Daugiau, nei šešiolika tūkstančių žąsų: baltakakčių, tundrinių, želmeninių, pilkųjų, šiomis dienomis ryte pakyla iš Žuvinto kartu su patekančia saule. Triukšmingi paukščiai šimtiniais būrias, voromis pasklinda po laukus kažkur tolumoje, kad po kelių valandų pasiganę pievose ir želmenyse vėl susirinktų į ežero atvirumas.
Per ilgus paukščių stebėjimų metus tiek žąsų yra suskaičiuota tik kartą – 2015 metų pavasarį. Platūs Žuvintą supantys laukai ir pievos, ramybė pačiame biosferos rezervate praskrendantiems sparnuočiams sudaro puikias sąlygas apsistoti ilgesniam laikui ne tik Žuvinto, bet ir Žaltyčio, Amalvo ežeruose.
Biosferos rezervatas yra Natura 2000 teritorija, kurioje specialiai saugomos praskrendančių žąsų ir gervių susikaupimo vietos.
Paukščių klegesio dabar pilnas visas Žuvinto ežeras ir apylinkės. Melodingi skirtingų sparnuočių rūšių balsai, kirų klegesys kaskart susilieja į vientisą ūžesį, kai danguje pasirodę jūriniai ereliai įsisuka į žąsų būrius. Vienu metu ant sparnų pakilę keli tūkstančiai paukščių yra neįprastas ir kerintis reginys.
Ne tik žąsų dabar gausu Žuvinto ežere. Kitų rūšių paukščių, neįskaitant būriais parskridusių rudagalvių kirų, čia suskaičiuojame virš aštuonių šimtų. Gausiausi kuoduotųjų ančių, cyplių, rudagalvių kryklių būriai. Turškiasi, nardo parskridusios visos čia įprastai aptinkamos ančių rūšys, net ir tos vėlyvosios – šaukštasnapės, pilkosios antys.
Nuo plūduriuojančių kinių ar paežerės pakyla neseniai pasirodę migruojantys tilvikai – gaidukai, raudonkojai tulikai, ežero plotus tarpusavyje dalijasi giesmininkės ir nebylės gulbės. Gervės, įsikūrusios nusekusio ežero sąžalynuose jau krauna lizdus, o sprendžiant pagal žąsų elgesį, pastarosios jau senokai peri.
Virš galvų praskrendantys migruojančių žąsų pulkai šiomis dienomis nėra didelė retenybė visame krašte. Kovo pabaigoje šie paukščiai migruoja gausiausiai, retkarčiais sustodami pasistiprinti laukuose ar nakvynei įvairiuose ežeruose, Nemuno deltoje. Žuvinto ežeras ir apylinkės yra ko gero, viena pačių mėgstamiausių migrantų apsistojimo vietų šalyje tiek pavasarį, tiek rudenį.
Ligi šiol pavasaris yra labai palankus sugrįžtantiems sparnuočiams – nei didesnių atšalimų, nei blogų orų. Tačiau didžiulis vandens trūkumas nusekusiuose ežeruose ir potvynio nemačiusiose upėse, išdžiuvusiose pelkėse dar gali atsiliepti jų perėjimo sėkmingumui.
