X a. Kijevo metraštyje rašoma: „Vladimiras žygiavo prieš jotvingius, ir nugalėjo jotvingius, ir paėmė jų žemę“. Nestoro kronikoje rašoma Jatvagi. Iš lenkų šaltinių jotvingiai (Yaczwagi) minimi Mozūrų Konrado dokumentuose. J. Dlugošas rašo Jaczwingi, o kryžiuočių kronikose minima Terra Jatwezenorum. Prūsai šią tautą bus vadinę jotvings. Kartu minimas ir sūduvių vardas – Sudovia. K. Liuksemburgiečio 1421 m. laiške kryžiuočių magistrui rašoma: terra Sudorum et Jacuitarum. Lietuviai jotvingių kraštą (ar jo sritį) galėję vadinti Dainava. Pasak lenkų mokslininko J. Nalepos, šiaurės vakarų Jotvos dalyje (ties Vilkaviškiu ir Kalvarija) bus gyvenę sūduviai, į vakarus nuo Nemuno (Alytaus–Merkinės ruože) – dainuviai, aplink Suvalkus – jotvingiai, o pietuose (Elko–Augustavo–Grajevo ruože) – poleksiečiai. Šios keturios gentys bus sudariusios tautą, kurią jotvingių ar sūduvių vardu vadiname.
Rusų ir lenkų istoriografijoje sūduviai buvo vadinami jotvingiais. Rusų šaltiniuose visai neminimas sūduvių vardas. Jie savo kaimynus vadindavo jotvingiais. Jotvingių vardas senosios Rusijos metraštyje „Povest vremennych let“ (XII a.) rašomas labai įvairiai, pvz.: Jatviagi, Jatviagy, Jatviezie, Jatveze, Jatviazie, Jatviazi, Jatviaz’, Iatviazie, Iatviazi, Iatviažin, zemlia Iatviaskaja, na zemliu Iatviaz’skouju, na Iatviaziech. Lenkų istoriniuose šaltiniuose jotvingių vardas užrašomas lenkiškomis, sulotynintomis, dažnai labai iškreiptomis, lytimis: Jaczwyagi, Yaczivagy, Jaczvoiagy, Jaczvoyangovoe, Yaczwaigowe, Jadvoiagotoie, Yaczwyagowye, Jaczvangos, Jaczmanszytas, Jazvuditas, Jazvindite, Iacuizitas, Iaczuizitas, Iazvoizite, Jaczwingi.
Jotvingiai pirmaisiais Kristaus amžiais bus pasiekę rytuose – Pripetės pelkes, pietuose – Narevo upę, o vakaruose – Mozūrų ežerus. Šios tautos kultūros paminklų daugiausia aptikta Suvalkų krašte (Šiurpilyje, Šveicarijoje, Prūdiškėse, Studenytėje, Eglinėje). III–V a. čia buvęs vienas iš didžiausių jotvingių centrų. Sūduvių pilkapiai, nutolę viens nuo kito apie 5 km, priklausė nedideliems (apie 15 šeimų) kaimams. Jotvingių greičiausiai gyventa salomis, išmėtytomis tarp girių. Jų valsčiai buvę savarankiški, be centrinės valdžios, tik atsiradus pavojui tartasi dėl bendros gynybos. Sūduvoje žinoma per 50 piliakalnių, kurie, deja, iki šiol nedaug tyrinėti. Šveicarijoje (šalia Suvalkų) jotvingių pilkapyje aptikta daug II–III a. radinių: įvairių kaulinių įrankių, molinių liejimo formų metalui lydyti, Romos monetų, keramikos. Kapuose rasti ir maždaug 55 m. amžiaus vyro griaučiai su daugybe papuošalų. Prie mirusiojo šono buvo kalavijas medinėje makštyje, odinis diržas su žalvariniais, sidabriniais ir auksiniais papuošalais, žvėrių figūrėlės, du iečių antgaliai ir kt.
Eglinės piliakalnyje (9 km nuo Punsko) aptikta XI–XIII a. jotvingių gyvenvietės pėdsakų. XVIII a. Punsko klebonas A. Laurinavičius rašė, kad tenykščiai ūkininkai, dirbdami ūkio darbus, aptinka įvairių senų ginklų, papuošalų bei kitų daiktų. Piliakalnį prieš keliolika metų tyrinėjo lenkų archeologai. Jie surinko daug medžiagos apie jotvingių buitį, kovas, keramikos, kaulo dirbinių, turtingą papuošalų rinkinį.
6 km nuo Seinų yra Klevų piliakalnis, supamas Klevo, Klevaičio ir Gulbinio ežerų. Jo šiaurinis šlaitas nukastas, status ir pritaikytas gynybos reikalams. Kiti šlaitai nuolaidūs. Piliakalnis buvo ruoštas strateginiu atžvilgiu patogioje ir sunkiai prieinamoje vietoje. Deja, jis nebuvo baigtas.
Iš archeologinių radinių matyti, kaip jotvingiai gyvenę, medžiodavę, puldinėdavę slavų žemes. Tipiškiausias jotvingių ginklas buvusi ietis, bet jie turėję ir svaidyklių akmenims svaidyti, lankų, skydų ir kitų ginklų. Apguldami pilis, naudojo degančius pagalius ir taranus pilių vartams pramušti. Priešą puldavę staiga ir tuoj pat išsisklaidydavę. Neretai, praleidę pagrindines priešo jėgas, smogdavo jam iš užnugario. Jotvingių narsumas, gudri karinė strategija ir geri vadai padėjo šiai mažai tautai ilgai ir sėkmingai gintis nuo stipresnių lenkų, rusų, totorių ir kryžiuočių.
1254 m. Volinijos kunigaikštis Danielius, Mozūrų kunigaikštis Zemovitas ir Vokiečių ordino vicemagistras Burchardas von Hornhausenas susitarė pasidalyti Jotvą (Terre Jatwezenorum). Du trečdaliai Jotvos turėjo būti skirti Vokiečių ordinui, vienas trečdalis – lenkams ir rusams. Sąmokslas nepasisekė ir grobikams nepavyko užkariauti jotvingių krašto. Po dešimties metų (1264 m.) jotvingiai patyrė stiprų lenkų karių antpuolį. Kovoje su jais žuvo garsus jotvingių vadas kunigaikštis Komotas.
Lemtingi jotvingiams buvo XII ir XIII amžiai. Kryžiuočiai, užvaldę prūsų žemes, pradėjo aršius žygius prieš jotvingius. Kiekvieną jų pilį ar gyvenvietę puldavo atskirai. Jotvingių ir Ordino karas truko 4 metus (1279–1283).
Petras Dusburgietis, garbinęs kryžiuočių riterių plėšimus ir žudynes jotvingių žemėje, apie juos rašė: „Sūduviai (t. y. jotvingiai – S.B.) patys tauriausieji, pranokę kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais bei galybe. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių <…>. Savo svečiams jie rodo nepaprastą lipšnumą, ir vargu ar kada jų namuose rastumei tokių valgių ir tokių gėrimų, kuriais šia proga nepasidalytų su savo svečiu. Jiems rodosi, jog svečią būsią neužtektinai pamylėję, jei jis negersiąs iki apsvaigimo“.
Jotvingių narsą pažino ir šlovino jų atkakliausi priešai: „Užkariavus iš Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės visas Prūsijos žemės gentis, beliko vienui viena, bet visų galingiausioji, būtent sūduviai, kuriuos broliai narsiai puolė, ne tiek pasikliaudami žmogaus drąsa ir gausia kariuomene, kiek dieviška pagalba, nes žinojo, kad Viešpats yra mokęs, jog aukojant auką, privalu aukoti ne tik galvą ar kurią kitą kūno dalį, bet ir uodegą“ (Petras Dusburgietis).
Jotvingiai pavojaus neįvertino. Paskendę tarpusavio vaiduose nesugebėjo susivienyti ir bendromis jėgomis duoti atkirčio priešui. Lemtingas 4 metų karas su kryžiuočiais prasidėjo kritišku Jotvai laikotarpiu. Maždaug tuo metu garsusis jotvingių vadas Skomantas bandė sukurti vienalytę Jotvos valstybę. Genčių kunigaikščiai, nenorėdami prarasti dalies valdžios, tam priešinosi (panašūs procesai vyko Mindaugui kuriant Lietuvos valstybę). Nesutarimai sutrikdė jotvingių genčių sąjungos karinius veiksmus.
Sakoma, kad bėda viena nevaikšto. Jotvingiams jų buvo daug. Viena sekė kitą. 1279 metais prasidėjo karas su kryžiuočiais ir Jotvos kraštą ištiko didžiulė sausra, kurios padarinys – badas. Iš Rusios nupirkti grūdai jų krašto nepasiekė, nes laivams kelią pastojo lenkai. Grobikiškas jotvingių paskutinės vilties žygis į lenkų žemes pasirodė nesėkmingas. Jotvingių kunigaikščiai, nenorėdami Skomanto paskirti kariaunos vadu, nutiesė Jotvos likimui paskutinį taką. Iš žygio sugrįžo tik dešimtys. Be nieko. Viską užbaigė Skomantas, kuris išdavė savo tautą.
„Prūsų žemės kronikoje“ rašoma: „<…> Brolis Mangoldas, magistras, norėdamas, kad kovos su sūduviais, narsiai jo pirmtakų pradėtos, jo vadovavimo metais ne tik nesilpnėtų, bet kasdien stiprėtų, subūrė visą savo kariuomenę ir grabnyčių dieną įsiveržė į Sūduvos valsčių <…>“.
Sunku spręsti, kiek liko jotvingių po 1283 m. katastrofos. Vokiečių kronikininkas Petras Dusburgietis 1326 m. rašė: „Ir taip Sūduvos žemė tebėra apleista iki šiai dienai“. Išlikę jotvingiški hidronimai ir toponimai liudija ką kita.
Oj, kaip kalbamoksliškai ir istoriškai netyrinėti dalykai, kad baisu. Manau, kad jau laikas baltų pavadinimų tyrimuose rašyti: Jatviagi, Jatviagy, Jatviezie, Jatveze, Jatviazie, Jatviazi, Jatviaz’ = latvieši – ‘latviai’ ir laikyti istoriškai, kad jie Latvijoje yra 10-11 amžiuje susitelkę spaudžiami iš piečiau dabar jotvingiškomis laikomų žemių (teritorijų). Toks vyksmas susišauktų ir su latgalių pavadinimu tiek kalbiškai, tiek geografiškai (latgaliai – Latvijoje). Iš čia būtų radęsis atitinkamas (skirtingas nuo lietuvių) latvių kalbos prūsiškumas.
Vargu ar Jat- ir Jot- šaknys apskritai laikytinos giminingomis. Pvz., dainos žodžiai: “jonas joja ir dainuoja” rodytų ką kita, t.y. semantinį, o gal ir fonetinį giminingumą tarp Dain- ir Jon-/jot-, plg. rus. pa-jot – „dainuoja“.
Tą įžvelgiant turėtume Jotvingių (dainuvių) — sudinų – gudinų, kas būtų kalbiškai lietuviai, kalbinį ir etninį giminingumą. Laikytina, kad šios lietuvių gentys baltų žemėse gyvenusios iš seniau, todėl atėjusiųjų – suprūsėjusiųjų baltų galėjo būti pradėtos vadinti – „vietiniais, čia buviais“…
Čia toks trumputis pastebėjimas.
Kažkoks keistas straipsnis. Iš tikrųjų jotvingiai jau nuo Mindaugo laikų buvo Lietuvos valstybės vasalai ir jokios atskiros valstybės kurti net neketino.
Susiskaldymas ne tik gentiniu lygiu, bet ir dar mažesnėmis teritorijomis (vieną ar kelis kaimus apėmusiais valsčiais) buvo būdingas baltams, o ypač – vakarų baltams. Rytinėje Lietuvos dalyje – Lietuvių žemėse būta daugiau centralizacijos.
Tuo tarpu Žemaitija iš viso buvo sudaryta iš suverenių valsčių, kuriuos tik Kryžiaus karų akivaizdoje bandė suvienyti Vykintas (peitinėje Žemaitijos dalyje) ir Bulionys (šaiurinėje dalyje – Saulės žemėje). Ar jiems tai pavyko? Tik iš dalies. Politiniai dariniai daugiau priminė smulkių valsčių federacijas, o dalis valsčių taip ir liko politiškai suverenūs (t.y., neprisijungę). Ir tik vėliau, maždaug XIV a. pab. – XV a., Kryžiaus karų antroje pusėje, Žemaitija, jau kaip Žemaičių seniūnija, tapo vieningesnė, tačiau tapo gana autonomiška LDK dalimi.
Visumoje šiuo aspektu žemaičiams pasisekė labiau, nei sūduviams-jotvingiams, kurie Kryžiaus karų metu didžia dalimi buvo sunaikinti. Panašaus likimo sulaukė ir Žiemgaliai.
Beje, Žemaičių (Samethe) pavadinimas yra radęsis ne iš gentinio, o iš žymiai vėlesnio – feodalinio laikotarpio. Atneštas į Lietuvą kartu su feodalizavimusi vykusiu baltų slavizacijos procesu, tai veikiausiai vyko per mozūrus, nes pavadinimas vestinas iš slav. zamok, zameč – pradžioje reiškusio dvarą, vėliau įgavusio pilies (pilaitės) vardą.
Tad “žemaičių dovanojimai” Ordinui dabar istoriografijoje suprantami, kaip žemaičių etnoso perleidimas jam, tereiškia dvaro, kelių Lietuvos dvarų su valdiniais dovanojimą Ordinui ar vyskupui.
Samethe – artima ir tiesiog ,,žemės”, ar ,,žemės tos” skambesiui
Samethe pirmiausiai tiek pagal skambesį, tiek reikšmę gretintinas su ‘namas’, juk pilis – rus. zamok yra pastatas – namas.
Archeologiškai žemaičių etnosas yra išskiriamas. Kalbininkai ir pora archeologių bandė juos sieti su lituanizuotais kuršiais. Aseit iš Rytų Lietuvos lietuviai atkeliavo į iki tol kuršių apgyvendintas Žemaitijos aukštumas ir taip, jiems susimaišius su kuršiais, atsirado lietuviai.
Tačiau jau keli dešimtmečiai, kai ši toerija archeologų atmesta. Berods pirmasis ją sukritikavo Tautavičius. Vėliau visi kiti jam pritarė. O pvz., Jovaiša iš viso žemaičius laiko Vakarų baltais.
Tiesa, ir Tautavičius, ir Jovaiša net ir Vidurio Lietuvos gyventojus (“aukštaičius” – gal ir netiksliai parintas etnonimas) laiko Vakarų baltais.
Taigi, žemaičiai yra ne kažkoks dviejų tautų – lietuvių ir kuršių “mišinys”, o savitas etnosas, kuris savo kultūra buvo giminiškas žiemgaliams.
Keistai skamba “Žemaitijos aukštumos”. Žemas tūno aukštai.
Beprasmiška veltis į kalbines vingrybes. Niekada nepasitikėjau kalbininkų naudojamais metodais. Tiesa, prisipažinsiu, jų ir nesuvokiu.
Man labiau imponuoja “apčiuopiami” dalykai – archeologinė medžiaga, taip pat istoriniai šaltiniai. Labiausiai – archeologiniai duomenys. Nors ir nesu archeologas, tačiau tikrai esu išstudijavčs tikriausiai visus mūsų archeologų parengtas studijas.
Taigi, jei Kulikauskienė ir Vaitkunsienė savo tyrimais siekė įrodyti žemaičių kilmę (pasitalkdamos, beje, ir Jūsų minimą argumentą – sąvoką “žemas”) kaip ant kuršiško substrato “užslinkusius” ir dalinai kuršius asimiliavusius lietuvius (bandė įrodyti per Žąsino, Šarkų ir pan. kainynų tyrimo medžiagą), tai netrukus A. Tautavičius (dar sovietmečio pabaigoje) jų hipotezes atmetė (žr. Tautavičiaus straipsnius, taip pat jo “Vidurinis geležies mažius Lietuvoje”), ir jį aržntrino VISI jo ir jaunesnių kartų archeologai (Jovaiša, Šimėnas, Bartašius ir t.t.). Archeologiniai duomenys aiškiai nerodo jokios lietuvių migracijos į vakarus. Atvirkščiai – rodo, kad Vakarų baltų kultūra migravo į rytus. Netgi Vidurio Lietuvos (Kauno, Panevėžio apylinkių gyventojai) minėtūų archeologų priskiriami Vakarų baltams, kurie jau tik istoriniais laikais (maždaug nuo XIII a.) buvo litvinizuoti – kalbiniu požiūriu (bet tik kalbiniu) palaipsniui tapo rytų baltais.
Tad į Žemaitijos aukštumas žmonės II – V a. migravo tik iš Vakarų baltų arealų (nuo pajūrio, taip pat gal ir nuo Skalvos krašto). O lietuvių čia nebuvo nei pėdsako. Tad etnonimas “Žemaitija” paimtas jau iš istoriniu laikų. Gal tas “žemas” – tai pajūrys, ar Nemuno žemupys – tuomet sutikčiau. Bet kam iš viso prisirišti prie etnonimų? Gal tai visai ne “žemas”? O gal žemas ne reljefo, o tarmės/kalbos prasme? Nešmanau lingvistikos – visiškai neišmanau, bet kažką “viena ausimi” esu girdėjęs, kad žemaičių tarmėje kalbininkai ir dabar kažką “žemo” girdi. Gal Žemyna, kaip kalbotyros specialistė, galėtų pakomentuoti? Gal iš to “žemaičiai”?
Beje, dėl etnonimų. Pvz., Tautavičius mano minėtus Vidurio LT gyventojus pavadino “aukštaičiais”. Aišku, kad tai tik minėto mokslinino netiksliai parinkta sąvoka. Aplamai man labiau patinka (ir yra tiksliau), kai archeologai arch, kultūroms įvardint naudoja tokias sąvokas, kaip Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra”, “Rytų Lietuvos pilkapių kultūra”, Nemuno žemupio plokštinių kaipnynų kultūra ir t.t.
Beje – Rytų Lietuvos gyventojai (lietuviai) mirusiuosiu IV-XIII a. laidojo pilkapiuose, o visų kitų regionų (įskaitant ir Vidirio Lietuvą, taip pat Žemaitiją ir t.t.) – plokštiniuose kapinynuose. Tai taip pat daug sako ir parodo, kad į vakarus nuo Šventosios, Pietų Lietuvoje – į vakarus nuo Nemuno esančių sričių lituanizacija prasidėjo tik istorinais laikais (Mindaugo užkariavimai ir t.t.). Gal tik išskyrus sėlius (Rokiškio kraštas), kurie buvo lituanizuoti anksčiau. O iki tol Rytų Lietuva (lietuviai) buvo gana izoliuoti nuo į vakarus esančių kitų baltų genčių ir kontaktavo daugiau per plėšikiškus žygius į Žemaitiją, Žiemgalą ir t.t.
Kad lietuviai buvo plėšikai, kad iš to gyventų nėra teisinga. Radusis nuosavybei, vystantis feodalizmui ėjo kova dėl žemių, dėl teritorijų.
Didesnieji dvarai, pjungdavo kaiminystėje esančius mažesnius, paprastai kitos genties dvarus. Taip rasdavosi savo genties “išdavystės”. Ta svetimoji gentis užvaldydama kitos genties dvarus, paprastai dažniausiai dėl išdavysčių, sustiprėdavo taip, kad rasdavosi grėsmė tai sumažėjusiajai būti pajungtai visai. Tuomet šiai belikdavo gintis tas ‘išdavikes’ teritorijas apiplėšiant, kad jų gaminama produkcija negalėtų naudotis svetimoji gentis kovoje prieš ją. Taigi vadinamieji plėšiamieji žygiai savo esme nėra plėšimai, tai gynimosi būdas.
Tokių “plėšimų”, niokojimų yra buvę ir tarp baltų genčių, šioms atsidūros Ordino tarnystėje.
Tai, kad archeloginiai dumenys rodo migraciją, Lietuvos teritorijos “užklojimą” iš Vakarų, negali patvirtinti vykusių kalbinės pusės procesų, būtent to, kad mozūruotos- prūsuotos baltų gentys iš Vakarų “neužklojo” būtent lietuvių kalbos tarmės, nuo senovės buvusios visoje dabartinės Lietuvos bei Karaliaučiaus teritorijoje. Tad kalba eitų ne apie Vakarų teritorijos lituanizaciją, o veikiau atvirkščiai – “žemaitizaciją”.
Laidojimo skirtumai yra sąlygoti geografinių skirtumų, ateinančių iš senoko baltų pasaulio supratimo, pasaulėžiūros. Šie laidojimo skirtumai rodo tam tikros teritorijos etninį bendrumą, panašiai kaip pavadinimai aukštaičiai – žemaičiai byloja gyvenimo vienų su kitais bendrumą.
Kas dėl “žemas”, tai etnoso vakarinėje pusėje gyvenantieji buvo vadinami “žemoitais/žemuidais pagal tai, kad antroje dienos pusėje – vakarop – Saulė eina žemyn, taigi pavadinimas etninio požymio neišreiškė. .
Suprantama, kad archeologiškai patvirtinti, jog buvo būtent etnosas žemaičių vardu, negalima. Apie tai sprendžiama iš istorijos šaltinių. O juose žemaičiai kaip etnosas ankstyvesniuose šaltiniuose taipogi neminimi.
Sprendžiant iš Dusburgo kronikos paminėjimo, kad 1315 metais “Lethovini de Samethia” puolė Ragainės pilį, taip pat nerodytų, kad jame esantis žodis “Samethia” reikštų etnoso, o ne geografinės ar gyvenamų vietų (dvarų, pilių, kiemų ar kt.), kuriose gyveno lietuvių etnosas, pavadinimą (pavadinimus). Kad šis žodis giminiuotinas su slav. zamok – “pilis”, jau minėjau.
Peter von Dusburg, taip pat Peter von Duisburg, o ne Petras Dusburgietis. Juokinga.
Na jau, na jau – gal jau gana savo rašybą pagal VT aiškinimus reguliuoti – per ketvirtį amžiaus jau turėjome laiko atsikvošėti po to, kai jis paskelbė galaktikai savo Vienintelę ir Vieningą Rašybos Taisyklę…
Kiekviena valstybė pagal SAVO kalbos taisykles rašo. Taip pat ir svetimvardžius pagal SAVO taisykles perrašo (nors kopijuojančių irgi yra).
Kalbose, kurios prarado galūnes, ir buvo priverstos arba artikeliais, ar kitais pagalbiniais žodžiais gelbėtis, tad tenka ir svetimvardžius paramstyti. Būtent dėl savo negalūninės kalbos rašybos taisyklių, o ne dėl kitų priežasčių jie svetimvardžius kopijuoja.
Ne tik lietuviai, bet ir kitos tautos šnekamojoje kalboje, bendro pobūdžio (pasakojamuosiuose) tekstuose svetimkalbius asmenvardžius rašo pagal skambesį. Dėl aiškumo (ten, kur priklauso) skliaustuose prideda rašytinį originalą. Bent jau anksčiau, kiek pamenu, lietuvaičiai aštuntokai žinojo, kas yra Duisburgietis, niekam LT nereikėjo ,,papildų” prie pavardės, tad Autorius pasitikėjo ,,Alko” skaitytojų žiniomis.
Biblijoje sutinkame, pvz, Joną, Juozapą, Matą, Tadą, Pilypą ir t.t. Kodėl tie vardai skamba būtent taip – lietuviškai (nekalbu apie tų vardų kilmę), galima ne tik spėti, bet ir atspėti.
Na, šie atvejai nelygintini, nes ne kalbos taisyklės juos diktavo, o prievarta skiepytos religijos politika. Bibliniai vardai visose tautose perdaryti artinant prie jų kalbos garsyno, kad jais ir vaikus krikštytų, ir daugiau visokių progų rastų jais ką nors pavadinti. Net ir vietovardžiai iš jų kurti.
Šiek tiek plačiau apie baltų santykį su krikščionybe ir krikščionybę savo identiteto pagrindu pasirinkusiais etnosais: ht tps://www.ateitiesaidas.lt/l/lietuviu-tauta-ir-krikscionybe-istorines-saveikos-metmenys/
Pritarčiau Žemaičio minčiai,
kad “etnonimas Žemaitija paimtas jau iš istorinių laikų, Gal tas “žemas” – tai pajūrys?”. Išplečiant jo mintį, turiu pasakyti, kad, žiūrint iš Valdajaus aukštumos geografinių platumų besileidžiančios saulės kryptimi, galima manyti, kad visi, kas buvo nuo jos į vakarus, buvo žemaičiai.
Žiūrint iš gaublio geografinės ilgumos, imant nuo pusiaujo, pozicijos, vaizdas susidaro toks pat – Baltijos pajūris nuo pusiaujo yra žemai. Kaip ir niederlandiečiai, turintys tokias pačias vietos geografinės platumos ir ilgumos pozicijas, gyvenantys prie Atlanto. Taigi, perfrazuojant Vinstoną Čerčilį, galime aiškinti, kad Žemaitija yra ten, kur kalbama žemaitiškai.
Ir atvirkščiai: žiūrint nuo Baltijos, žemėlapyje matome Raseinius, o dar toliau į rytus – Zarasus. Rasa vasarą iškrinta ryte, Taigi, raseiniškiai kopiančios aukštyn rytinės saulės (kartu ir vakariečių žemaičių) atžvilgiu teritoriniai yra laikytini aukštaičiais. Kraštiniai lietuvos Zarasų – Sarasų – Sia rasų, t. y. rytiniai dabartinės Lietuvos atžvilgiu gyventojai yra laikytini rytiniais aukštaičiais.
Perfrazuojant Vinstoną Čerčilį, galima aiškinti, kad Aukštaitija yra ten, kur kalbama aukštaitiškai.
Niederlanden, nizmina = žemumos, žemumų žemės. Jos paprastai prie vandenų būna.
Pomorze, pomorje – pamarys. Visos tautos turi tuos pavadinimus, tačiau kai kuriomis kalbomis dėl jų gramatinės formos jie tokie tobuli, universalūs, kad tinka net ir valstybei ar jos regionui pavadinti.