Lietuvos onkologų bendruomenė neteko onkologės, imunologės, žymios šių sričių mokslininkės, vėžio prevencijos puoselėtojos ir Mokytojos – Anapilin iškeliavo profesorė Elena Moncevičiūtė-Eringienė (1927-2020).
Studijuodama Vilniaus universiteto Medicinos fakultete prof. E. Moncevičiūtė-Eringienė pasižymėjo potraukiu moksliniam darbui. Baigusi medicinos studijas kelis metus derino praktinį ir mokslinį darbą, tačiau nugalėjo ryžtas atsidėti mokslui. Po aspirantūros studijų Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute apgynė medicinos daktaro disertaciją „Mikrofloros kitimas asociacijoje, gydant pūlinius peritonitus antibiotikais“. Nuo 1957 m. dirbo moksline bendradarbe Lietuvos onkologijos mokslinio tyrimo institute, vadovavo Patofiziologijos laboratorijai. Savo habilituoto daktaro disertacijoje ištyrė, kaip dėl antinavikinių preparatų, sukurtų Lietuvos onkologijos mokslinio tyrimo institute, poveikio pakinta antigenai bei imunobiologinės savybės.
Profesorė – vėžio imunologijos pradininkė Lietuvoje, jos pastangomis Lietuvos onkologijos mokslinio tyrimo institute įkurta Imunologijos laboratorija, kurios pagrindinis tikslas buvo tirti vėžio rizikos endogeninius imunologinius veiksnius. Profesorė – ne vienos mokslinės monografijos bei metodinių patarimų autorė ir bendraautorė, daugiau nei 200 mokslinių straipsnių autorė. Visi šie darbai – didžiulis indėlis į onkologijos mokslą.
Pagrindinės prof. E. Moncevičiūtės-Eringienės mokslinio darbo kryptys – onkologija, imunologija, mikrobiologija. Remiantis profesorės tyrimų rezultatais, buvo pasiūlyta žmogaus imuninės būklės 6 tipų skirstymas bei testų sistema imuninei būklei įvertinti. Profesorės sukurta ekspres-metodika buvo įdiegta Lietuvos, Rusijos bei Ukrainos gydymo įstaigose.
Profesorė yra originalios vėžio kilmės teorijos autorė – ji paskelbė teiginį, kad vėžys yra prie kenksmingų/žalojančių sąlygų prisitaikiusių ląstelių bendrabiologinio rezistentiškumo atmaina. Pagal profesorės teoriją piktybėjančios ląstelės, kad išgyventų, tarsi grįžta evoliucijos laiptais atgal į atavistinės raidos būklę. Tokios primityvėjančios ląstelės nustoja klausyti imuninę sistemą reguliuojančių signalų, susikuria autonomiją ir įgyja polinkį greičiau augti.
Net išėjusi į užtarnautą poilsį, Elena Moncevičiūtė-Eringienė nenutraukė mokslinės veiklos. Ir vėl ją lydėjo sėkmė. Iškelta nauja vėžio imunologinės priežiūros teorija, iš kurios išplaukia, kad specifinis natūralus imunitetas atavistiniam endotoksinui gali būti reikšmingas žmogaus vėžio prevencijoje. Savo teoriją prof. E. Moncevičiūtė-Eringienė yra paskelbusi ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje mokslinėje erdvėje.
Prof. E. Moncevičiūtė-Eringienė sukūrė savo mokyklą, uždegdama jaunus mokslininkus tyrėjo aistra ir pasišventimu mokslui. Ji savo ryškiu asmeniniu bei visuomeniniu gyvenimu rodė sektiną mokslininkės moters pavyzdį.
Visą savo aktyvų gyvenimą profesorė buvo nenuilstanti visuomeninkė, daug dėmesio skyrė švietėjiškai veiklai ypatingai pabrėždama sveikos gyvensenos reikšmę.
Nuoširdžiai užjaučiame prof. E. Moncevičiūtė-Eringienės dukras, artimuosius. Šviesi ir įspūdinga prof. E. Moncevičiūtės-Eringienės asmenybė ilgam išliks su ja dirbusių, ją pažinojusių ar kitaip su Profesore susijusių žmonių atmintyje.
