Rusijoje rengiamasi (dėl koronaviruso pandemijos karinis paradas yra atšauktas – red. pastaba) pompastiškai paminėti Antrojo pasaulinio karo (ten vadinamo Didžiuoju tėvynės karu) pabaigą Europoje, šlovinant nenugalimąją Raudonąją armiją, išmintingąjį sovietinį režimą ir jo vadą J. Staliną. Vėl bus nutylimi ar ginčyjami dabartiniams vadams nepatogūs momentai (nuo Molotovo-Ribentropo pakto iki visko kitko). Deja, tam neretai talkinama ir Lietuvoje.

Antai, A. L. Arbušauskaitė iš Klaipėdos universiteto paskelbė, esą, sensacingą žinią, kad Šilutės rajono Armalėnų kaime netikėtai aptikta spėjama rusų karo belaisvių kapavietė, kad ji buvo minima sovietinio NKVD 1944 m. lapkričio mėn. visiškai slaptuose dokumentuose¹.

Įdomu, kad vadinamajame KU moksliniame leidinyje net nenurodyta, iš kur staiga atsirado tie slaptieji NKVD dokumentai, kokiame oficialiame archyve jie dabar saugomi ir pan. Veikiausiai visi tie tikrajam istorijos mokslui būtini dalykai tomo sudarytojai S. Pocytei visai nerūpėjo.

Būta ir svarbesnių dalykų. Dar prieš trejetą dešimtmečių man lankantis Armalėnų plotuose, ne vienas tenykštis gyventojas tiesiog pirštu rodydavo – štai tame lauke būdavo užkasami rusų karo belaisvių lavonai. Tad tos esą nežinomos laidojimo vietos net ir sovietmečiu buvo vieša paslaptis – apie jas iš kitų žmonių sužinodavo pokariniai atvykėliai, apie tai neabejotinai žinojo vietos sovchozo ir Šilutės rajono vadovai, galop ir dar 1944 m. lapkritį apie tai informuota sovietinės Lietuvos valdžia.

Vis tik daugelį dešimtmečių tai niekam nerūpėjo – masinės kapavietės toliau tebeliko eiliniu dirbamu lauku, kur darbuodavosi „Staliniečiai“ ir kita žemės ūkio technika, ant žmonių palaikų auginti javai ir visa kita galop keliaudavo į bendrus aruodus ir duonos kepyklas.

Paslaptingai tylėjo ir galingoji sovietinės propagandos mašina – neskubėta viešai skelbti apie dar vieną fašistų nusikaltimą, pašlovinti didvyriškuosius Raudonosios armijos karius, mirusius Macikų konclageryje. Prie tų kapaviečių taip ir nebuvo pastatytas joks atminimo ženklas, ten nekurtas koks didingas memorialas.

Niekas nepasikeitė ir po 1990 m. Rusijai dažnai  triukšmaujant dėl nepakankamos pagarbos sovietinių karių palaidojimams, priešinantis palaikų perkėlimams ir kt., taip ir nepasirūpinta Armalėnuose palaidotųjų karo belaisvių atminimu.

Apie viso to priežastis šiandien drąsiau šneka tik oficialiosios propagandos nuostatoms nepaklusę rusų istorikai, priminę, kad į priešo nelaisvę pakliuvusieji sovietų kariškiai būdavo tiesiog „nurašomi“ kaip tėvynės išdavikai, nevykdę direktyvos didvyriškai žūti už bolševikų partiją ir jos vadą J. Staliną.

Manoma, kad tas diktatorius niekaip negalėjo pamiršti 1941 m. vasaros, kai Raudonosios armijos kariai tūkstančiais pasiduodavo priešui, visai neskubėdami guldyti galvos už savo „didįjį vadą“. Dabar tai vadinama savotišku referendumu, liudijusiu apie menką paramą bolševikiniui režimui.

Liūdnai juokaujama, kad tuomet katastrofiškai žlungantį sovietinį režimą išgelbėjo tik nacistinio režimo kvailystės: nežmoniškai žiaurus elgesys su sovietiniais karo belaisviais, panieka užkariautiesiems kaip „žemesnės rūšies“ žmonėms ir kt. Tai galop privertė daugumą rusų patikėti, kad atėjūnai esantys dar blogesni už savuosius nedorėlius, ir įsitraukti į kovą.

Pergalę didžiajame kare nuolat šlovinusi sovietinė propaganda (kaip ir jos dabartinė įpėdinė) iškilmingai skelbdavo „Niekas nebus pamirštas“ – esą, visos tuometinės aukos bus prisimintos ir minimos. Dabar jau aiškėja, kad tos deklaracijos nebuvo skirtos milijonams žuvusiųjų nacistinėje nelaisvėje.

Šiandien žinoma, kad sovietmečiu buvo sunaikinta daugybė amžinojo poilsio vietų, jas paverčiant dirbamais laukais ar kitaip panaudojant. Turėtume prisiminti, kad sovietinis režimas taip niekino ne vien užkariautųjų kraštų žmones, bet ir savus piliečius, kuriems būdavo priskiriamos vienokios ar kitokios kaltės.

Literatūra:

Arbušauskaitė A. L. Aidai iš praeities, kuri neleidžia jos pamiršti. Klaipėdos krašto konfesinis paveldas… Acta Historica Universitatis Klaipedensis. XXV. Klaipėda, 2012, p. 233-244.