Kartenos piliakalnio kompleksas: istorijos apie žemaičių karalių, minkštus akmenis ir laumes

Lietuvoje iš viso skaičiuojama net 850 piliakalnių – toks piliakalnių tankumas yra vienas didžiausių pasaulyje. Nors lankytojus traukia gerai žinomi Kernavės, Šatrijos ir Merkinės piliakalniai, verta apsilankyti ir mažesniuose, su ne mažiau turtinga istorija. Būtent toks yra Kartenos piliakalnis, ant kurio kadaise stovėjusi medinė pilis buvo kuršių Ceklio (dabartinės teritorijos Žemaitijos šiaurės vakaruose) žemės apygardos gynybinis ir administracinis centras.

Šiandien Kartenos piliakalnis lankytojus traukia sutvarkyta aplinka ir nutiestais takais, leidžiančiais grožėtis aplinkiniu kraštovaizdžiu, tačiau taip buvo ne visada. Tarpukariu piliakalnis buvo intensyviai ariamas, nes jo žemė buvo privati nuosavybė. Pirmojo

pasaulinio karo metais Rusijos kariai čia buvo išsikasę tranšėjas ir gynėsi prieš įsiveržusius vokiečius, o po Antrojo pasaulinio karo partizanai nuo piliakalnio apšaudė Kartenos enkavedistų būstinę. 2012–2013-aisiais piliakalnis ir jo prieigos buvo sutvarkyti, o atlikti archeologiniai tyrimai leido atskleisti bent dalį jo gyvavimo istorijos nuo pat seniausių laikų.

Spėjama, kad buvo ir kapinynas

„Vykstant piliakalnio tvarkymo darbams, man pačiam teko atlikti archeologinius tyrimus piliakalnio aikštelėje. Pavyko nustatyti, kad ant piliakalnio stovėjo medinė pilis, o pastatai buvo stulpinės konstrukcijos“, – pasakoja istorikas, muziejininkas Julius Kanarskas.

Jo teigimu, Kartenos piliakalnis priklauso kuršiškų vėlyvųjų piliakalnių grupei – jis įrengtas VIII a. ir buvo naudotas iki kovų su kryžiuočiais, maždaug XIII a. vid. Istorikas pasakoja, kad už piliakalnio gynybinio griovio ir pylimo rasta įrodymų, jog šalia būta gyvenvietės: tai rodo aptiktos židinių liekanos, liudijančios, kad buvo kūrenama ugnis šilumai ir valgio gamybai. Už gyvenvietės rasta ir kapams būdingų radinių: apyrankių. „Tais laikais apyrankių niekas taip paprastai nemėtydavo, papuošalus labai saugodavo, o dažniausiai su jais žmonės būdavo išlydimi į amžinąją kelionę. Be abejo, papuošalų randama ir gyvenvietėse, tačiau ne toks didelis kiekis tokiame mažame plote“, – aiškina archeologas. Tiesa, ši spėjimas dar nepatvirtintas, nes nėra atlikti spėjamo kapinyno vietos išsamūs tyrimai. Visgi minėti radiniai leidžia šiam spėjimui gyvuoti, be to, labai panašus kompleksas – piliakalnis, gyvenvietė, kapinynas – egzistuoja ir netoliese esančiame Imbarės piliakalnyje.

Vardas kilo nuo žemaitiško posakio

Rašytiniuose šaltiniuose Kartena pirmąkart paminėta 1253 m. Legenda byloja, kad piliakalniui Kartenos vardas suteiktas po to, kai ant jo stovėjusią žemaičių karaliaus pilį užpuolė ir tarpusavyje kovoti pradėjo švedų bei rusų kariuomenės. Nuo pilies kuorų stebėjęs slėnyje įsiplieskusį mūšį žemaičių vadas sušukęs pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenā!“ („Žiūrėkite, karas tenai!“). Būtent nuo šių žodžių esą ir atsirado vardas „Kartena“.

Kanarskas atskleidžia, kad gyvuoja ir kiti padavimai – kad pilis pastatyta švedmečiu XVII–XVIII a., kuomet švedai susipylė kalną ir pasistatė pilį. Dėl šios priežasties piliakalnis dar vadinamas Švedų kalnu ar Švedkalniu.

Legendų gausus Laumės kūlis

Istorinį – archeologinį Kartenos piliakalnio kompleksą sudaro ne tik piliakalnis ir jo prieigos, bet ir mitologinis Laumės kūliu vadinamas akmuo. „Akmenų Žemaitijoje gausu, bet riedulių, pasilikusių po ledynmečio, nėra daug ir tie rieduliai atkreipdavo žmonių dėmesį“, – apie tai, kodėl akmuo tapo įvairių legendų šaltiniu, pasakoja istorikas J. Kanarskas.

Pasakojama, kad ant akmens, gulinčio netoli Minijos, žmonės praeidami girdėdavo skalaujant rūbus ir pradėjo pasakoti, kad tai daro ateinanti laumė. Aukščiausioje akmens vietoje randami du pailgi įdubimai – buvo tikima, kad čia įsispaudusios laumės kojos.

Kitoje vietoje esantis įspaudas primena karvės pėdą. „Ši istorija teigia, kad iki tol, kol Kristus nebuvo pašventinęs žemės, visi akmenys buvo minkšti. Pasak legendos, tuo metu čia buvo ganomos karvės, viena jų užšokusi ant akmens, o kadangi jis buvo minkštas, įsispaudė jos kanopa. Kita versija – kad kanopos yra ne karvės, o velnio. Tokios legendos ypač populiarios tuomet, kai akmuo būna kur netoli bažnyčios. Taigi, legenda byloja, kad velnias sumanė sunaikinti Kartenos bažnyčią, pasirinko didžiulį akmenį – kūlį – ir jį nešė, kad užmestų ant bažnyčios ir ją sugriautų. Jam benešant jau prie Minijos užgiedojo gaidžiai ir velnias akmenį pametė. Iš apmaudo, kad nespėjo įgyvendinti savo plano, spyrė į tą akmenį su savo kanopėta koja ir liko įspaudas“, – istorijomis dalijasi pašnekovas.

Šalia pagoniško palikimo – ir krikščioniškas

Nors Kartenos piliakalnio kompleksas ir jo aplinka liudija apie seniausius laikus, tačiau iki šiol čia išlikęs bei saugojamas ir krikščioniškas paalikimas – Abakų kaime stovintis Lurdas. Pastatytas jis dar 1921 m. su iš Prancūzijos Lurdo parvežta Švč. Mergelės Marijos skulptūra, o šalia jo suręsta ir medinė koplyčia. Nors sovietmečiu lurdas buvo apleistas, tačiau atgimimo laikais atnaujintas, o 2005–aisiais koplyčia restauruota ir traukia tikinčiuosius bei visus, kurie tiki stebuklinga čia iš žemių trykštančio šaltinio galia.

Tiesa, šiandien tarnaujantis kaip krikščioniško tikėjimo sakralinė vieta, Lurdas žymi pagonių religinių apeigų vietą. Pasakojama, kad Kartenos piliakalnio gyventojai čia buvo įsirengę alką – baltų religijos šventvietę ir aukojimo vietą.

Su visais Žemaitijos kelio istoriniais-religiniais palikimais ir šiam projektui sukurtais maršrutais lankytojai iš anksto gali susipažinti internete www.zemaitijoskelias.lt arba į išmanųjį telefoną atsisiuntę nemokamą mobiliąją programėlę „Žemaitijos kelias“. Čia rasite ne tik visą lankytinų vietų sąrašą, bet ir kiekvienos jų aprašymus, įdomias susijusias istorijas ir nuotraukas, bet ir iš anksto paruoštus 6 teminius skirtingo ilgio maršrutus, papildytus audiogidais.

Žemaitijos istorinio-religinio kelio projektą įgyvendino Telšių rajono savivaldybės administracija kartu su Plungės ir Kretingos rajono savivaldybių administracijomis. Projekto tikslas – didinti šventų kultūros ir gamtos paveldo vertybių, esančių Telšių, Plungės ir Kretingos rajonuose, lankomumą ir žinomumą. Projektas finansuotas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų pagal priemonę „Prioritetinių turizmo plėtros regionų e-rinkodara“.