Gyvename ne tik pandemijos, bet ir socialinį mūsų visuomenės kūną pastoviai naikinančio korupcijos vėžio būsenoje. Skandalas veja, skandalą, dažnai net nebesuprantame kas vyksta. Taip plinta nepasitikėjimas ir nusivylimas.
Ne taip seniai stebėjome teisėjus įeinančius, tiesa ir greitai išeinančius iš Lukiškių kalėjimo. Jau net pamiršome kuo viskas baigėsi. O kiek prisiskaitėme ir prisiklausėme apie Eligijaus Masiulio „šnapso dėžutę“ su kyšio pinigais. Čia ir be „tulpių“ pašto neapsieita. Kiek vilčių ir pažadų buvo po garsios VSD pažymos apie MG Baltik išviešinimą. O baigėsi šnipštu… Galima vardyti ir vardyt. Tačiau manau visi su manimi sutiks, kad esminio lūžio kovoje su korupcija nesugebėjo pasiekti nė viena valdžia. Suima, žiniasklaida patriukšmauja, o
paskui viskas nutyla iki sekančio karto. Štai ir dabartinis skambus STT ir prokuratūros, gan žinomų ir įtakingų verslo pasaulio atstovų suėmimas. Ir ką garbūs ponai dabar beaiškintų, o žala jau padaryta. Ir taip Lietuvoje verslininkus įprasta laikyti „vagimis“. Tai po šio skandalo bus dar blogiau, kaip jis bepasibaigtų. O juk yra daug dorų ir sąžiningai, bei skaidriai dirbančių verslo atstovų. Deja šaukštas deguto ir bačką medaus pagadina.
Mokslo pažanga ir aukštosios technologijos drąsiai braunasi į mūsų gyvenimus ir juos keičia. Bet eksponentiškai besivystantiems technikos ir technologijų pokyčiams, netinka vėžlio žingsniui prilygstanti, žmonių socialinių santykių kaita. Nemaža dalis homo sapiens atstovų savo intelektualiniu išprusimu, o ypač moralinėmis – dorovinėmis nuostatomis, nelabai skiriasi nuo feodalinio – baudžiavinio bendruomenės santykių įsivaizdavimo, jų interpretavimo bei taikymo praktikoje.
Neseniai, vienoje diskusijoje, manęs paklausė: kodėl žmonės tokie gobšūs? Tai svarbus klausimas. Galima būtų teigti, kad viskas slypi žmogaus prigimtyje. Juk mumyse yra du pradai: angelo ir žvėries. Gyvojoje gamtoje retai sutiksi plėšrūną, kuris žudytų savo gentainį be priežasties. Taip atsitinka tik tada, jei vienam iš jų gręsia nustipti iš bado. O žmogus labai dažnai žudo be priežasties, dažnai vien tik iš gobšumo. Antra vertus, kartais, tas pats žmogus gali būti labai atidus ir net padėti savo artimui, kurį prieš tai nuskriaudė.
Garsus XX a. dramaturgas ir mąstytojas Moemas Samersetas taikliai apibendrinio išsikerojusį miesčioniškumą, pateikiamą kaip didelį gėrį – labdaros ar paramos dalybas: „Duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė, bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“ Viduramžiais žmonės žudė ir plėšė, o šioms nuodėmėms atpirkti, statė bažnyčias. Šiuolaikinis lupikautojas (su nedilelėmis išimtimis) taip pat elgiasi panašiai, tik ženkliai rafinuočiau.
Mes, esame socialinės būtybės, vieni nuo kitų, daugiau ar mažiau priklausomi. Todėl ir turime elgtis socialiai – bendruomeniškai. Gyvendami matyti, ne tik savo asmeninį interesą, bet ir bendrus siekius, bei tikslus… Mes manome, kad pastaruoju metu, visuomenėje vyraujantis psichologinis klimatas, paremtas skandalų kultūra, yra neperspektyvus ir vedantis šalį į aklavietę. Būtent ši problema yra lemianti ir didelėje emigracijoje, vedančioje prie Lietuvos išsivaikščiojimo. Svarbiausia ko mums trūksta – tai atviro, skaidraus bendravimo. Atviro pokalbio apie problemas ir geranoriškos diskusijos apie būdus, kaip spręsti kylančias problemas.
Man teko dirbti su skandinavais prie verslo skaidrumo problemų. Sukaupęs patirtį, paruošiau Skaidrumo sistemos koncepciją, kurios pagrindu būtų tikslinga parengti Skaidrumo sistemos kodeksą. O tai taptų tuo pamatu, ant kurio galima būtų kurti skaidrią teisingą valstybę. Šią idėją dar prieš trejus metus pristačiau Seimo pirmininkui V. Pranckiečiui. Išklausęs jis net suplojo rankomis ir pažadėjo visokeriopą paramą. Pažadėjo, bet netesėjo – net nepajudino piršto. O jei jis būtų šią idėją stūmęs taip atkakliai, kaip tvirtai laikosi savo kėdės, jau visa Lietuva apie tai žinotų.
Kiek vėliau tai pristačiau premjerui S. Skverneliui. Iš pradžių jam irgi patiko, bet toliau pavedė rūpintis savo klerkams (kitaip jų negaliu pavadinti). Pas premjerą jų ten gausybė ir visi labai susireikšminę. Kuo tai baigėsi? Ogi kaip visada, viskas pas juos dėl korupcijos tvarkoje ir nieko nauja daryti nereikia. Tai pareiškė ne kas kitas, o ponas Skirmantas Malinauskas. Kuo tada stebėtis teisingumo ministru E. Jankevičiumi, kurio pozicija buvo irgi tokia pati. Gerai, šaunu, bet dar geriau nieko nedaryti.
Beliko dar J. E. LR Prezidentas, o gal gi jis pagelbės, tik ar jo aplinka leis. Pas mus susiklostė tokie įdomūs papročiai, kad iki aukšto vadovo taip paprastai neprasibrausi. Pirmiausia tave išegzaminuoja jo patarėjų bei padėjėjų armija ir jei jiems patinki tada gal ir prileis. Tai irgi viena iš terpių bujoti korupcijai, nes tas kas sugeba „privesti“ prie sprendimus lemiančio asmens tampa labai reikšmingas ir reikalingas. Taip matosi buvo ir su dabar STT sulaikytaisiais.
Išvada labai paprasta – tik visų santykių verslo, bei politikos skaidrinimas ir plataus spektro šešėlinės ekonomikos užkardinimas, yra viena iš svarbių užduočių išvalant šalį nuo korupcijos vėžio. Kartu būtinas – atviras geranoriškas dialogas, bei visaapimanti visuomenės švietimo Programa „Mokomės gyventi išmanioje ir skaidrioje bendruomenėje“, įgyvendinimas. Manome, kad žinių plėtra apie ateinančias ar jau esančias naujoves, bei atviras pokalbis apie skaidrių, nuoširdžių santykių svarbą dabartinėje ir ateities visuomenėje, pasitarnaus pačios visuomenės brandai ir jos susitelkimui bendram daugumos tikslui – Gerovės valstybės kūrimui.
Autorius yra LSDDP Tarybos narys, LPK Prezidentas
Sveikinu Matulevičių įstojus pas Kirkilą. Skaidrumas garantuotas.
+ + + !
🙂
o kuo blogas Kirkilas, tikrai jis tiek ,,neprsidirbęs” kaip G. Lansbergis ar G.Paluckas
Skaidrumas yra pasenusi utopija – vaikų žaidimas, būtina konkreti teisingumo vykdymo pareigūnų priežiūros valstybės rango institucija, kurios vadovas būtų renkamas visuotiniu balsavimu, nebūtų pavaldus kitoms valstybės valdžioms.