Gegužės 14-oji minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena. 1972 m. gegužės 14 d. devyniolikmetis jaunuolis Romas Kalanta paaukojo savo gyvybę protestuodamas prieš tarybinę-socialistinę santvarką. Kauno muzikinio teatro sodelyje jis apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, susidegino.
Įvykiai Kaune sukėlė tuometinės Lietuvos komunistų partijos pareigūnų sumišimą – TSR Lietuvoje tai buvo precedento neturintis atvejis (panašūs įvykiai buvo užfiksuoti Čekoslovakijoje Prahos pavasario metu, tačiau buvo kruopščiai slepiami).
Gegužės 18 d. rengtas laidotuves KGB privertė dviem valandomis paankstinti, kad žmonės nespėtų susirinkti. Tada link R. Kalantos namų Panerių gatvėje traukusi jaunimo minia plūstelėjo į Laisvės alėją. KGB ataskaitų duomenimis, per abi dienas į gatves išėjo per 3 tūkst. demonstrantų. Jiems malšinti sutelkta per 7 tūkst. draugovininkų, milicininkų, kareivių. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai, aktyvesnieji – įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų. Iš viso 50 žmonių iškeltos civilinės, dešimčiai – baudžiamosios bylos, iš jų 8 nuteisti.
Masinės demonstracijos, smurtas ir areštai truko dvi dienas, neramumai nuslopinti tik gegužės 19 d. Buvo suimti 402 asmenys, 33 iš suimtųjų patraukti administracinėn atsakomybėn, šešių laukė baudžiamosios bylos, kalėjimas. Pagrindiniai eitynių organizatoriai nuteisiami ne kaip politinių riaušių rengėjai, bet kaip chuliganai ir „asocialūs elementai“ – taip buvo dangstoma „kova su hipiais“ – per patį sovietmetinės stagnacijos suvešėjimą kiekvienas hipių gyvenimo būdą dievinąs džinsuotas, plačiakelnis, ilgaplaukis jaunuolis avansu buvo vadinamas santvarkos priešu. Demonstracijose dalyvavo ir aplinkinių miestų bei miestelių jaunimas.
R. Kalanta tuometinės valdžios oficialiai buvo pripažintas psichikos ligoniu, tačiau 1989 m. posėdžiavusios komisijos, trūkstant paprastų įrodymų, galiausiai Kalantą pripažino psichiškai sveiku. Aštuonerius metus tėvai negalėjo ant sūnaus kapo pastatyti paminklo – draudėjai tikino, esą liaudies priešas nevertas pagarbos. Paminklas Romainių kapinėse iškilo tik 1982 m.
Drastiškas Kalantos poelgis pagyvino antitarybines nuotaikas krašte, suteikė vilties, kad įmanoma pasiekti nepriklausomybę. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius bendruomenių susibūrimo vietose. R. Kalanta virto nacionaliniu didvyriu.
Išsamiau apie tų neramių dienų įvykius galima pamatyti vaizdajuostėje adresu youtube Žaliakalnis apie kalantines.