O. Voverienė. Žvilgsnis į poetą ir jo kūrybą, kai… sieloje tamsu

Poetas saugo dievų pėdsakus ne tik apskritai žmogiškoje egzistencijoje, bet ir savo tautos gyvenime. Tauta be poetų yra tauta be ateities, nes ji nebeturi žmonių, kurie ją šauktų ir vestų. Todėl kiekvieną naktinį tautos buvimo metą mūsų akys krypsta į anuos sugrįžimo giesmininkus, kurie mums skelbia kitą rytojų, naują būties tarpsnį, geresnę ateitį ir mus guodžia būsimos laisvės ir gerovės pažadu. Antanas Maceina. Laiškas poetui Bernardui Brazdžioniui.

Mums, lietuviams, tokiu poetu šaukliu sovietinėje okupacijos dvasinėje tamsoje buvo poetas Justinas Marcinkevičius – Tautos Poetas, tvirtai perėmęs estafetę iš Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918-1940) šauklio Tautos poeto Maironio. Gediminas Zemlickas savo laiku rašė: „Vargu ar būtų išaušus lemtinga Kovo 11-oji, jeigu nebūtų gyva ir sveika

Tauta, o jos gyvastį ir dvasinę sveikatą daug dešimtmečių palaikė ir papildė J. Marcinkevičiaus kūryba ir paties poeto asmenybė, kuri mums buvo ir yra kaip moralinis imperatyvas.“ (Gediminas Zemlickas „Savo tautą pripildantis dvasinės sveikatos. J. Marcinkevičiui – 80“ / Mokslo Lietuva. – 2010, kovo 18, p. 3).

Sovietinės okupacijos metais, kai baigėsi ginkluotas tautos pasipriešinimas, svarbu buvo išsaugoti gyvybines tautos jėgas, jos išlikimą; išsaugoti „nesugniuždytą jaunąją kartą, užtikrinti organišką vidinį tautos jėgų augimą. Atvirą pasipriešinimo liepsną lėmė tylus rusenimas, gal kai kam reiškęs pralaimėjimą, bet tai buvo neišvengiama suvoktos tikrovės būtinybė – vienintelis tomis sąlygomis išmintingas ir toliaregiškas apsisprendimas“ (Gediminas Zemlickas. Ten pat). Prelegento nuomone, Gamta ir Žemė yra visos J. Marcinkevičiaus kūrybos ašis, didžiausios mūsų tautos šventenybės, dominuojančios Poeto kūryboje ir čia įgyjančios pakylėtą, tarsi apeigos išraišką. Apeiga, kuri neturi pradžios ir pabaigos, į kurią buvome, esame ir būsime likimo įmesti. Poeto lūpomis jo poemose „Donelaitis“ (1963), „Pažinimo medis“ (1978-1979), dramų trilogijoje „Mindaugas“ (1968); „Katedra“ (1971) ir „Mažvydas“, prabilo visa mūsų tautos istorija „esminio lūžio momentais mūsų tautos savivokoje. Poetinėse dramose sprendžiamas asmenybės ir valstybės istorijos, kūrėjo ir valdžios santykiai, dvasinių idealų statybos svarba“ (Gediminas Zemlickas. Ten pat).

Tamsos, sovietinės okupacijos metais, J. Marcinkevičius pastatė savo tautai ir savo valstybei dvasinę Katedrą, „kiek buvo įmanoma sugrąžino istoriją, jos pradžią su Mindaugu, geležies prabudimą su Donelaičiu, didžiausią lietuvių tautos sukilimą su Daukantu, kaip ir Maironis – savo poetinę monografiją su šventuoju Nemunu, – bet ir basomis išvaikščiotu, išartu, išmylėtu peizažu“ (Viktorija Daujotytė. Kaip kalbėti ir kaip išgirsti amžius // XXI amžius. – 2010, bal 7, p. 3).

Dabartinės tamsos, mirtino pavojaus žmogaus gyvybei sąlygomis, vėl daugelio mūsų akys krypsta į poetą J. Marcinkevičių. Mūsų tautoje visada gyvavo nuostata, kad didis poetas yra ir žynys, ir pranašas, nužymintis kelius iš dabarties į ateitį ir vedantis tais keliais. Gal tik mūsų tėvams ir protėviams buvo lengviau, nes jų priešas buvo žinomas ir matomas: galėjai susikaupti ir kautis su juo, nugalėti jį arba didvyriškai mirti. O dabar net nežinome, kas tą priešą, koronavirusą pasiuntė prieš žmoniją – pati Gamta, keršydama mums už jos barbarišką netausojimą, ar kažkoks piktavalis žmogus, sukūręs jį, kaip bakteriologinį ginklą pasaulio užkariavimui, mokslininkų laboratorijoje. Tik neaišku kokioje – Rytų ar Vakarų? Tai siekiamos ir sparčiai kuriamos globalizacijos pirmasis skambutis, jos ideologijos, globalizmo, aukštinamos, kaip didžiausias pasaulio gėris. Visokios mintys spiečiasi galvoje ir iš patyrimo, ir iš turimų žinių iš viso pasaulio, jas sudėliojus į įvairias logines schemas. Taigi, kaip mums elgtis ir kaip mums gyventi, kai pasaulyje ir sieloje… tamsu?

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas, jau po J. Marcinkevičiaus mirties 2011 m. vasario 16 d., rašė, kad „tiek lietuvių kultūrinėje, tiek visuomeninėje erdvėje atsivėrė spraga, kurios kol kas niekas neužpildė. J. Marcinkevičius buvo suvokiamas, kaip savotiškas autoritetas, ypatingo statuso žmogus. Visus veikė pats žinojimas, kad toks autoritetas gyvena – nebuvo taip ir svarbu, ar jis viešai reiškiasi. Dabartinėje mūsų kultūroje panašios figūros neturime. Jo nuomone, dabartiniai mūsų žmonės iš J. Marcinkevičiaus galėtų pasimokyti istorinio reiškinių supratimo, kurį poetas ne tik apmąstė, bet ir siekė mums įteigti. J. Marcinkevičius yra teigęs, kad jam be istorijos, ypač svarbūs buvo dar du dalykai – tauta ir kalba. Tai iš tiesų pamatiniai dalykai, be kurių sunku įsivaizduoti poeto gyvenimą ir kūrybą. Aišku visokiausi sovietmečio apribojimai jam neleido tautos ir kalbos atžvilgiu atlikti visko. Tiek tauta, tiek kalba slypėjo jo kūryboje ir visi tai jautė… J. Marcinkevičius iš tiesų buvo didelis mąstytojas, kuriam visai neatsitiktinai buvo suteiktas ir akademiko vardas. Kiekvienas jo žodis – ar rašomas eilėraštyje ar sakomas viešojoje kalboje – buvo tikras, tarsi atplaukiantis iš pamatinės pasaulėjautos“ (Valentinas Sventickas. „Lietuvių tautai trūksta moralinio autoriteto“ // Lrytas.lt. – 2012.02.15)

Pradėjus telktis Sąjūdžiui J. Marcinkevičius tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Valdybos sekretoriumi, vienu iš Sąjūdžio moraliniu autoritetu. Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime Jis kalbėjo: „Pagaliau atėjo ta diena. Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtume savo pilietinę ir politinę valią, visas savo dvasines ir kūno jėgas, protinius bei kūrybinius savo išteklius, – kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui… Visų mūsų darbas, kūrybiškumas, susiklausymas ir kantrybė privalo ir išauginti tai, kas dar gyva, įpūsti tai, kas dar neužgesę – valstybėje, tautoje, ir žmoguje“ …Iš meilės kilo Sąjūdis. Iš meilės dar gyvam savo kraštui, jo istorijai,  ir kultūrai. Iš meilės kalbai, teisybei ir tesingumui. O svarbiausia – iš meilės žmogaus laisvei…“ (J. Marcinkevičius. 2018 – Sąjūdžio metai // Tėviškės žiburiai. – 2018, spal. 23, p. 1).

Ir tai įvyko. 1990 m. kovo 11-ją buvo atkurta Lietuvos nepriklausoma valstybė, antrą kartą XX amžiuje, po penkiasdešimties metų buvimo SSRS okupacijoje. J. Marcinkevičius kūrė, skubėjo ištarti tai, kas dar liko užantyje, – motinai, gimtinei. Viena po kitos tada  gimė jo knygos – eilėraščių rinkiniai: „Lopšinė gimtinei ir motinai“ (1992); „Prie rugių ir prie ugnies“ (1992); „Eilėraščiai iš dienoraščio“ (1993) naujesnis leidinys „Eilėraščių iš dienoraščio“ (1994). Jautėsi pakylėtas, kūrybingas, dainavo:

Tu uždaryk mane, Tėvyne savyje,
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,
Taip, kaip uždaro vakarą naktis,
O tu man atsakai: „Aš – tavo laisvė!“

Dar parašė prozos knygą „Tekančios upės vienybė“ (1994). Ir ilgam nutilo. Iki pat 1998 metų. J. Marcinkevičiaus bendražygis Sąjūdyje filosofas Arvydas Juozaitis apie tą Poeto gyvenimo laikotarpį rašė: „Svajonei tapus tikrove, jis nutilo, pasisakydavo retai, per jubiliejus, duodamas interviu… Kalbėjo apie susipriešinusios Tėvynės nelaimę. Ir tada buvo puolamas, net šmeižiamas. (Arvydas Juozaitis. „Justinas: ašara Lietuvos aky“ //Respublika. – 2011, vas. 17, p. 3)

Minint Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 15-ąsias metines (2003.06.03) Seime, J. Marcinkevičius kalbėjo: „Gal tik retas mūsų tada suvokė, kad laisvė – tai darbas, nuolatinis, alinantis darbas, deginanti kūryba, našta, pareiga ir įsipareigojimas. Ar išlaikėme, ar pakėlėme šį egzistencinį išmėginimą laisve? Paradoksas: Baltijos kelyje dvasiškai, moraliai buvome, ko gero, laisvesni negu dabar. Laisvi tada buvome nuo politinio ir socialinio egoizmo, nuo neapykantos, pykčio, pavydo, keršto, nuo karjerizmo ir smurto, nuo melo ir demagogijos. Ir nuo daugelio kitų dalykų.“ (J. Marcinkevičius. „Apie lietuvių tautą, kalbą ir valstybę“ // Lietuvos aidas. – 2009, bal. 22,p. 9).

Jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, talentingiausias mūsų dienų tautos poetas J. Marcinkevičius, vietoje gilios padėkos, buvo apkaltintas rašytojų Tomo Venclovos ir Štromo, vienoje iš Vytauto Matulevičiaus laidų „Krantas“ (1991), o po jų ir mūsų jaunosios kartos mąstytojų karštakošių bendradarbiavimu su KGB, neva jo apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ buvo parašyta, pagal KGB užsakymą. Tai buvo antrasis, po visuomeninės tamsos, jo asmeninės tamsos laikotarpis. Bijojome, kad talentingas Poetas, jautrus iki širdies gelmių žmogus nesugniužtų. Vėliau Jis pats apie tą savo tamsos periodą rašė jo esė „Taburetė virš galvos“ (Pažadėtoji žemė“ – V.,2009. P.77-101). „Už savo likimą atsakinga visa tauta“. Inteligentija tą atsakomybę jaučia aštriau, skausmingiau. Ji nėra nepažeidžiama ir nepakaltinama. Procesas, kurį ji išgyvena dabar sudėtingas. Dabar ji  skaldoma sąmoningai, kad nebūtų per didelė jėga. Tiesą sakant vieningumas inteligentijai niekada nebuvo būdingas. Parodžius šiek tiek pastangų, ji ima grumtis pati su savimi. Tai gėdingas, bet neišvengiamas reiškinys, šia inteligentijos savybe naudojasi visi režimai. Tokį metą išgyvename ir dabar. Duos Dievas, atsipeikėsime“ (J. Marcinkevičius. „Pažadėtoji žemė“. – V., 2009. –P. 77-101). Jis nesiteisino. Liko kaip visada ramus ir santūrus

„Paliko mus poetas J. Marcinkevičius 2011 metų Vasario 16-ąją, kaip ir Jonas Basanavičius. Tai liudijimas, kad neišeina, kad lieka su mumis. Toks lietuviškosios gyvybės balsas, žinantis, kad jį apkaltinti galima tik tokia meile“ (Arvydas Juozaitis. „Justinas: ašara Lietuvos aky“ // Respublika. 2011, vas, 17, p. 3)

Apie tą sunkų tamsos periodą J. Marcinkevičiaus gyvenime rašė ir jo biografas Valentinas Sventickas savo knygoje „Apie Justiną Marcinkevičių“, ir jaunosios kartos poetas ir rašytojas Rimvydas Stankevičius. Išmintingai ir argumentuotai. Ir nors dar ir mūsų laikais pasitaiko piktavalių, neskiriančių, kas yra gėris ir blogis, kas tiesa ir neteisingumas, Tauta tą puikiai supranta ir vertina savo didžiuosius, didžiuojasi jais ir net pasigiria svetimiesiems, kad mes tokius turime. Vyresnioji karta dar prisimena, kaip mes gyvenome sovietmečiu: kaip sako rašytoja Jūratė Laučiūtė, „laikydami kišenėje „špygą“, nukreiptą į valdžią“, išmokome skaityti tarp eilučių, ten atrasdavome tikrąją prasmę, tą, dėl kurios kovojo ir žuvo tūkstančiai Lietuvos partizanų, ir Sąjūdžio, kurio gretose buvo ir poetas J. Marcinkevičius, vedami ir įkvėpti, atkūrėme Lietuvos nepriklausomybę, žvelgdami į savo didžiuosius. Ir jeigu tautos valia 1988-1990 metais buvo tokia galinga, kad jos nepalaužė, nesuskaldė ir neišsklaidė viską matanti, viską girdinti ir viską žinanti KGB, ginkluota naujausiomis technologijomis, su jos galinguoju užnugariu – bolševikine Rusija, tai kas tada buvo galingesnis? Tautos valia ar valdžia?

O Lietuvai ir šiandien kaip gryno oro labiausiai reikia į ateitį vedančio įtaigaus ir prasmingo Žodžio, patrauklių kultūrinių kūrinių ir tikrų istorinių didvyrių, kaip sektinų pavyzdžių jaunosioms kartoms, tokių: kaip karalius Mindaugas, Donelaitis, Mažvydas, tautininkai Vydūnas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, pokario Lietuvos partizanai, labiau už savo gyvybes vertinę Lietuvos nepriklausomybę. O dvasios atgaivai reikia talentingų poetų, tokių kaip J. Marcinkevičius. Deja, tokio lygmens, vertybinių orientacijų ir talentingumo poetų ir rašytojų, kaip turėjome J. Marcinkevičių, šiandien Lietuvos horizonte nesimato. O gaila. Auginkime viltį, kad atsiras.