J. Maratas. Abejingumas vertybėms, arba kaip perrašoma naujausia Lietuvos istorija

Pasklido įvairių atgarsių į Lino Vildžiūno kalbą, pasakytą Leonido Donskio premijos įteikimo proga. Tikrai ji nedaro garbės nei pačiam žinomam kino kitikui ir žurnalistui Linui Vildžiūnui, nei jo leidiniui, nei velionio L. Donskio atminimui. Bet įdomiau kas kita. Iš pat pradžių jis pacituoja labai svarbią Baumano-Donskio mintį, kad moderniojoje visuomenėje „individo bejėgiškumas ir apleistumas, sąlygojamas neoliberalizmo ir valstybinio biurokratizmo, valstybei neigiant atsakomybę už švietimą ir kultūrą, vartotoju virtęs pilietis tampa neutralus vertybėms ir atsitraukia“, o toliau pats ima ginti tą pačią neoliberalizmo, atsakomybės neigimo, neutralumo vertybėms ir atsitraukimo poziciją.

Nepanašu, kad Vildžiūnas savo kalbą būtų skyręs savo paties kritikai. Labiau tikėtina, kad laureatas nesuprato Donskio. Nors yra ir kita galimybė: kalbėtojas čia pat užmiršo, ką yra pacitavęs, todėl toliau kalbėjo apie tai, kam yra seniai užsiangažavęs. Aišku čia tik viena, kad mesdamas iššūkį Nepriklausomybę atnešusiam Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimui, bene pirmąsyk taip atvirai ėmėsi perrašyti pačią naujausią valstybės istoriją. Net galėtume pasakyti, kad jis prisijungė prie tos infantiliškos, neoliberalios ir egocentriškai orientuotos žmonių kategorijos, kuri naudojosi laisve be atsakomybės, skelbė savivalę, arba stipriojo teisę. Nuo pat pirmos Nepriklausomybės dienos šios kategorijos žmonės pasidarė itin aktyvūs ir agresyvūs: susirado pačias palankiausias sąlygas naudotis patriotinių jėgų iškovotomis laisvėmis, politiniu tarpuvaldžiu ir vos atgimstančios valstybės nebrandumu.

Vyresnės kartos žmonės gerai atsimena tą laikotarpį, kai vieni šių žmonių „prichvatizavo“ valstybės sukauptą turtą, kiek tik suspėjo, kiti plėšikavo, o jei kas sukliudė, tai ir žudė, treti šiurkščiai veržėsi į visus valdžios postus, arba kūrė klanus, ketvirti… tiesiog emigravo. Žinoma, aš čia kalbu ne apie tuos emigrantus, kurie sunkių aplinkybių priversti turėjo palikti savo tėvų žemę. Bet apie tuos, kuriems nepavyko subręsti. Jie užaugo taip ir nepamilę savo Tėvynės, neužmezgę su ja tvirtesnių ryšių. Dabar pradeda eiti į viešumą ir tie, kurie, kaip dažnai sakoma, tiesiog išliko kitoje barikadų pusėje. Visa šita „vartotojų“ kategorija ima demonstruoti savo neutralumą Nepriklausomos valstybės „vertybėms ir atsitraukia“ nuo priedermių savo Tėvynei. Kiekvienas toks išėjimas spontaniškai kuria naują šalies išsilaisvinimo istoriją. Vieni, sekdami seksualinės revoliucijos patirtimi, stengiasi sudaryti regimybę, kad Sąjūdį sukėlė ne tiek patriotai, kiek už kultūros ribų visada gyvenę asocialūs asmenys: paaugliai, valkatos, pankai, rokeriai bei kitos kontrkultūrinės grupės, kaip jas yra įvardinęs JAV sociologas Rošakas (Th. von Roszak). Vildžiūnas žengia dar ryžtingesnį žingsnį: jam nepriimtinas ir partizaninis judėjimas, ir pats Sąjūdis, o ypač jų patriotinis turinys.

Tam susidarė palankios sąlygos. Globalistinio abejingumo tautos interesams neslepia nei Seimo dauguma, nei Vyriausybė. O Vildžiūną naujieji patriotiniai judėjimai tiesiog išmuša iš pusiausvyros. Čia jis mato tik nacionalizmą ir „dešinįjį ekstremizmą“. Ypač jį piktina, kad „Lietuvoje nėra nė vienos politinės jėgos, kuri priešintųsi nacionalizmo tendencijų stiprėjimui“. O toliau jis jau ima kalbėti vos ne kaip CK generalinis sekretorius. Prikiša ir Seimui, ir Vyriausybei, ir Respublikos Prezidentui, ir Vrublevskių bibliotekai, ir Mokslų akademijai, ir visam mūsų intelektualiniam elitui, kad jie neišreiškią savo nuomonės, kai Lietuvoje vykstąs „nacionalizmo ideologijos stiprėjimas visose viešojo gyvenimo srityse – mokykloje, kariuomenėje, medijose?“ Šios mintys gali daug ką pašiurpinti. Vyresnės kartos žmonės jas dar atsimena iš sovietinės „Pravdos“ vedamųjų. Po kaltinimų nacionalizmu visada prasidėdavo represijos. Paminėtiems asmenims ir institucijoms tuo paskelbimu buvo įvykdomi ir nuosprendžiai: jie būdavo atleidžiami iš darbo su vilko bilietu, areštuojami, pertvarkomos institucijos ir pan. Vildžiūnas smarkiai užsimiršo, kokioj valstybėj šiandien gyvena.

Tiesa, represijų pasitaiko ir dabar. Kai kurios iš jų net užsakytos tų pačių globalistų. Viena iš jų visai neseniai buvo įvykdyta mokytojai už mojavimą valstybine vėliava. Bet vis dėlto tai ne totalinis gniuždymas, į kurį apeliuoja Vildžiūnas. Panašu, kad jis priklauso tiems kairiesiems, kuriems dešinieji yra amžini priešai. Daugelis kritikų šią poziciją sieja su jo socialine kilme. Bet jis pats mano atstovaująs politinį korektiškumą, sukurtą globalizmo ideologijai įteisinti. Ir čia jis, matyt, turi racijos. Dar niekam nepavyko globalistinio požiūrio į tautų likimą atskirti nuo proletarinio internacionalizmo doktrinos. Abi ideologijos skelbia tą patį tautų ir valstybių išnykimą. Užtenka paskaityti „Komunistų partijos manifestą“, kad viskas atsiskleistų kaip ant delno. Tik Marksas buvo drąsesnis: komunizmą piešė kaip vienuolyną ar viduramžių cechą.

Globalistai gąsdina, bet patys neįstengia pasakyti, koks po tautų mirties bus tas pasaulinis darinys. Kol kas tokius darinius kuria tik menininkai-utopistai. Bet ir jie šiandien vis labiau vengia utopijų. Dažniau pasirodo distopijos ir antiutopijos. Žodžiu, skelbiama tautų mirtis, nors niekas nežino ir nesugeba paaiškinti, kas bus po jos. Bet vargu ar jiems užtenka Fukujamos, paskelbusio istorijos pabaigą. Juk niekas nesikonsultuoja nei su kinais, nei su indais, nei su brazilais. Tik duriama pirštais į Europos Sąjungą. Vieniems čia vaidenasi būsima pasaulinė valstybė, panaši į pirmąją Kinijos imperiją, kitiems – kažkoks „miestų konglomeratas“, tretiems – unifikuotų žmonių pasaulinis kaimas. Yra ekonomistų, kurie deda pastangas surasti universalų laimės indeksą ir pagal jį nustatyti vis labiau vienodėjančių valstybių civilizuotumo lygį. O gal Vildžiūnas ateitį įsivaizduoja pagal Baumano aprašytas modernybės tendencijas, kai visi tampa masiniais bastūnais be vietos ir žemės. Tik kas tada imsis atsakomybės už žemės rutulio ekologinę būklę. Gal Vildžiūnas turi kokį kitą, neskausmingą, tautų ir jų kalbų numarinimo planą.

Bet pirmiau reikėtų parodyti, kuri tauta nori mirti? 1978 m. Brežnevo globotoje Taškento mokslinėje-praktinėje konferencijoje buvo priimta rezoliucija, rekomendavusi rusų kalbą paskelbti valstybine kalba. Ši rezoliucija tapo ne tik beprecedentinio puolimo prieš tautų kalbas, bet ir pačių tautų asimiliavimo programa. Buvo parašyta daugybė straipsnių ir knygų, propagavusių rusų ir kitų „broliškų“ kalbų bei tautų suartėjimą, susimaišymą ir galutinį susiliejimą. O ką reiškė susiliejimas, aiškinti tada nereikėjo. Žmonės tą įvykį priėmė kaip stalinizmo restauravimą. Spontaniškai kilo nepasitenkinimo protestai ir įvairūs pasipriešinimo būdai. Net kai kurie Rusijos akademikai išdrįso parodyti nepritarimą tokiai programai. Nors tas jų nepritarimas atrodė nedrąsus, bet jis buvo gana autoritetingas. Po jų įsikišimo prasidėjo toks anais laikais neįmanomas dalykas kaip diskusijos. Ir energingai pradėta rusifikavimo politika pamažu prislopo. O mūsų studentai, panašiai kaip ir per Vengrijos įvykius, naktimis rašė ant sostinės sienų: „Mūsų nesurusins!”

Kalba yra tautos savito mąstymo, jos tarpusavio bendravimo, kultūros formavimo ir vienijimo, istorinės atminties išsaugojimo būdas. Žmonės nėra tokie naivūs, kad patikėtų, jog įrašius anglų kalbą vietoj rusų, tautos mirtis nebus tokia skaudi. Bet kadangi dabar anglų kalba atvėrė duris į globalųjį pasaulį ir valstybės pažangą, pasipriešinimas kalbų susimaišymui buvo greitai užgesintas. Apie lietuvių kalbos mirtį ilgiau išdrįso kalbėti tik vienas kitas lingvistas. Žinoma, plintant mišrioms santuokoms, dabar maišėsi net ne dvi, o dažnai ir trys ar net keturios kalbos. Šiame daugiakalbystės laikotarpyje ne viena emigrantė liudija, kad jų vaikai jau nuo penkerių metų kalba trimis/keturiomis kalbomis. Bet tik neduigelis iš jų išdrįsta prasitarti, kad tos kalbos vaikams maišosi, kitaip sakant, kad jie nė vienos gerai nemoka.

Gimtosios kalbos maišymasis su kitomis kalbomis ne tik apsunkina žmonių bendravimą. Kartu jis gali signalizuoti ir apie jų atitrūkimo laipsnį nuo savo tautos, ir apie „kalbos išdavystę“, kai gimtoji kalba sąmoningai maišoma su prestižine kalba. Kai anglų kalba tapo prestižine, ji ne tik ėmė išstumti lietuviškus žodžius iš apyvartos, bet ir buvo paversta savotišku gimtosios kalbos „papuošalu“. Anglų ir amerikiečių žodžiai šiandien be paliovos kaišiojami į lietuvių kalbą, kad vieniems būtų galima pūstis prestižinės kalbos mokėjimu, kitiems – simuliuoti gimtosios kalbos skurdumą ir apsimetinėti tokiais, kaip visi. Bet ne mažai išgirsi ir tokių, kurie net visai nemokėdami anglų kalbos, vis spraudžia į savo kalbą bent tokius žodelius kaip „yes“ ir „wow“. Ką visa tai reiškia?

Vis didėjantis gimtosios kalbos maišymas su svetimybėmis, o galų gale ir jos užmarštis yra sudėtinė dalis to proceso, kuris kadaise buvo vadinamas nutautėjimu. O jis visada reiškėsi abejingumu savo kultūrai, patriotinių jausmų užgesimu, atšalimu ir atitrūkimu ir nuo savo Tėvynės. Šiandien visa tai kyla ne tik dėl visuomenės pilietinio nebrandumo, patriotinio ugdymo stokos, vis menkėjančios tautos savivertės ir nusivylimo savo gimtuoju kraštu, bet ir dėl daug metų trukusios propagandos, ugdžiusios kosmopolitinį vartotoją. Esu priverstas darsyk cituoti Donskį: „vartotoju virtęs pilietis tampa neutralus vertybėms ir atsitraukia“. Visi šitie žmonės yra potencialūs emigranai. Jau 2018 m. „The Economist“ paskelbė Eurostatosto duomenis, pagal kuriuos Lietuva buvo priskirta prie labiausiai nykstančių šalių. Visų padermių globalistai mums pasakojo pasakas apie „natūralius“ migracijos procesus, apie spontanišką demografinių procesų savireguliaciją, apie namus jaunoms šeimoms…

Užliūliuota tų pasakų visuomenė net nepastebėjo, kad pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis nuo 1990 m. iki 2020 m. iš Lietuvos emigravo jau 1 029 138 gyventojai. O kartu su juo vyko ir žymios visuomenės dalies socialinė degradacija, savižudybių ir mirtingumo didėjimas, gimstamumo mažėjimas… Pagal visus šiuos parametrus mūsų padėtis viena iš prasčiausių Europos Sąjungoje.

Dalykas čia per daug rimtas, kad būtų galima žaisti šios dienos politinės konjunktūros frazeologija. Bet Vildžiūnui patriotizmas – tai nacionalizmas. O „nacionalizmo ideologija silpnina visuomenę iš vidaus, atima kritinį mąstymą, gilina atminties atrofiją, galų gale – atkelia vartus radikalizmui. Murzas ir pankas netrukus gali pakeisti Sąjūdžio strategai ir filosofai, o tai kur kas pavojingiau.“ Jis labai nori, kad tautų nebūtų, ir visi būtų vienodi, kaip kareiviai Maskvos Raudonojoje aikštėje arba Pchenjane. Čia jis jau atsiveria iki galo. Ne tik išlieja neapykantą Sąjūdžio strategams ir filosofams, bet ir ima pranašauti visus įmanomus pavojus. Ne atsitiktinai jis vartoja ir įprastą sovietinių laikų terminą „nacionalizmas“, kuris būdingas ir didžiajai daliai globalistų. Nuo čia daug lengviau prieiti ir prie to, kad rašytojas Jonas Mikelinskas būtų paskelbtas „antisemitizmo klasiku“, prabudęs dėmesys partizanams būtų pavadintas „partizanų kultu“, o R. Vanagaitė ir M. Ivaškevičius būtų reabilituoti, nes jie esą „nepaprastai svarbūs“ „visuomeniniam diskursui“. Įdomiausia, kad šioje vietoje jis prisimena „Donskio ir Baumano vartojamą atminties atrofijos sąvoką.“ Šiuo netikėtu būdu jis lyg ir prisipažįsta, kad jo atmintyje tebėra išsaugota ne tik anų laikų sąvoka, bet ir mąstymas; net anų laikų vertybės.

Sąjūdžio metais, matyt, Vildžiūnas išbuvo „neutralus“ Nepriklausomybės vertybėms ir gilioje nuošalėje nuo patriotinio judėjimo. O dabar tą nuošalę ir atsiribojimą nuo Tėvynės meilės padeda išreikšti neoliberaliojo globalizmo ideologija. Nenoriu pasakyti, kad patriotiniuose judėjimuose nepasitaiko kraštutinumų, neatsakingų perdėjimų, net infantilizmo apraiškų. Jas visi žino. Bet padorus žmogus, kuriam tikrai rūpi, kad Lietuvoje sumažėtų „nuo vertybių atitrūkusių“ piliečių, turėtų atskirti tuos ekstravagantiškus iššūkius nuo apskritai augančio patriotinio aktyvumo, o ne niekinti tų, kuriems tos vertybės darosi vis svarbesnės. Daug kam jos visą gyvenimą buvo prioritetinės. Todėl privalu pasakyti tiesiai: ne kas kitas, o kosmopolitinis abejingumas tautos likimui, politinis neatsakingumas, ciniškas valstybės gėrybių iššvaistymas, visuomenės nuskurdinimas ir net priešiškumas savo krašto žmogui bei jos interesams kaip tik juos ir išprovokavo tokias apraiškas. Panašu, kad to žodžio „išprovokavo“ Vildžiūnas nesupras, kaip jis nesuprato ir Mikelinsko žodžių.

Vildžiūnas lyg ir turėtų žinoti, kad tautos, taip pat kaip ir pavieniai žmonės, turi orumo jausmą. O kas jį mindžioja, sulaukia spontaniško pasipriešinimo. Net dabar, kai po 30-ties metų didžiųjų švenčių progomis politikai ir oficialioji žiniasklaida, lyg išpirkdama savo didžiąsias nuodėmes, galų gale pradėjo ritualais, kalbomis ir dainomis rodyti patriotinius jausmus, mažai ką jie teįtikina. Krinta į akis ne tik jų deklaratyvumas, bet ir tai, kad jie užgęsta kartu su šventėmis. Realybė gi juda visai priešinga kryptimi. Socialinė atskirtis, ekologinė būklė, masinė emigracija, savižudybės, demografinė krizė, net patys kosmopolitiniai tautų mirties pranašavimai vėl verčia telkti patriotines jėgas. Kas kitas, jeigu ne jos, pasirūpins tautos ir jos sukurtos valstybės išlikimu. Net mūsų Konstitucija skelbia, kad lietuvių tauta įkūnijo „prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje“, išsaugojo „savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“ ir sukūrė „Lietuvos valstybę“. Žadinti tokiomis sąlygomis patriotinius jausmus – šventais dalykais, už kurį visais laikais žmonės aukojosi.

Lietuvių tauta priešinosi sovietmečiu, priešinasi ir dabar, kol valstybės valdžia ir oficialioji žiniasklaida vengia ištarti net patį žodį „tauta“. Ne atsitiktinai šiame pasipriešinime tebedalyvauja ir nemaža dalis disidentų. Reikia tik padėkoti kariškiams, kad jie supranta savo priedermes ir ten vyksta patriotinis ugdymas. Tą patį reikėtų pasakyti ir apie Sibiro tremtinių bei partizanų pilietines akcijas, patriotinę žiniasklaidą, globalistų pavadintą „marginaline“. Prie šio proceso prisideda ir etninės kultūros judėjimai; net krepšinis ir kitos sporto pergalės, šiltai palaikomos vadinamųjų „sirgalių“.

Negalima nepastebėti, kad paskutiniu metu net popiežius Pranciškus ir krikščionių bažnyčia pradėjo įtaigiai kalbėti apie tai, kaip svarbu išsaugoti pasaulio tautų šaknis. Tai prabudimo ženklai. Jie pastebimi ir Vakarų politikoje. Kai gėda laikoma meilė Tėvynei, matyt, reikėtų kalbėti apie pačių laikų pakrikimą. O jis kyla iš intymiausių ryšių su savo gimtine, žeme, šalimi ir valstybe ignoravimo, niekinimo ir naikinimo. Tų ryšių jautimas skatina žmones identifikuoti save ir su tauta. Žinoma, bendri pasaulio rūpesčiai yra visai naujas dalykas, mokantis ne tik sugyventi visas rases, tautas ir religijas, bet ir išsaugoti visą žemės rutulį nuo nevaldomų žmogaus veiklos padarinių.
Bet dėl to ilgaamžis identitetas su savo tauta nepasidaro mažiau garbingas už identitetą su šiuolaikine civilizacija ir visa žmonija. Ir priedermių (panašiai kaip ir šeimai) Tėvynei, Tautai ir Valstybei dėl to nė kiek nesumažėja.