J. Survilaitė. Minime trijų Šveicarijos lietuvių bendruomenės įkūrėjų 100-ąsias gimimo metines

Šiemet sutinkant Lietuvos atgimimo 30-metį trims veikliausiems Šveicarijos lietuvių išeivijos bendruomenės įkūrėjams šiais metais būtų sukakę 100 metų:  dr. Vaclovui Dargužui, Narcizui Prielaidai ir Stanislovui Vaitkevičiui. Visų trijų gyvenimas ir veikla prasidėjo Šveicarijos antrojo pasaulinio karo pabėgėlių stovykloje 1945 metų vasaryje ir tęsėsi iki pirmojo XXI a. dešimtmečio t.y. iki jų mirties.

Išeivių karta sudėtingomis aplinkybėmis pokario Šveicarijoje 1952-02-17 d. įkūrė lietuvišką teisinę bendruomenę vadovaudamiesi Lietuvių chartijos konstitucijos (1949) ir Šveicarijos civilinį kodeksą (ZGB) atitinkančiais įstatymais, apibrėžiančiais Šveicarijos konfederacijoje užsieniečiams privalomas pareigas ir teises. Tą dieną visuotiname susirinkime patvirtino ir Berno banke įregistravo Įstatus/Statutus, kuriais vadovaudamiesi galėjo legaliai veikti kaip politinė/kultūrinė lietuvių Tautos organizacija užsienyje, ir visas jėgas atiduoti kovai dėl Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos.

Palyginus su kitomis pasaulio Bendruomenėmis šveicariška lietuvių bendruomenė pasaulyje buvo mažiausia, bet turėjo stiprų elitinį potencialą. Pora dešimčių lietuvių turėjo  Lietuvoje ar Šveicarijoje įgytus universitetinius išsilavinimus, todėl jų akademinis pajėgumas leido nepriekaištingai orientuotis tuometinės pasaulinės politikos vingiuose ir vakarietiškuose plataus masto mokslo pasiekimuose.

Lietuvos išvadavimas iš okupacijos pasaulio išeivijai 50 sovietinio režimo metų buvo svarbiausias uždavinys. Žodis „Tėvynė“ jiems visada sukeldavo giliausių ir brangiausių jausmų virpesius: buvo šviesos ir jėgos židinys, objektyvi, gyva, paliečiama tikrovė, antroji Motina, kuri savo kalba, kultūra, papročiais ir sielos ypatumais, istorine prasme ir siekimu buvo neišdildomai įsispaudusi į jų sielas, išreiškianti šeimą ir tėviškę peržengiantį jų likimą.

dr. Vaclovas Dargužas (1920–2009) Šiaulių rajone, Voveriškių kaime. (Atsiminimus aprašiau jo autobiografinėje apybraižoje „Mylėsi Lietuvą iš tolo“, 2004, LR VU leidykla).

ŠLB archyvuose dr. V. Dargužo pavardė dažnai paminima tada, kai giliais sovietinio režimo metais Lietuvos vardas buvo išbrauktas iš visų pasaulio žemėlapių, o po visą pasaulį pasklidęs mūsų Tautos elitas bijojo viešai prisistatyti esą lietuviai… Pats V. Dargužas tuometinę padėtį paaiškina:

„…Aplinkybės apsunkinusios šį lietuvių intencijos trūkumą, buvo: Markso renesansas vakarų kairiosios inteligentijos sluoksniuose ir okupantų sistemingas Lietuvos istorijos žalojimas ir draudimas… karo pabėgėliams kėlė pavojų, kad neteksime mūsų atminties – savo valstybės istorijos. Todėl intensyviai ėmėme ieškoti priemonių, kaip išlaikyti gyvą atmintį ir patenkinti lietuviškos tapatybės troškulį“. (J.S. „Visada tolimi – niekada svetimi“).

…1991-10-11 d. Vilniaus universitetui buvo didelė šventė: dr. V. Dargužo senų Lietuvos valstybei reikšmingų žemėlapių, jo surinktų iš įvairiausių pasaulio aukcionų rinkinio padovanojimas VU, ir jam VU Garbės daktaro vardo suteikimas. LR dailės muziejuje ta proga buvo atidaryta žemėlapių rinkinio paroda. Tuometinė VU mokslinės bibliotekos direktorė B. Butkevičienė pasidžiaugė, kad tokia lietuviškų žemėlapių rinkinio dovana „yra pati vertingiausia per visą 20 amž. bibliotekos istoriją…“

Knygos „Mylėsi Lietuvą iš tolo“ pratarmėje yra įrašyti LR vyriausybės dr. V. Dargužo nuopelnų įvertinimai: ŠLB garbės pirmininkas, veterinarinės medicinos mokslų daktaras, kultūros mecenatas, Vilniaus universiteto garbės daktaras, Lietuvos geografų draugijos pirmasis Garbės narys, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-jo laipsnio ordino kavalierius…

Rašant knygą apie dr. Dargužą buvo malonu dirbti su juo, nes jis iš tų mokslininkų, kuris nenori savyje užsirakinti per dešimtmečius sudėtą aktyvios įvairiaspalvės vakarietiškos veiklos patirtį, nes mąstė, kad ta patirtimi galės pasinaudoti tie, kurie atėję po senosios kartos ieškos naujų kelių ir tiesų, kurs naujos Lietuvos vizijas…

Dr. Dargužo pavardę galima sutikti ŠLB archyvuose, kai kalbama apie visą socrežimo 50-tį rengtus politinius kultūrinius renginius Vakarų Europos išeivijoje, teikiamas Lietuvai politinės, kultūrinės, ekonominės pagalbos akcijas, paramą kultūriniams išeivijos renginiams ir t.t. (Plačiau galima pasiskaityti J. Survilaitės knygoje „Alpių lietuviai“, 2005;)

Narcizas Prielaida (1920–2015)  pirmojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių šeimoje Azerbaidžane, Akstafoje. Vėliau gyveno Klaipėdoje, kur jaunas Narcizas turėjo svajonę tapti jūreiviu, net buvo sėkmingai išlaikęs stojamuosius egzaminus Jūrų akademijoje Italijoje, bet viską nutraukė 1940 metų įvykiai: Lietuvos okupacija, o vėliau antrasis pasaulinis karas.

Narcizas vienas aktyvių 1952-02-17 ŠLB įkūrėjų, ir pats keletą metų vadovavo ŠLB-nei. Nuo žurnalo „Pasaulio lietuvis“ (1963) įkūrimo tapo nepamainomu žurnalo korespondentu laisvajai Europai. Visą Lietuvos okupacinį 50-metį, PLB-nės įgaliotas, varstė Jungtinių Tautų organizacijos duris Ženevoje, nenustodamas vilties laimėti kovą prieš Lietuvos okupaciją… (Jo pastangos prie JTO detaliai aprašytos J. S. knygoje „Alpių lietuviai“ p. 58-61).

Prielaida turi nemažai apdovanojimų iš tarptautinių organizacijų, VLIKo padėkų… Kai jį aplankydavau Ženevoje, man būdavo malonu išgirsti iš jo pasakojimus apie savo senus draugus „Pasaulio lietuvio“ korespondentus ir žinomus išeivijos žurnalistus, kuriuos jis visada prisimindavo su didžiule pagarba už sąžiningumą, pasiaukojimą ir meilę Lietuvai.

…kiek gražių jausmų ir širdies įdėdavome visi į savo „laikraštinius kūrinius“, kad šie auklėtų jaunimą patriotine dvasia, išreikštų tautinį nusiteikimą, meilę ir pasiaukojimą Tėvynei, atspindėtų nenuilstamą kovą už jos išsilaisvinimą iš okupacijos. Laikraštis „Pasaulio lietuvis“ buvo mūsų visų širdies balsas ir tribūna pasakyti tai, ko negalėjo pasakyti mūsų broliai okupuotoje Lietuvoje. Tarnauti tokio žymaus laikraščio redakcijoje – reiškė dirbti be priekaištų, būti punktualiam, disciplinuotam, netuščiažodžiauti, nerašyti paviršutiniškų, neparemtų autentiškais faktais, nemotyvuotų,neturinčių patriotinio ir tautinio svorio dalykų…“ (Interviu su N. P. knygoje: „Visada tolimi-niekada svetimi“).

Prielaidos pavardė įrašyta įvairiuose Lietuvos olimpinio sporto komiteto archyvuose, nes daug metų rūpinosi ir rėmė lietuviško sporto reikalus, ypač po Lietuvos atgimimo (1990) tapęs laikinuoju LR ambasadoriumi Ženevoje.

Prielaidos straipsniai apie Lietuvos okupacijos padarinius Lietuvai Vakarų Europos laikraščiuose prancūzų kalba irgi tuo metu vaidino didelį šviečiamąjį vaidmenį Vakarų visuomenėje. Prielaidos polinkis domėtis Vakarų Europoje įsikūrusiais lietuvių išeivijos menininkais ir apie juos laisvojoje Europoje skelbiami straipsniai laisvajam pasauliui teikė daug žinių apie lietuvišką kultūrą, dailę, tapybą ir literatūrą.

Iš savo pusės aš galėčiau pridėti N. Prielaidai pagyrimą už jo pedantiškumą sutvarkant savo lietuvišką archyvą, kuriuo be jokių kliūčių galėjau naudotis rašydama dokumentinę knygą „Alpių lietuviai“. Jo straipsnius rašytus prancūzų kalba, išversdamas man (į vokiečių kalbą), mano draugas šveicaras Žanas Feras (Jean Fehr) visada gėrėjosi, sakydamas: „Tai puikia kaligrafiška rašysena, turtinga prancūzų kalba be priekaištų parašyta archyvinė medžiaga, turinti neįkainojamą vertę lietuviškai istorijai…“

Negaliu be pasididžiavimo neprisiminti N. Prielaidos raštu išsakytus padėkos žodžius mano vyrui S. Vaitkevičiui už nuolatinę finansinę pagalbą, kuri ženkliai parėmė išeivijos pastangas veikti Lietuvos išsivadavimo akcijose prie JT Ženevoje.

Stanislovas Vaitkevičius gimė 1920 birželio 6 d. Kaune, Kauno miesto policijos komisaro ir Kauno muzikinio teatro solistės, restorano savininkės šeimoje. Baigė prestižinę Kauno Jėzuitų gimnaziją, įstojo į Vilniaus universitetą ir sėkmingai išlaikęs 3-jo kurso egzaminus VU ekonomikos Teisės fakultete pasitraukė į Vakarus.

Kauno „Šančių Kovo“ sporto klube Vaitkevičius pasižymėjo kaip perspektyvus sportininkas, išbandęs įvairias sporto šakas: boksą, krepšinį, futbolą, ledo ritulį… 1944 metų šalies bokso čempionate antrojoje pusiau vidutinio svorio kategorijoje tapo absoliučiu Lietuvos čempionu-finalininku. Vėliau (1945-1946) kelis bokso čempiono titulus laimėjo Šveicarijoje studentų bokso čempionatuose Lozanoje, Berne, Ženevoje.

Nuo 1945 metų rudens mokslus tęsė Ciuricho universitete, pasitvirtino ekonomikos Teisės diplomo 3 kursų baigimą, bet neturėdamas lėšų mokėti už mokslą, studijas nutraukė, susirado darbą, nes reikėjo už studijas Ciuricho medicinos institute užmokėti ir savo seseriai – Elenai Vaitkevičiūtei, kuri 1952 metais tapo odontologinės medicinos mokslų daktarė.

Nuo 1952 metų įsikūrus Šveicarijos lietuvių bendruomenei Vaitkevičiaus parama Lietuvai tapo nuolatiniu ramsčiu visoms pasaulio Lietuvos išlaisvinimo organizacijoms, VLIK-ui, lietuviškos spaudos leidykloms ir redakcijoms, Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje įsteigimui, neturtingų emigrantų vaikų studijos, prof. J. Juraičio įsteigtam Lietuvos Sielovados fondui (Sielsorgestiftung Litauen) remti ir t.t. Po jo mirties rašomojo stalo stalčius ir visa batų kartono dėžė buvo pilni banko perlaidų kvitų, patvirtinančių jo siųstą didžiulę finansinę paramą lietuvybei visame pasaulyje stiprinti…

Prarastos Tėvynės ilgesys, atspirties svetimame krašte neradimas, tikslo emigracijoje nematymas, vienišo, niekur nepritampančio pabėgėlio nepatogumai pamažu gramzdino jį į perspektyvos neturintį gyvenimą: neužbaigė universiteto bakalauro, nekūrė šeimos, nesiekė kokio nors praturtėjimo…

Vaitkevičius vienas iš tų nelaimingųjų emigrantų, kuriems būtis svetimoje šalyje tampa nepagydoma liga, pakeičianti visą vertybių skalę. Emigracijoje jis tarsi nuomojo gyvenimą, nematydamas prasmės viską pradėti iš naujo. Jeigu kuris iš draugų pasiteiraudavo, kodėl nekuria šeimos, atsakydavo: Mano Tėvai, mano vaikai, mano žmona yra Tėvynė Lietuva, dėl jos aš dirbu, jai aukojuosi, dėl jos išsivadavimo iš okupantų atiduodu ir savo visas santaupas…

Vaitkevičius priklausė tiems emigrantams, kuriems Lietuva visą gyvenimą buvo jų praeities ir ateities namų šilumos vizija, kuriems visą laiką grėsė didžiausia likimo tragedija – nepakeliama depresija: intelekto atbukinimas ir iniciatyvos praradimas. Laimei, Vaitkevičius sugebėdavo savo sunkias emigrantines mintis nuskandinti šviesiuose savo jaunystės prisiminimuose: džiaugėsi savo katalikiškos šeimos sąžiningo darbo nepriklausomai Tėvynei pasiekimais, jį nuolat šildė mokslo draugų ir Mokytojų Kauno Jėzuitų gimnazijoje šviesi atmintis, teigiamas senosios lietuviškos vyriausybės nuostatų aukotis vardan šalies piliečių laimingos ateities įvaizdis…

Vaitkevičiui jaunystėje dėstę nepriklausomos Lietuvos talentai paliko pėdsakus visam jo gyvenimui: nepriekaištingą lietuvių stilistikos ir puikų lietuvių kalbos žinojimą, perimtą iš jam dėsčiusio žymaus 20 amž. kalbininko K. Ulvydo, sugebėjimą subtiliai vertinti lietuvišką kūrybą buvo įdiegę prof. P. Rabikauskas, vertėjas Žiugždinis, dr. J. Kaupas… Jų intelekto perduotos literatūrinės/filosofinės vertybės Vaitkevičiaus emigrantiniame gyvenime dažnai iškildavo gražių prisiminimų verpetais iki pat mirties, kol jo gyvybė užgeso Ciuricho universiteto klinikoje, ištikus širdies infarktui 1998 metų gegužės 9-osios vakarą.

Keista likimo pranašystė! Jis savo mirties dieną prieš daug metų buvo sau iš anksto „nusibūręs“: Mirsiu gegužės devintą, kai Rusija vėl švęs Pergalę, o mūsų Tauta savo laidotuvių metines…

Vaitkevičiaus namų biblioteką buvo galima pavadinti laisvoje pasaulio erdvėje gimusių lietuviškų knygų muziejumi, nes beveik kiekviena knyga turėjo vienos ar kitos pasaulio lietuviškos leidyklos autografą su padėka už jo leidyklai suteiktą finansinę paramą, o Vaitkevičiaus sugebėjimas įvertinti kiekvienos lietuviškos knygos literatūrinį braižą nustebindavo mane, turinčią Vilniaus universiteto filologijos/istorijos fakulteto diplomą, 25 metus dėsčiusią lietuvių literatūrą Lietuvos vidurinėse mokyklose, ar universiteto studentams…

Dabartinis laikas ypač šaukiasi prisiminti pirmapradžio lietuviško kaimo ir prieškarinio lietuviško miesto vaikus, kurie prievarta likimo nublokšti iš Tėvynės savo nuoseklia pasaulėžiūra, ištikimybe patriotiniams įsipareigojimams Tautai ir jos kultūrai, liko tvirti ir nepalaužiami visur, kur tik jų jėgų, patirties ir balso šaukėsi iš okupanto gniaužtų besivaduojanti Tėvynė Lietuva. Toji karta neabejotinai daug nusipelnė.

Jų balsas – tai Europos sąžinės ir demokratinės atminties mūsų tvirčiausios ir ištikimiausios Tautos dalies balsas 50 okupacijos metų girdimas visame pasaulyje!