V.E. Bortkevičienė, J. Prasauskas. Visuomenės bei politinis veikėjas Jonas Vailokaitis

Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos valstybės Tarybos narys, Steigiamojo seimo atstovas, finansininkas, verslininkas, visuomenės bei politinis veikėjas Jonas Vailokaitis gimė  Šakių apskrityje, Sintautų valsčiuje, Pikžirnių kaime  1886 m. birželio 25 d. Jo tėvai buvo turtingi ūkininkai – Motiejus ir Petronėlė Vailokaičiai. Šeima buvo gausi, kartu su Jonu dar augo broliai Juozas, Pranas, Antanas ir Viktoras, seserys Ona, Agota ir Petronėlė.

Kur pirmuosius mokslo žingsnius žengė J. Vailokaitis yra kelios hipotezės. Vilma Bukaitė “Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920 – 1922 metų ) narių biografiniame žodyne” teigia, kad Jonas Vailokaitis eksternu baigė gimnaziją, tačiau kuriais metais ir kokią gimnaziją straipsnyje nenurodyta.

Nastazija Kairiūkštytė ir Alma Gudonytė „Lietuvybės kovų verpetuose“ teigia, kad tėvai ne tik Juozą, bet ir kitus mokslams gabius vaikus leido į Marijampolės gimnaziją, tačiau, kol nerasta signataro studijų archyvinė byla, išvadas padaryti sunku.

Kada Jonas Vailokaitis įstojo į Peterburgo prekybos ir pramonės institutą rasti nepavyko, žinoma tik tai, kad 1908 m., baigęs šį institutą, jis grįžo į Lietuvą.1910 metais dirbo Marijampolėje Lietuvos krikščionių ūkio kooperatyve „Žagrė“, kuris buvo pirmasis Suvalkijos pažangių ūkininkų ir jaunų kunigų kooperatyvas, buhalteriu, pardavinėjo trąšas ir padargus. Gyvendamas Lietuvoje jis pamatė, kad mūsų krašto pramonės įmonės beveik visos buvo valdomos svetimtaučių ir suprato, kad  Lietuvai yra svarbu ne vien tik politinė nepriklausomybė ir tautinė tapatybė, bet labai svarbu ir ekonominiai pagrindai.

J. Vailokaitis buvo plačių pažiūrų, novatoriškas, darbštus, dirbo lėtai, bet užtat atkakliai ir nuosekliai.

Broliai Vailokaičiai buvo vieni turtingiausių žmonių Lietuvoje, jie tarpukariu sukūrė ištisą pramonės imperiją, į kurią įėjo žemės ūkis, pramonė, prekyba, finansai.

1912 m. su vyresniuoju broliu kunigu Juozu ir kunigu Jonu Totoraičiu atidarė Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonės draugiją (pavadinimas daug kartų keitėsi), kurios pagrindinė veikla buvo supirkinėti nusigyvenusių bajorų žemes ir jas išsimokėtinai pardavinėti lietuviams.

Pirmojo pasaulinio karo metu į vokiečių rankas pakliuvo Jono Vailokaičio dienoraštis, kuriame buvo aprašomas žiaurus okupantų elgesys su lietuviais ir jiems daroma žala. Vokiečiai ji suėmė ir įkalino, o kai bausmę atliko, neleido gyventi Kaune ir buvo sekamas, kaip politinis nusikaltėlis.

Pasibaigus karui, J. Vailokaitis apsigyveno Vilniuje, dalyvavo politinėje veikloje, įstojo į Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti ir daug dirbo siekiant nepriklausomybės. 1917 m. rugsėjo 22-28 d. dalyvavo konferencijoje, kurioje 125 balsais buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Dirbdamas taryboje, susitikinėjo su Lietuvos žmonėmis, aiškino jiems konferencijos medžiagą ir skatino dalyvauti valdžios rinkimuose, ta proga net buvo išleisti paskolos lakštai.

1918 m. vasario mėn 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais, pirmininkaujant Jonui Basanavičiui, pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą.Tuo laiku signataras J. Vailokaitis jau buvo svarbi asmenybė ir labai įtakingas verslininkas.Jo darbai paliko didelį pėdsaką Lietuvos pramonės ir verslo srityse, nes jis gerai suprato ekonomikos ir ūkio svarbą visuomenei.

Vilniaus šv. Mykolo bažnyčioje 1919 m. sausio 25 d. J. Vailokaitis susituokė su fotografe Aleksandra Jurašaityte (1895-1957). Palaimino juos brolis kunigas Juozas Vailokaitis.

1919 m. drauge su P. Grajausku, A. Stulginskiu ir A. Dubinskiu įkūrė Ūkio banką, tačiau vėliau net 98% visų banko akcijų atiteko J. Vailokaičiui ir jo broliui kunigui Juozui. Vėliau jie atidarė banko skyrius apskričių miestuose tam, kad būtų lengviau sutelkti laisvą Lietuvos kapitalą žemės ūkiui, pramonei bei prekybai kredituoti.. 1920 m. gegužės 17d. kaip atstovas nuo Lietuvos ūkininkų sąjungos išrenkamas į Steigiamąjį Seimą, Valstybės finansų ir biudžeto komisijos pirmininku dirbo iki 1922 m .kovo 03 d., o tuo laiku Ūkio bankas tampa didžiausias komercinis bankas visoje Lietuvoje.

1920-1922 m. Kaune, Šančiuose įsigyja bebankrutuojantį brolių Šmidtų metalo gaminių fabriką, kurį pertvarko į AB „Metalas“ (nuo 1937 m. – šios bendrovės valdybos pirmininkas). Tai buvo pati didžiausia privati įmonė Lietuvoje. Beveik tuo pačiu metu broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai įkūrė bendrovę „Palemonas“, kurioje gamino plytas ir čerpes. Be šitų įmonių dar turėjo prekybos „Eksporto ir importo” akcinę bendrovę, maisto gaminių eksporto bendrovę „Maistas“, AB „Medus“, žuvininkystės AB „Spėka“ dalyvavo  kuriant žemės ūkio kooperatyvų susivienijimą „Lietūkis“, valdė tekstilės importo ir eksporto įmonę „Urmas“, buvo įmonės „Cukrus“, kuri buvo laikoma cukraus gamybos pradininke Lietuvoje, steigėjais ir dalininkais. Vailokaičiai daug triūso įdėjo kol įsitikino, kad Lietuvos klimatas ir žemė yra labai tinkami auginti cukrinius runkelius.

Brolių Vailokaičių įmonės rodė pavyzdį kitoms įmonėms ir turėjo didelę įtaką Lietuvos žemės ūkio, pramonės bei prekybos plėtrai ir finansinei raidai. 1925 m. J. Vailokaitis išrenkamas į Lietuvos banko tarybą.

1927 m. J. Vailokaitis buvo vienas iš Lietuvos Aeroklubo steigėjų, patvirtinęs jo statutą.

1930 m. įstojo į Ekonominių studijų draugiją. Prekybos pramonės ir amatų rūmuose atstovavo pramonininkams ir bankininkams.

Jonas ir Juozas Vailokaičiai turėjo daug verslų, dvarų, sklypų todėl žmonės juos vadino turtingiausiais žmonėmis Lietuvoje. Jie iš savo įmonių ir banko gaudavo didelį pelną, tačiau mylėdami Lietuvą ir jo žmones daug paaukodavo labdaroms – statė naujus namus, norėdami, kad Lietuvoje būtų daugiau išsimokslinusių, žmonių rėmė studentus. Studentų stipendijoms jie dovanojo apie 150000 tūkstančių litų, o kad būtų geresnės mokymosi sąlygos, padovanojo sklypą Aleksote, kuriame buvo pastatyti Vytauto Didžiojo universiteto fizikos ir chemijos rūmai, kuriuos 1944 m vokiečiai sugriovė.

Viena iš didžiausių Juozo ir Jono Vailokaičių aukų buvo Klaipėdos sukilimo finansavimas. Sukilėlius jie pašelpė 25 000 litų, nemažai davė ir maisto produktais.

Rėmė lietuviškas kultūrines, socialines bei švietimo draugijas, teikė finansinę paramą valstybei, jos institucijoms, bažnyčiai ir atskiriems žmonėms. Kauno šaulių rinktinei padovanojo automobilį, rėmė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga, įsteigė Lietuvos automobilių klubą.

Jono Vailokaičio nuopelnus Lietuvai ir jos žmonėms sunku suskaičiuoti, jis ne tik statė įvairias įstaigas, kuriose aprūpindavo žmones darbu, bet plėtė verslą ir kėlė valstybės ekonomiką, kiek galėdamas šelpė ir aukojo pinigus žmonėms, kurie sunkiai vertėsi, padėjo išsilaikyti bendrovėms.

1938 m. Jonas Vailokaitis apdovanotas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Gedimino II-ojo laipsnio ordinu.

Sovietams okupavus Lietuvą, signataras gerai suprato kas jo laukia okupuotoje Lietuvoje, todėl su žmoną ir vaikais paliko Lietuvą ir išvyko į vakarus. Pradžioje Vailokaičių šeima gyveno Berlyne, po to išsikėlė į Blankenburgą. Greitai šeima persikėlė į JAV, o signataras liko čia – arčiau Lietuvos. Gyvendamas Blankenburge, dalyvavo Vokietijos visuomeniniame gyvenime, buvo išrinktas Lietuvių sąjungos garbės teismo pirmininku, padėjo lietuviams pabėgėliams, kūrė Lietuvos aktivystų frontą. J. Vailokaitis karo pabaigos nebesulaukė – 1944 m.gruodžio mėn.mirė. Palaidotas Blankenburgo kapinėse, o 2007 08 17  su simboline urną perlaidotas Kauno rajono Paštuvos kapinėse, kur palaidotas ir jo brolis kunigas Juozas.

Šiandien Jono Vailokaičio ir jo darbų Lietuvos žmonės nepamiršo:

– 1935 m.vengrų tapytojas Jožefas Šenei sukūrė J. Vailokaičio portretą, kuris saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muzijuje.
– 2011 m. Vilniuje išleista Vlado Terlecko knyga “Jonas Vailokaitis, gyvenimo ir veiklos bruožai”.
– 2015 m. vienai iš Rokuose esančių gatvių suteiktas J. Vailokaičio vardas.
– 2016 m. prie pastato Laisvės al. 57 (Vinco Kudirkos viešoji biblioteka) atidengta memorialinė lenta su užrašu, kad šiame pastate 1919-1940 m. veikė brolių Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Jono ir kunigo Juozo Vailokaičių įkurtas Ūkio bankas.
– 2017 m. sukurtas dokumentinis filmas “Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą Jonas Vailokaitis.
– 2017 m. Aleksoto ŠV. Kazimiero bažnyčios šventoriuje atidengtas koplystulpis J. ir J. Vailokaičiams atminti (autorius tautodailininkas Algimantas Sakalauskas).

Naudota literatūra:

1. Eugenijus Manelis, Antanas Račis Lietuvos istorija enciklopedinis žinynas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2016;
2. Regina Žepkaitė Jonas Vailokaitis Tarybų Lietuvos enciklopedija, T4 Vyriausioji enciklopedijų redakcija,Vilnius, 1988;
3. Vladas Terleckas Jonas Vailokaitis: gyvenimo ir veiklos bruožai. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011;
4.  A. Lukšas. Ekonominės laisvės kūrėjas (Lietuvos žinios 2012-12-21);
5. V. Terleckas. Daug nusipelnęs, labiausiai apšmeižtas signataras J. Vailokaitis. Vladas Terleckas („Kultūros barai“, 2008, Nr. 3)

Jono Vailokaičio testamentinis laiškas šeimai

Mano mieli Vaikai!

Aš jau rengiuosi baigti šio pasaulio vargelius. Amžinybėn žiūriu ramiai, su tikėjimu ir vilčia. Prieš išeidamas iš šio pasaulio aš labai norėčiau Jus visus karštai išbučiuoti, pasidžiaugti, kad sveiki ir išmintingi išaugote ir kruopščiu darbu padėsite gyventi savo Tautai ir visai Žmonijai. Jei nori žmogus bent kiek šioje žemėje laimės rasti, tai gyvenimą reikia grįsti nuolatiniu darbu, o ypač artimo meile. Visi žmonės esame lygūs. Vienas kitam su meile padėkime – gyvenimas bus turiningesnis ir lengvesnis. Kad ugdytum savyje žmonių meilę, tai kiekvieną žmogų paskirai ir visą žmoniją reikia stengtis vertintiiš geresnės pusės. Ką mes matome dabartiniu metu – neapykantos ir keršto nuvertintą žmogų.

Man mirus prašau Tavęs, mano miela gyvenimo drauge Aleksandra, ir Jūsų, mano mylimi vaikai, nelaukiant geresnių laikų, ant mano kapo pastatydinti paminklėlį su įrašu iš kasdieninės mūsų maldos: „Tėve mūsų, kurs esi danguje, atleisk mums mūsų kaltes…“

Jei būčiau palaidotas ne mieloje mano Tėvynėje Lietuvoje, bet svetimam krašte, tai ant kapo užrašą galima padėti dviem kalbom: mano gimtąja lietuvių kalba ir kalba tos šalies, kuri mane, didžios nelaimės prispaustą, priglaudė.

Laikams aprimus norėčiau, kad mano kūno palaikai būtų parvežti mano mielon Tėvynėn Lietuvon, kur ir žemelė, ir berželis svyruonėlis, ir žilvitėlis vis mieliau kvepi nei svetur.

Jūsų vyras ir Tėvas Jonas

Gottingen
Gegužės mėn. 17 d. 1944.

Spausdinti