dirbti.

– Apie „Matuko“ reformą noriu priminti. Kaip jūs vertinate tai, kad Seimo nariai nesugeba susitarti dėl sąvokos, o uždelsus tai pareikalauja tokių tragiškų, nelaimingų įvykių?

– Priminsiu, kad 17 metų Vaiko teisių apsaugos įstatymas nebuvo priimtas. Taip, įvykus tokiai tragedijai, vis tik Seimas balsavo vienbalsiai ir, jei neklystu, 114 dalyvavo Seimo narių ir vienbalsiai visi balsavo priėmimo stadijoje už šį įstatymą.

– Bet ar nėra taip, kad Seimas gali susitelkti tik tada, kai jaučia spaudimą iš žiniasklaidos ar iš visuomenės?

– Iš esmės Seimas nesusitelkia tada, kada yra principiniai skirtumai tarp opozicijos ir pozicijos. Ir tai yra gerai, kad yra prieštaravimų, nes ji išryškina esmę. Aš nelinkėčiau Seimo be prieštaravimų, nes tai būtų baltarusiškas Seimas, kuris visada balsuoja vienbalsiai. Manau, kad demokratinėse valstybėse visada turi būti nuomonių įvairovė ir tai yra labai gerai. Iš šalies kartais atrodo, kad vyksta mūšis, taip net vadina, ar kažkoks karas. Bet nėra jokio karo Seime. Vis tiek visi išėję už durų, tarpusavyje normaliai bendrauja, sveikinasi ir jau nebežaidžia, nebetęsia to žaidimo, kuris buvo salėje arba nebetęsia tokios būsenos, kuri buvo salėje. Tiesiog jau priimtas įstatymas ir visi sutinka su tuo, nusiramina ir emocijos jokios jau nebekyla kur nors už salės sienų.

– Kas jus patį džiugina praėjus ketveriems metams?

– Lietuva gyvena labai geru laikotarpiu ir ekonomikos pakilimas leido pakelti atlyginimus viešajame sektoriuje, pakelti minimalią algą. Dabar galime taikyti pensijoms formulę, kuri nebepriklausys nuo gerojo dėdės valios arba nuo gerosios partijos valios, sakyčiau, kad pensijų formulės taikymas yra netgi dviejų kadencijų rezultatas. Taip pat vaiko pinigai yra atsiradę, kurie nebuvo nei vienos partijos programoje. Bet kai 2017 metų birželio mėnesį aš pirmą kartą pasakiau viešai, kad galbūt reikėtų svarstyti šį klausimą, atsirado entuziastų, kurie šį klausimą iškėlė į diskusijų erdvę ir įkėlė į įstatymą, ir tie sprendimai buvo įgyvendinti.

– Piliečiai pastebėjo, kad Seime per ketverius metus atsirado daug laikinųjų tyrimų komisijų ir tai nėra pagrindinis įstatymų leidžiamosios institucijos darbas. Kaip galvojate, kaip piliečiai atsimins XII Seimą?

– Taip ir atsimins turbūt. Prisimins, kad ir Konstitucinis Teismas pasisakė dėl tų komisijų legitimumo. Tai reiškia, kad be reikalo Seimas buvo įveliamas į tokias diskusijas, kurios jokios pridėtinės vertės nedavė. Buvo tuščiai naudojamas laikas ir labiau tai daroma gal dėl reklamos. Bet ta reklama padėjo kai kuriems likti prie suskilusios geldos.

– Pakalbėkime apie jūsų veiklą. 2016 metai, jau prieš tampant Seimo pirmininku, apsilankėte šiame kabinete ir buvo diskutuota apie apie tai, kaip atrodo parlamento pirmininko darbas, kalbėjotės su tuometine Seimo vadove Loreta Graužiniene?

– Tiesiog pasiklausiau, gal ji turi man kokių nors patarimų, ką reikėtų daryti, jeigu aš tapčiau Seimo pirmininku, tada dar nebuvau juo išrinktas. Atėjau, pasiprašiau audiencijos, man buvo labai smagu, kad buvau priimtas iškart tą pačią dieną. Tai dėkoju jai už tai, už parodytą dėmesį eiliniam žmogui. Ji sakė, kad visada galiu skambinti, klausti, jeigu reikės kokio nors patarimo, pagalbos. Tą dieną turbūt ko nors pasakyti į priekį per daug ir nebuvo galima. Manau, kad pagal kiekvieną situaciją, visuomet yra reikalinga patirtis iš kitų asmenų.

– Tai ar teko skambinti per tuos ketverius metus, ar teko pasinaudoti patarimais?

– Dažnai nesusitikdavom, bet kai būdavo proga, pasikalbėdavome. Aš turėjau tokią praktiką, kad kviesdavau visus buvusius Seimo pirmininkus, sodinome vieną bendrą ąžuolą, per šventes visada susitikdavome, kviesdavau puodeliui kavos. Tada galėdavau pasikalbėti pagal tos dienos problematiką, ką galėtume daryti arba nedaryti. Pasakysiu taip, kad du Seimo pirmininkai man gegužės 30 dieną pasakė, kad nepasielgčiau taip, kaip anksčiau Seimo pirmininkai buvo pasielgę, paklusę kažkam tai. Tokie patarimai taip pat prisidėjo prie mano tokio tvirto laikymosi.

– Bet ar jūs nemanote, kad Seimo pirmininko postas yra ganėtinai devalvuotas dabar, kad yra nuvertinamas visuomenėje, kad tai nėra svarbi pareigybė? Ir kas prisideda prie to, ar ne patys Seimo vadovai?

– Seimo pirmininkas dabar yra vertinamas reitinguose virš 40 procentų. Ten yra vertinamas asmuo, ne Pranckietis, o pareigybė, tai manau, kad jis nėra taip jau, kaip jūs norite naudoti žodį – devalvuotas, aš sakyčiau, kad devalvacija tai gali būti kažkuriuo momentu, ji laikina, bet iš esmės tai turbūt priklauso ir nuo asmens asmeninių savybių. Žinoma, kad priklauso ir nuo darbo, ir veiklos taip, kaip yra veikiama šiame poste.

– Galbūt rinkimus laimėję lyderiai turėtų prisiimti atsakomybę ir patys sėsti į šią kėdę?

– Aš neabejoju, kad Viktorija Čmilytė-Nielsen turėtų prisiimti šią atsakomybę. Visomis išgalėmis ir savo patirtimi, kuri būtų reikalinga visada prisidėsiu tam, kad jai nereikėtų išmokti tiek daug pačiai, kiek teko man. Tiesiog galima papasakoti daug dalykų.

– Kai 2016 metais iš tribūnos pirmą kartą kalbėjote, be 5 minučių, jau buvote Seimo pirmininku patvirtintas, sakėte, kad reikia gerinti Seimo įvaizdį. Dabar turbūt jau kitaip kalbėtumėt?

– Sakyčiau, pakartočiau tą patį, tik pridėčiau, kad kiekvienas Seimo narys yra atsakingas už tai. Taigi, 141 taip pat galvojantis, galėtų padaryti Seimo reputaciją visiškai kitokią, negu kad ji buvo.

– O kaip jūs pats jautėtės, pirmąsias savaites, pirmąsias dienas?

– Man buvo labai sunku. Tiesiog fiziškai, labai daug krūvio. Atsimenu, kad būdavo dienų su 14 susitikimų. Kiekvienam jam reikia pasiruošti, pasiruošimas ilgai užtrunka. Priklausomai nuo temos, nuo problematikos. Tai būdavo tikrai sunku, ypač kada visi ambasadoriai, virš 40 man atrodo, panoro itin trumpu laikotarpiu prisistatyti, susitikti. Visada turi pasiruošti medžiagą, tai tikrai to pasiruošimo buvo daug ir buvo fiziškai labai sunku, būdavo, kad užmiegu skaitydamas dokumentus ir atsibundu skaitydamas tuos pačius dokumentus,

– Košmarų nesapnuodavot?

– Nesapnuodavau. Turbūt du su puse mėnesių išvis nesapnuodavau, o paskui vieną naktį sapnuoju, kad dirbu Seime, prieš prabusdamas galvoju, kokią kvailystę sapnavau, atsibudau ir galvoju: taigi tikrai, kad tai tikras faktas, pradžia. Dabar tai būna dažnai, kad sapnuoju darbo reikalus.

– Per 4 metus dabar, žvelgdamas į savo veiklą, ar galėtumėt įvardinti bent kelias klaidas, kurias padarėte?

– Aš mieliau įvardinčiau tai, kas man atrodytų, kad yra pavykę. Klaidas tai turbūt įvardino pakankamai žurnalistai, nors ryškių negalėčiau pasakyti, būdavo visokių priekaištų. Bet iš esmės tai, galvoju, kad kadencija buvo sėkminga.

– Kaip viena iš klaidų, įvardija, jūsų susitikimą su Rusijos ambasadoriumi prieš Sausio 13-ąją.

– Aš tų dienų net nepasirinkau. Ir tai vadinti mano klaida… Yra visas tarptautinis skyrius, kuris veikia ta linkme. Ir, kaip tik gerai atsimenu, Vytautas Landsbergis per minėjimą pasakė, kad kaip tik tai buvo gera proga išsakyti visas problemas ambasadoriui. Čia vyko tikrai karštas pokalbis šitame kabinete ir tai buvo paskutinis mano pokalbis su ambasadoriumi Udalcovu. Manau, kad ten sureikšminant, kad tai yra klaida arba galvojant, kad mes kažkokiu tai ne tokiu laiku susitikom… Tai pasakykit, koks tinkamas laikas su buvusiu Rusijos ambasadoriumi susitikti? Joks laikas nebūtų tinkamas. Prieš arba po sausio 13. prieš arba po kovo 11. Bet dabar, kai išvis yra tokie santykiai, ar dar kas nors susitiko su ambasadoriumi? Nelabai kas, bent jau viešojoje erdvėje, mes nelabai ką girdėjome.

– Prie klaidų buvę Seimo nariai išsakė, kad kaip Seimo vadovas, sakydamas gėda Nepriklausomybės aikštėje, pasielgėte netinkamai. Ar pritartumėte, ar ne?

– Jeigu reikėtų tą dar kartą pakartoti ir dar kartą pasakyčiau. Gėda yra labai natūralus jausmas ir svetima gėda yra ypatinga gėda, kai gėda už kitus asmenis. Palinkėčiau, kad niekam to nebūtų, o prisiimti, pripažinti, nėra taip lengva ir manau tegul kiekvienas drįsta pasakyti tai, už ką jam yra gėda ir nėra čia ką slėpti. Jeigu tas jausmas yra toks ir jis tikras, tegul žmonės mato tikrus jausmus.

– Sakėte, kad maloniau kalbėti apie gerus darbus. Pavyzdžiui, dažnai piliečiai neįvertina tai, kad Seimo pirmininkas atlieka plačias reprezentacines parlamentinės diplomatijos funkcijas.

– Visada džiaugsiuosi tuo, kad atsikūrė santykiai su Lenkija, 9 metus parlamentinių santykių jokių nebuvo. Ir po 9 metų, pirmasis susitikimas buvo trišalės Asamblėjos susitikimas, tai yra Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos parlamentų pirmininkų vadovaujamų delegacijų susitikimas. Ir tai buvo turbūt tas lūžio taškas, kada mūsų santykiai ėmė keistis. Kada mes pradėjome derybas, diskusijas, sutarėme, kad nekalbėjimas niekur neatvedė. Ir pradėjome kalbėtis, sprendėme įvairius klausimus ir tai buvo turbūt didžiulė sėkmė, kad mes su tokia didele valstybe šalia tapome vėl geri partneriai, net, sakyčiau, draugai ir mūsų asmeniniai santykiai su Lenkijos Seimo ir Senato pirmininkais ir atitinkamai komitetų bendradarbiavimas – jis pasidarė tiesiog paprastas bendradarbiavimas, jeigu mes dėl ko nors norime ginčytis, mes ginčijomės, bet jau nebesitraukiame iš diskusijų. Manau, kad tai yra viena iš didžiausių grėsmių.  Atstovavimas, parlamentinė diplomatija, yra labai svarbi sritis. Taip yra kuriami tarp valstybių santykiai.

Ir tie santykiai, jie neatsiranda iš niekur. Jeigu tu nebendradarbiauji, nebendrauji, tai jų ir nėra. Prancūzijos prezidento delegacija nebuvo čia 20 metų Lietuvoje ir po tiek laiko atvažiuoja. Tai yra didžiulė pagarba mūsų šaliai, tai yra didžiulės valstybės atstovavimas. Ir kai susitinkame, taip ir yra kuriami tie santykiai tarp valstybių. Tokių vizitų ir susitikimų metu – Seimo pirmininko pareiga yra atstovauti Lietuvos Respublikos Seimą, o tas atstovauti tai yra daug kur, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ir tai užima ir laiko, ir pasiruošimo.

– Bet džiaugiatės, kai darbas atneša teigiamų vaisių?

– Be abejo. Ir netgi kada tai persikelia į asmeninius santykius. Tarkime, Ukrainos parlamento pirmininkas, atvykęs paskutinio vizito, sutiko būti svečias mūsų namuose, apsilankyti. Tai mums buvo turbūt ženklas, kad mūsų tie santykiai yra tokie, kad netgi iki privačių vizitų vienas pas kitą tapo. Ir aš turiu galiojantį kvietimą atvykti pas jį bet kada, kai tik būsiu jo gimtajame mieste.

– Prieš ketverius metus minėjote, kad studijavote buvusių Seimo vadovų biografijas. Kaip galvojate, ką apie jus galės perskaityti kiti Seimo vadovai?

– Aš nežinau, kas bus jiems įdomu. Aš labai žiūrėjau informaciją apie išsilavinimą, pasiruošimą, kuo buvo išskirtinis žmogus prieš ateidamas į Seimą. Ir iš kokios aplinkos jis atėjo. Tokia aplinka, kaip mano, tai buvo turbūt pirmoji bet, tarkime, jeigu kalbėti apie Vytautą Landsbergį, jis taip pat iš aukštosios mokyklos atėjo.

Jeigu kalbėti apie kitus žmones, tai vieni iš gamybos sektoriaus atėjo, Česlovas Juršėnas, tarkim, televizijos žmogus. Tos patirtys labai įvairios ir jų nebuvo vienodų. Aš tada pasakiau tokią frazę: nėra Seimo pirmininkų kursų. Tai manau, kad tie kursai, tai yra gyvenimas.

– Ir tuo pačiu dar buvote pasakęs: „Galbūt per drąsu sakyti, kad jaučiuosi vertas šių pareigų, galbūt kada nors būsiu vertas“. Ar šiandien jaučiatės vertas?

– Čia manau, kad ne aš turiu vertinti, turi žmonės pasakyti, ar aš vertas, ar nevertas, bet vienas iš požymių, kad turbūt nedaug yra Seimo pirmininkų, kurie po kadencijos laimėtų vienmandatėje apygardoje. Taigi, galiu sakyti, kad tai buvo taip pat ne tas pats žmonėms balsuojant už mane ir tai, kad aš dirbau Seimo pirmininku. Jie tai įvertino savo balsavimuose.

– Kalbant apie naująjį Seimą, kur save įsivaizduojate, kokiose pareigose?

– Mano kompetencijos tegul bus panaudotos ten, kur jų truks. Neapsiriboju savęs kažkokia tai vieta arba kažkokiu nors postu. Taip pasakiau ir frakcijoje kolegoms, kad jeigu manysite, kad aš esu kur nors naudingas, tai prašau tą poziciją ir pasiūlyti. Kalbant apie tai, kur aš turėčiau dirbti, tai galėtų būti  švietimo ir mokslo komitetas, galėtų būti ir aplinkos komitetas ir kaimo reikalų komitetas. Ir, žinoma, mano patirtis parlamentinėje diplomatijoje taip pat turėtų būti panaudojama. Bent jau išnaudojant asmeninius ryšius, asmenines pažintis. Tikrai galėčiau siūlytis pasidarbuoti visose tose srityse. Ir kitur, jeigu prireiktų, kur trūktų norinčių dirbti.

– O kokie lūkesčiai tuomet iš XIII Seimo?

– Manau, kad pirmiausia reikėtų dabar atrasti, sukurti bendrą Vyriausybės programą Turi būti aiškiai žinoma, kuo turi užsiimti Vyriausybė, o Seimas gali turėti pilnesnę darbotvarkę, tai yra, vertybiniai dalykai galėtų būti sprendžami čia, Seime, o visi ekonominiai ir visa tai, kas liečia mūsų valstybės ūkio veiklą, tai turėtų būti vystoma Vyriausybėje.

Tai tie lūkesčiai, kai bus programa, tada bus galima kalbėti, o dabar galima skaityti partijų programas, rinkimines programas ir tai turėtų atsispindėti Seimo veikloje. Manau, kad tų iniciatyvų nepritrūks.

Yra turbūt geros iniciatyvos ir dabar, kurios į kitą Seimą persikels. Tarkime, Aleksandro Stulginskio apdovanojimo įsteigimas už demokratijos plėtrą tiems asmenims, kurie yra baigę savo politinę karjerą arba yra nebe politikoje. Kad būtų įvertintas jų koks nors žingsnis, padarytas per tą laikotarpį, kada buvo politikoje arba net ne politikoje, o kitur veikdami. Tokią turbūt būtų graži ir atminties iniciatyva, nes be reikalo primirštas Aleksandras Stulginskis. Žinote, kuo jis baigė? Dirbo paprastu darbininku bandymų stotyje. Ir žmonės rodydavo pirštu, ir sakydavo, šitas, sako, buvo Lietuvos prezidentas. Aš dar pažinojau tų žmonių, kurie taip pirštus jiems rodydavo, kad čia prezidentas buvęs. 10 metų lagerio prieš tai, o anksčiau buvo prezidentas.

– Ir koks būtų jūsų palinkėjimas būsimiems kolegoms?

– Neįmanomas palinkėjimas yra darnos. Jos nebus. Ir gerai, kad nebus. Ginčykimės, bet priimkime gerus sprendimus Lietuvai.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbino Lukas Paškevičius