J. Brazauskas. Į Vakarus pasitraukė…

Apie tai istorijos vadovėliuose parašytas tik sakinys.

1944 m. vasara. Artėjo karo frontas prie Lietuvos. Skausminga tapo būsimo pasirinkimo galimybė. Vieni inteligentai traukėsi į Vakarus, kiti skausmingai ieškojo prieglobsčio atokesnėse Lietuvos vietose, pas gimines, treti jaunuoliai iš klojimų pastogių ar kitų vietų traukė ginklus suvokdami, jog artėja metas, kai jų prireiks ir ruošėsi į mišką kovai prieš okupantus.

Vasara buvo labai karšta. Išdžiuvo kūdros ir šuliniai, išdegė pievos, pabalo nesubrendusios grūdų varpos. Žmonės žvalgėsi į dangų ir neramiai klausėsi dieną ir naktį nesiliaujančio dundesio rytuose. Nenumaldomai artėjo frontas. Žmonių atmintyje dar buvo neišblėsę 1940 ir 1941 metų žiaurių trėmimų prisiminimai. Daug žmonių kinkė arklius ir suko vežimus į vakarus. Paskutiniai pusryčiai ar pietūs prieš pasitraukimą. Dešimtys tūkstančių žmonių prieglobstį rado karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ir Austrijoje. Svetur atsidūrė kūrybingiausias bei brandžiausias lietuvių inteligentijos žiedas.

Gyvenimo sąlygos nelepino. Gąsdino ir baugino nežinia dėl rytdienos, nuolatinio stogo virš galvos neturėjimas, karo grėsmė.

Pasibaigus karui buvo susirūpinta atvykusių pabėgėlių likimais. Tuo užsiėmė Jungtinių Tautų paramos ir atstatymo organizacija (UNRRA), įsteigta 1943 m. rugsėjo 23 d. Vašingtone, dalyvaujant 44 valstybių atstovams teikti pagalbą išlaisvintiems iš nacių kraštams, šelpti gyventojus ir rūpintis juose atsidūrusių belaisvių bei pabėgėlių repatriacija. 1947 m. jos funkcijas perėmė Tarptautinė pabėgėlių organizacija (IRO). Dar 1945 m. gegužės – birželio mėnesiais trijose Vokietijos okupacinėse zonose – JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos – buvo pradėtos steigti perkeltųjų asmenų (Displaiced Persons) stovyklos. DP skaičius siekė 7 milijonus, tad suvaldyti tiek išvargintų žmonių buvo ne taip paprasta.

Apie 70 tūkst. lietuvių tremtinių 113 stovyklų pradėjo penkerius metus trukusį gyvenimą. UNRRA dažniausiai steigė kiekvienos tautybės gyventojams atskirų stovyklų, tačiau lietuviams teko gyventi kartu su latviais, estais, ukrainiečiais ir net italais. Dalis pastatų, kuriose teko įsikurti tremtiniams, buvo neapšildomos, be vandens, be elementarių buitinių sąlygų. Sekino ne tik materialinis, bet ir dvasinis skurdas.

Iš rašytojo Antano Vaičiulaičio 1948 m. laiško, rašyto Liubeke:

„Lemties tremiamas esu be jokių galimybių ir visokių grėsmių židinyje. Bet mes čia pripratę būti po Damoklo kardu. Mūsų daliai – ubago dienos. Čia taip pat yra galimybių. Tūli apsukrieji milijonieriais tampa. Jiems ir visos sienos atviros ir sąžinės neskauda. Toks eilinis tremtinys yra tremtinys visiškai nuoga prasme“.

Nusistovėjus „normaliam“ gyvenimui, kūrybingiausia lietuvių dalis ėmėsi veiklos. Dar pirmaisiais tremties metais buvo tikimasi sugrįžti į Lietuvą.Vėliau noras išblėso: buvo svarstoma kaip išsilaikyti ir atsilaikyti pilkoje kasdienybėje.

1947 m. J. Grinius straipsnyje „Tautiniai mūsų uždaviniai tremtyje“ rašė: „Dabar esame virtę klajūnais, be vietos ir be tikslo, niekam nereikalingi ir nenaudingi. Vis dėl to tremtinio dalia, nors ir būdama varginga, bet nėra beviltiška. Mūsų likimas nėra atiduotas į vienų svetimųjų rankas, jis pirmoj eilėj priklauso nuo mūsų pačių.

Išlikti savajai tautai ištikimais reikalauja trijų dalykų: neužmiršti gimtosios tėvų kalbos, išsaugoti tautinę sąmonę ir išlaikyti lietuvišką charakterį. Antras uždavinys – praturtėti  Vakarų Europos kultūra, įsisąmoninti jos teigiamumus ir pritaikyti visa tai lietuviškai dirvai. Čia ypač svarbus inteligentijos vaidmuo.“

1946 m. kovo 3-4 d. Hanau lietuvių stovykloje įvyko lietuvių tremtinių atstovų suvažiavimas. Jame buvo priimtas Lietuvių Tremtinių Bendruomenės (LTB) statutas. Jame skelbiama: „Esančiai ištrėmime lietuvių tautos daliai sveikatai ir pajėgiai išsilaikyti, lietuvio vardui saugoti, lietuvių tremtinių švietimui tvarkyti, profesiniam pasiruošimui ir specializacijai vykdyti, tautiniam bendrumui ir darbo meilei ugdyti, tremtinius globojančioms įstaigoms bei administracijai talkinti ir tuo keliu naujam gyvenimui nepriklausomoje tėvynėje ruoštis, yra Lietuvių Tremtinių Bendruomenė“ (kalba netaisyta-J. B). Lietuvių tremtinių bendruomenę sudarė tremtinių apylinkės, apygardos ir centras.

Tremtinių bendruomenėje būta įvairių profesijų žmonių. Vienų profesijų žmonės veikė stipriau, kitų silpniau. Tačiau visų jų tikslas buvo vienas – jungti tremtyje esančius savo profesijos kolegas, rūpintis jų profesiniu tobulėjimu, jų kultūriniais ir materialiniais reikalais, rengtis visomis savo jėgomis ir patirtimi nepriklausomam gyvenimui, kai Lietuva atgaus laisvę.

Ypač susirūpinta švietimu: jaunimo tarp lietuvių tremtinių buvo virš 12 tūkstančių, o mokytojų – vienas tūkstantis. Kūrėsi vaikų darželiai, mokyklos (nuo 1945 m. pradžios), įsteigti aukštesnieji technikos mokymai, gabesni jaunuoliai studijavo Bonos, Heidelbergo, Insbruko, Freiburgo universitetuose. Svarbiu įvykiu tapo Hamburge įkurtas Pabaltijo universitetas. Atsirado nemažai pasirengusių leisti laikraščius, spausdinti knygas. Aktyviausias rašytojų būrys tremtyje atkūrė Lietuvių rašytojų draugiją, Lietuvių žurnalistų sąjungą, Lietuvos teisininkų tremtinių draugiją. Vieni pirmųjų savo profesinę organizaciją sukūrė tremtiniai mokytojai. Sąjungos skyriai kūrėsi prie mokyklų. Tremtyje buvo daugiau kaip 100 lietuvių rašytojų. Rašytojų draugijos valdybą sudarė: Stasys Santvaras (pirmininkas), Pulgis Andriušis, Bernardas Brazdžionis, Alfonsas Nyka-Nilūnas ir Henrikas Radauskas. Buvo rengiamos lietuvių literatūros šventės, įsteigti apdovanojimai už geriausius kūrinius, įsikūrė teatras, opera, baletas, chorai, šokių ir dainų ansambliai, vyko dailės parodos, rengiamos sporto šventės. Dailininko V. K. Jonyno iniciatyva Freiburge 1946 m. liepos 11 d. įsteigta Taikomojo meno mokykla, kurioje dėstė lietuvių dailininkai. 1947 m. ten pat įkurtas Lietuvių dailės institutas. 1945 ir 1946 m. Augsburge įvyko Pabaltijo sportininkų olimpiados.

Lietuvių katalikų kunigų sąjunga buvo įkurta 1945 m. liepos 31 d. Miunchene. Ji jungė už Lietuvos bažnytinės provincijos ribų esančius lietuvius katalikus kunigus. Ši sąjunga turėjo savo skyrius Austrijoje ir Italijoje. Veikiausiai veikė įvairių sričių menininkai. Veikė daug meno sambūrių, surengusių kelis šimtus koncertų saviems ir svetimtaučiams. Minėtinas Čiurlionio ansamblis (vadovas A. Mikulskis), Lietuvių tautinis ansamblis Bamberge, vėliau Vyzbadene ir Seligenstadte (vadovai Sodeika ir G. Velička), „Aušrinės“ ansamblis britų zonoje (vadovas M. Liuberskis). Lietuvišką muziką garsino ir kiti menininkai. DP gyvenimą atspindėjo gausi periodika – vien 1946 m. buvo užregistruota 220 leidinių (41 spausdintas spaustuvėje, kiti – rotatoriumi ar rašomąja mašinėle).

1948 m. JAV prezidentas H. Trumenas pasirašė Perkeltųjų asmenų imigracijos įstatymą. Jis atvėrė duris į JAV visiems karo pabėgėliams. Į šią šalį atvyko apie 30 tūkstančių  lietuvių. Kiti vyko į Kanadą, Australiją, Pietų Ameriką, Didžiąją Britaniją. Tik dalis liko Vokietijoje. 1950 m. viduryje perkeltųjų asmenų stovyklos buvo panaikintos. Prasidėjo naujas gyvenimas emigracijoje. Ji tapo nauju kultūrinės veiklos atgaivos veiksniu. Susirūpinta savišvieta ir užsienio kalbų mokymu. Lietuviai buvo pašaukti budėti Tėvynės sargyboje.

Autorius yra istorikas ir publicistas