Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) viešina okupacinių institucijų dokumentus, susijusius su 1940–1941 m. Lietuvos okupacija ir aneksija.
1940–1941 m. laikotarpis – vienas tragiškiausių Lietuvos istorijos periodų: 1940-ųjų birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Prisidengiant oficialiomis, teisėtomis struktūromis, procedūromis ir įstatymais, įvyko ne tik šalies okupacija, bet ir aneksija. 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuva buvo įjungta į SSRS sudėtį ir kaip valstybė 50-čiai metų dingo iš pasaulio žemėlapio. Pradėta griauti visa, kas buvo sukurta per 20 nepriklausomybės metų: politinė, ekonominė ir socialinė sistema, kultūrinis pakilimas. Buvo atmestas gyvenimo būdas ir ligtolinės vertybės, nes totalitarinė SSRS santvarka nederėjo su laisve ir demokratija. Iki 1940-ųjų rugpjūtį įvykusios aneksijos viskas dar buvo daroma prisidengus nepriklausomos Lietuvos institucijomis ir įstatymais, tačiau po to jau imta veikti atvirai, prasidėjo griūtis visose šalies gyvenimo srityse. Visa ko niekinimą lydėjo žmonių persekiojimas ir represijos. Tikrų ir potencialių naujos sistemos priešų, kurių buvimas tapo nesuderinamas su naująja sistema, medžioklė prasidėjo dar įgyvendinant 1939 m. NKVD nutarimą Nr. 001223 dėl tam tikrų asmenų grupių represavimo. Pirmiausia nukentėjo politinis, ekonominis, karinis ir kultūrinis elitas, bene labiausiai trukdęs naujosios sistemos kūrimui Lietuvoje.
LGGRTC visuomenei pateikia okupacinių institucijų dokumentus, atskleidžiančius, kokia buvo tikra, o ne propagandinė padėtis šalyje 1940–1941 m., kaip greitai situacija blogėjo. Dokumentai parodo, kaip vykdoma Lietuvos sovietizacija atsiliepė žmonių kasdienybei: krito gyventojų pragyvenimo lygis, iš parduotuvių dingo prekės, atsirado pirmieji talonai. Jau 1941-ųjų gegužę kaimo parduotuvėse nebuvo įmanoma nusipirkti net duonos, tad augo ir žmonių nepasitenkinimas naująja sovietų valdžia. Gyventojų nuotaikas stebėjo NKVD, apie tai ruošdavo specialias suvestines ir jas siųsdavo LKP (b) CK sekretoriui A. Sniečkui bei LSSR LKT pirmininkui M. Gedvilui. Dokumentai atskleidžia ir nežabotą sovietinių kariškių savivaliavimą. Taigi, nors komunistinė propaganda nuolat skelbė žinią apie pažangios sistemos pritaikymą neva atsilikusioje Lietuvoje, tačiau jau vieneri sovietinės valdžios metai parodė, kokia tai buvo visa griaunanti jėga ir sistema.
Dokumentai viešai prieinami: www.kgbveikla.lt/lt/1940-1941-m-lietuvos-okupacija-ir-aneksija
puiki zinia. Tiesos niekuomet nebuna perdaug. Tik ar nereiketu ir lenku 1920-uju vos ne puse pagal 1920 Lietuvos- sovietu Rusijos sutartyje patvirtintu Lietuvos teritoriju atplesima- okupacija atidziau panagrineti? Juk turetu buti irgi islikusiu dokumentu, uzfiksuotu faktu &ect? Ypac del pastoviai lenku tebereiskiamu pretenziju ir internsyvaus Vilniaus krasto lenkinimo ir tomasevskiniu veiklos?
Ne! Draugas Linkevičius neleis.
Be komentarų. Graudu ir tiek…
Esu minėjęs alke, bet dar kartą priminsiu liudijimą apie cccr “pagalbą išbadėjusiai Lietuvai”.
Bendradarbio tėvas , tuo metu, dirbo Kauno geležinkelio depe. Raudonieji, nakties metu iš Kauno elevatoriaus javus pakrovė į geležinkelio vagonus ir išvežė. Darbininkai nenutuokė kur. Pasirodo , kad ešalonas nuvažiavo tik iki Daugpilio. Ten buvo papuoštas stalino- lenino portretais , raudonom vėliavom, šūkiais apie pagalba duona bado nualintai Lietuvai , grįžo į Kauną. Akylūs geležinkeliečiai pastebėjo , kad vagonų registr. numeriai Kauno depo. Tačiau visi iš baimės tylėjo, nes “proliatariato diktatūros” ranka negailestinga. Vo tep tovar – išči
Nieko nuostabaus. Tai valdžiai toks “cirkas” buvo įprastas dalykas… Beje, kai koks nors “buvęs” ima aiškinti, kad turime būti jiems dėkingi už mūsų išvadavimą (?!), aš tada klausiu, kodėl jų, išvaduotojų, tokia bloga atmintis. Kai prašo paaiškinti, ką norėjau pasakyti, atsakau, kad po mūsų išvadavimo jie užmiršo… grįžti į savo plačiąją tėvynę…
Lygiai tas pats ir Vakarų pasaulyje. Visi tiki, jog Maršalo planas atstatė Europą. Tiesa yra tokia, kad nei vieno dolerio Europa negavo. Vokietija buvo priversta pirkti iš JAV už-pelėjusią medvilnę ir tabaką už fantastinę kainą doleriais, kas buvo pirmoji skola Amerikai. Tokia yra tiesa, bet JAV , kaip Vokietijos geradarė įvaizdį susikūrė iki šiandien.
Pries pat 2 PK ir Jo metu vyko kapitalo pasitraukimas is Europos I USA. Karui pasibaigus, kapitalas judejo ten, kur jo truko, nes jau buvo saugu. Be to, USA reikejo apsaugoti savo interesus Europoj nuo sovietu, is cia it Marshall Plan. O kad visokio s.do isude, tai nenuostabu. Beje, dabar kapitalas bega is EU. € pakilimas issikvepia.
Dėl Lenkijos:Jjei paviešinti dokumentus, paaiškės, kad Vilnija priklauso lenkams. Lenkai su Vilnija padarė lygiai tą patį teisinį triuką, kaip rusai su Krymu. Surengė referendumą ir gyventojai nubalsavo už lenkus. Skirtumas tik, kad rusai prisijungė savo senas imperines žemes, o lenkai tūkstantmečius gyventas lietuvių žemes. Dėl Krymo kilo didžiulis triukšmas, bet dėl Vilnijos nekilo ir nekils.
Na, su Vilniaus krašto prijungimu prie Lenkijos buvo šiek tiek ne taip, gerbiamasis. Pirma. Referendume dėl Vidurio Lietuvos įkūrimo nebalsavo lietuviai, žydai ir dauguma gudų. Toks tai buvo ir referendumas! Antra. Vidurio Lietuva (visdėlto Lietuva!) vienasmenišku prezidento (viršininko) Juzefo Pilsudskio sprendimu buvo prijungta prie Lenkijos ir tapo Lenkijos provincija. Nemanau, kad tai buvo teisėta net ir dokumentaliai. Nors… su lenkų istorikais diskutuoti šiuo klausimu yra beprasmis reikalas: vagis juk niekada napasakys – pavogiau, jis visada sakys – paėmiau.
P.S. Šia tema rekomenduoju pasiskaityti R.Alaunio straipsnį “Vidurio Lietuvos Respublika – pamirštas Lenkijos ekspansionizmas “
A.a. vyro senukai giminės, gyvenę tarp Kauno ir Kaišiadorių, vien su karčia pašaipa, ar net panieka minėjo juos – jų primestą kalbą ir „vos vieną kalbą mokėjusį” jų Dievą bei perkrikštus.
Kaip žinia, 1941 m. birželio 23 d. Tauta kaip Lietuvos valstybės suvereno teisės turėtoja sukilo, nuvertė Sovietų valdžią Vilniuje ir Kaune. Sukilimo vadovybė paskelbė Lietuvai ir pasauliui, kad atkurė Lietuvos valstybės nepriklausomybę, taip pat paskelbė sudarytą šalies Vyriausybę. Tokiu atveju čia skelbiami Nepriklausomos Lietuvos inkorporavimui įforminti į Sovietų Sąjungos sudėtį 1940-1941 m. skirti dokumentai 1941 m. birželio 23 d. neteko teisinės galios. Lietuva šią dieną de jure ir de fakto tapo Sukilimo vadovybės sudarytos Lietuvos Vyriausybės valdoma Nepriklausoma valstybe.
Tokiu atveju po poros dienų Lietuvos teritoriją užėmusi Vokietijos kariuomenė ją okupavo ne kaip Sovietų Sąjungos dalį, o kaip Nepriklausomos Lietuvos valstybę. Tad laikantis tos pačios logikos 1944 metais Lietuva tapo išvaduota ne kaip Sovietų Sąjungos, o kaip Birželio 23 -osios Nepriklausomos Lietuvos valstybės teritorija. Savo tarptautinius santykius su pasaulio šalimis Lietuvai derėtų grįsti būtent Birželio 23-ąją skelbtais dokumentais. Visų pirma to būtina laikytis santykiuose su Maskva. Iki sukilimo yra viena, po sukilimo – kita.
Tokiu atveju skelbiant 1940-1941 m. okupacijos ir aneksijos dokumentus derėtų skelbti ir prierašą, kad jie po 1941 m. birželio 23 d. Tautos sukilimo atkurtos Nepriklausomybės tapo netekusiais tolimesnės galios.
Logiška!?
Visi genialus dalykai paprasti atrodo, kai kas kitas padaro:)
Puikiai išguldyta!
Tačiau kol istorijos politika yra kolaborantų ir jų palikuonių rankose, ši akivaizdi tiesa neturi jokių galimybių užimti prideramą vietą istorinėje tautos atmintyje.
LRT TV, „Stambiu planu”. – Rimvydas Laužikas aiškina, jog čia tautybė buvo tik PASIRENKAMA(!!!), jog tai buvo tik asmeninis pasirinkimas, todėl lietuviai neturi galvoti, jog čia kokie nors lietuvių genai lemia.
Taip, Vakarų valstybėse ir to būta, bet ne PL laikais, ne jos užgrobtose žemėse (pvz., FR, kad ir nukariauta, bet nebuvo nutautinta)!
Gal tie POPIERIAI, kuriuos čia rado paliktus (neišgrobtus, neišvežtus, nesudegintus), arba tie, prie kurių kaimyninė valstybė LEIDŽIA prieiti mūsų istorikams, liudija, jog taip ir buvo. Tačiau praktiniame GYVENIME ne viskas taip buvo.
Taip, be abejo, BUVO tokių, kas apsisprendė, nes jie prie visų valdžių savo „pažiūras”, „tikėjimą”, „tautybę”, „partiškumą” pragmatiškai sustyguoja.
Tačiau kiti „apsisprendė”, kai pamatė, jog neapsisprendimas reikš kraujo liejimą, kainuos gyvybes ar bent jau jų vaikų ateitį, nes mokyklos ne lenkų k. uždarytos; neperėję į lenkų parapiją, jie neteks turimo turto ir pragyvenimo šaltinio – savo tarnybos valdiškoje įstaigoje (geriausiu atveju), o gal ir gyvybių, nes tai labai dažnas reiškinys.
Na, o tų „nepragmatiškų”, „neapsisprendžiančių” laukė nežinomybė. Be to, ką jau išvardino, ne vienos įtakingesnės šeimos nariai po vieną „dingdavo be žinios”, ir kūnų niekas nerasdavo. Žiūrėk, žmogus po žmogaus, kūnas po kūno,
ir dar vienas kitas „pats apsispręsdavo”…
Tai jau taip, gerb. Žemyna, bet Lenkijos istorikai to nepripažįsta (bent aš tokių nepažįstu). Na, ir ką tu padarysi? Kaip sakoma, lenkas ir Afrikoje yra lenkas.
Padaryti galima – tik reikalinga daryti. Pirmiausiai Kalbos komisija privalėtų nuspręsti savivardį “tūteišis” ir kalbą vadinamą “paprostū” laikyti oficialiais pavadinimais (terminais) lietuvių kalboje ir diegti jų vartojimo įgyvendinimą. Kartu kurti “paprostū” kalbos gramatiką bei mokymasi šia kalba pradinėse mokyklose. Taip būtų imtos gydyti lenkizmo kraštui padarytos istorinės žaizdos.
Visas šis žmonių apsisprendimas vyktų laisva valia ir kokių nors teisių pažeidimų čia neįžvelgtina.
Baltarusijos kalbininkų nuomone – “po prostu” yra baltarusių kalbos vakarų baltarusių tarmė.
Kalbininkų nuomonės gali būti vienų vienos, kitų – kitos. Tam ir yra mokslas, kad keltų ir nagrinėtų problemas. Tad nuomonės pateiktiems siūlymams įgyvendinti nėra kliūtis.
Beje, žymus rusų kalbininkas V. Ivanovas dialektologinės ekspedicijos metu Lietuvos Baltarusijos pasienyje išgirstą žodį, dabar rašomą suslavintai – atskirai “po prostū”, užrašė kaip vieną žodį “paprostū” bei toliau jį tyrinėdamas nustatė, kad taip vadinosi LDK pirmoji kanceliarinė (raštų) kalba. Kadangi ji buvo artima bažnytinei pravoslavų kalbai, tai sovietiniai rusų mokslininkai toliau ją ėmė vadinti senąja bažnytine slavų kalba, taip ‘paprostū” kaip oficialus terminas neprigijo moksliniuose tekstuose, bet liko žmonių atmintyje.
A la šišioniškiai? – O jų tarmė smarkiai paveikta vokiečių k.?
Tuteišių likimas iš tiesų buvo kraupus – atėjo vieni, įsakė būti slavais, vėliau baltarusiais; nespėjo prisibūti baltarusiais, jau liepta ir kalbą, ir tikybą ir vardus keisti, polskai mokytis…
Reikalas tas, kad senoji karta, kalbėjusi arba grynai baltarusiškai, arba tuteišiškai, išmiršta. Dar liko tokio jaunimo, bet jų anūkai jau mokės beveik lenkiškai – juk mes tiek pastangų šiuos 30 m. tam dėjome, kad tiek per tarpukarį ir visą sovietmetį nebuvo pasiekta, kiek dabar jie pažengė!
Na, taip. Net pats premjeras gyrėsi, kad išmoko lenkiškai žiūrėdamas… “multikus” apie Lioleką ir Boleką. Beje, tuose filmukuose nei Liolekas, nei Bolekas beveik nekalba, o tik aikčioja ir juokiasi… ?
Algimantas Rusteika. Nejaugi nejuntat to, kas prasideda?
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/algimantas-rusteika.-nejaugi-nejuntat-to-kas-prasideda
Algimantas Rusteika. Tai kur dabar mums, po velnių, bėgti?
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/algimantas-rusteika.-tai-kur-dabar-mums-po-velniu-begti
Vidas Rachlevičius. Raudonasis gaivalas sugrįžo
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/vidas-rachlevicius.-raudonasis-gaivalas-sugrizo
Tragedija, kurios nebuvo galima išvengti: kaip Lietuva atsidūrė SSRS gniaužtuose
– 15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/tragedija-kurios-nebuvo-galima-isvengti-kaip-lietuva-atsidure-ssrs-gniauztuose-56-1332314?copied
Ir visdėlto reikėjo mums kurti savo valstybę Madagaskare… ??