Šiuo metu, po ligos, „Verpetos“ folkloro ansamblio įkūrėjui ir ilgamečiam vadovui Antanui Bernatoniui būtų nelengva priiminėti žurnalistus ir atsakinėti į jų klausimus, bet visa laimė – Jis yra parašęs išsamius prisiminimus, kurie, tikriausiai, bus atspausdinti atskira knyga. „Saulės arkliukų“ redakcijai pasidomėjus ir paprašius, A. Bernatonio sūnus Aidas atsiuntė pluoštą šių prisiminimų. Prisiminimai apima didžiulį kontekstą – kiek pats A. Bernatonis surinko archyvuose žinių apie savo giminę ir apylinkes, kiek pats prisimena nuo anksčiausių laikų, kiek mamos pasakota. Todėl šią didelį šūsnį mes dalijame į penkias dalis pagal chronologiją ir temas: protėviai ir jų gyventos apylinkės bei karo ir pokario metai; tėvai, žemė ir kalendoriniai darbai; mokslas mokyklose; studijos Lietuvos veterinarijos akademijoje; na ir – „Verpeta“ bei jos priešistorė Kaišiadoryse.
Kaip žinia, Antanas Bernatonis gimė 1937 metais Klaipėdoje, mokėsi Plateliuose, Salantuose, Palangoje, studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje, 1968 metais apsigynė daktaro disertaciją, 1978 metais Lietuvos veterinarijos mokslinio tyrimo institute įkūrė folkloro ansamblį, kuris vėliau gavo „Verpetos“ pavadinimą, buvo ilgametis jos vadovas. 2003 metais „Verpeta“ pelnė aukščiausią mėgėjų meno apdovanojimą – „Aukso paukštę“.
Nuo 1982 metų dėstė Lietuvos veterinarijos akademijoje, nuo 1983-ųjų Jo veikla susisiejo ir su folkloro ansambliu „Kupolė“.
ČIA GYVENO MANO PROTĖVIAI
Mediniškių ir Pelekonių kaimai, kuriuose gyveno mano giminės Bernatoniai, priklausė Jiezno parapijai, tačiau nepriklausė Jiezno dvarui, o priklausė Birštono ir Prienų seniūnijai (dvarui), kuriuos valdė Sapiegos, tačiau noriu parašyti apie Jiezną, kuriame daug visokių reikalų turėjo mano protėviai, taip pat apie kaimynystėje esantį Kašonių dvarą.
Pirmiausia – apie Jiezną
Pirmasis šaltinis, kuriame Jiezno vardas paminėtas – tai 1492 m. gruodžio 2 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija, kur minimas didžiojo kunigaikščio Jiezno dvaras ir Jiezno valsčius. LDK kunigaikštis Aleksandras privilegijoje Darsūniškio bažnyčiai, konstatuodamas sunkią Darsūniškio bažnyčios būklę, nutaria:
„Tos bažnyčios naudai, jos dabartiniams valdytojams, bei jo teisėtiems įpėdiniams, mūsų Darsūniškio dvare atidavėme, pavedėme ir dabar atiduodame, pavedame, bei amžinai priskiriame teisę statytis ir įsirengti laisvą smūklę bažnyčios žemėje ir sklype, iš tos smūklės imti duoklę ir visokią naudą ramiai, be jokio trukdymo ir tą pelną naudoti taip, kaip pasirodys naudingiausia dabartiniam valdytojui bei jo įpėdiniams. Be to, tai bažnyčiai mes duodame ir amžinai priskiriame iš mūsų Jiezno dvaro, kuris yra Darsūniškio kryptyje kviečių, rugių, miežių ir grikių dešimtinę, duotiną nuvalius mūsų laukus ir suarus pūdymus arba ir prieš suarimą. Todėl dvarų dabartiniams ir būsimiems valdytojams bei jų pavaduotojams mes tvirtai įsakome, kad tai, ką šv. Dievo bažnyčiai paskyrėme ir amžinai atidavėme jūs tuojau, be jokio atidėliojimo ir be jokių apsunkinimų savo laiku atiduotumėt ir įteiktumėt. Šiam dalykui paliudyti ir užtikrinti prie šio rašto prikabintas mūsų antspaudas“.
Jiezno krašte, Darsūniškyje, Aukštadvaryje, Stakliškėse, Birštone buvo auginami karališki žirgai. Ta vieta, kur žirgai buvo išjodinėjami, vadinosi Jiezdna, oficialia baltarusių kalba rašant Jazno, Hezno. Kitur rašoma, kad pavadinimas kilęs nuo Jieznelės upės ar Jiezno ežero. Dar kitur rašoma, kad tiriant gilų Jiezno ežerą, nardytojai pranešė: Есть днo! (Yra dugnas!).
XV a. pabaigoje Jiezno dvaras buvo atiduotas kunigaikščio Aleksandro žmonos Elenos (Ivano III dukros) sekretoriui Holovčinskiui. Mirus Holovčinskiams, dvaras atiteko Kiškiams, o nuo 1633 m. – Lietuvos didikams Pacams. Jieznas tapo Pacų giminės rezidencija. 1643 m. Steponas Kristupas Pacas čia pastatė katalikų bažnyčią, o 1670 metais dabartinę bažnyčią pastatė jo sūnus Kristupas Zigmantas Pacas. 1770 metais bažnyčia buvo padidinta ir išgražinta. 1775 m. buvo pastatyti prabangūs rūmai su 12 salių, 52 kambariais, 365 langais. Rūmus puošė freskos, paauksuoto medžio raižiniai, Venecijos veidrodžiai.
Jiezno dvaro rūmų vidaus planas ir bendras vaizdas iki šiol lieka neatskleista paslaptimi. Nesant jokių dokumentų, Jiezno dvaro rūmai prilyginami Radvilų Nesvyžiaus rūmams. Tačiau tai tik hipotezė, neparemta faktais.
LDK pakancleris Steponas Pacas savo kelionėse po Europos dvarus, lydėdamas karalaitį Vladislovą, daug ką pamatė, pasisėmė patirties ir panaudojo Jiezno rūmų statybai. Įrengiant rūmų vidų, juos puošiant dirbo žymiausi to meto meistrai dailininkai, lipdybos specialistai. Iki 1640 m. rūmai dar nebuvo užbaigti. 1644 m., jau po tėvo Stepono Paco ir brolio Stanislovo mirties, Kristupas Zigmantas Pacas perėmė rūmus.
1655 m. rūmai labai nukentėjo nuo rusų kariuomenės. 1661 m. juos teko atstatyti. Pažaislio vienuolyno, Jiezno bažnyčios ir Jiezno rūmų statyba vyko tuo pačiu metu.
XVIII a. pradžioje per Šiaurės karą Jiezną apiplėšė Švedijos kariuomenė. 1710 m. Jieznas gavo turgų, 1748 m. – prekyviečių privilegiją. 1795 m. Jiezne gyveno 372 gyventojai, 9 amatininkai.
1812 m. Jiezną apiplėšė Napoleono kariuomenė, nors tuometinis dvaro savininkas Liudvikas Pacas buvo Napoleono adjutantas, prancūzų armijos generolas.
L. Pacas rėmė 1831 m. sukilimą, vadovavo sukilėlių korpusui, bet, nuslopinus sukilimą, pasitraukė į užsienį, o dvaras buvo konfiskuotas.
1837 m. Jiezno dvaras ir dalis miestelio sudegė. Atstatyti nebuvo.
1800–1807 m. Liudvikas Mykolas Pacas cariniam eksdiviziniam teismui atidavė Jiezno ir Holovčino dvarus giminės skolų išieškojimui. Dvaro administratoriumi, o vėliau ir pagrindiniu savininku tapo Jonas Pančkovskis, vietinės kilmės dvarininkas, kartu su savo broliu lenkų kariuomenės pulkininku Bernardu Pančkovskiu.
1834–1840 m. dėl įvairių priežasčių, ypač nemokėjimo ūkininkauti, Pančkovskių valdomas dvaras dėl naujų skolų buvo išdalintas naujiems kreditoriams.
1850 m. vieną 1860 dešimtinių palivarką valdė Kaminska, kitą 932 dešimtinių – Žala, 138 – Mužickis, 96 – Matuzevičius, 83 dešimtinių – Charevičius.
Vėliau Jiezno dvarą nupirko Ignacas Kvinta. P. Bieliauskas rašo, kad I. Kvinta buvo geras administratorius ir dvaras suklestėjo, jis turėjo gražius arklius ir jaučius, degtinės varyklą, kelias karčiamas. „Kvintą žmonės gerai prisimena. Jam patiko matyti lauke darbininkus, uoliai dirbančius, todėl eidamas tikrinti darbininkų dar iš tolo šaukdavo, švilpaudavo, kad žinotų, jog jis ateina, ir gerai dirbtų. Radęs dirbančius, būdavo patenkintas ir juos girdavo“.
Jis pirmas Jiezno dvare turėjo kuliamąją mašiną, ne garo ir ne arklių sukamą, bet jaučių spaudžiamą. Buvo didžiulis, kaip vandens malūno ratas su laipteliais. Jaučiai lipdavo tais laiptais ir taip suko ratą. Už jų stovėjo žmogus, kuris jaučius varinėjo. Jie ištisas valandas kopdavo laiptais ir suko kuliamąją.
Mirus Ignacui Kvintai dvarą valdė jo sūnus Leonas. Tai buvo tėvo priešingybė. Jis gyveno Vilniuje ir tik retkarčiais pasirodydavo Jiezne. Jo „bičiuliai“ buvo pokyliai, gėrimai ir moterys. Todėl jis prasiskolino Vilniaus žemės bankui, pardavinėjo miškus, palivarkus, bet skolos vis augo.
Su žmona santykiai buvo kuo blogiausi. Kai ponas grįždavo iš Vilniaus, apsigyvendavo dviejų aukštų namo antrame aukšte. Ponia – apačioje. Jiedu bardavosi ir aiškindavosi tik raštu. Senolis liokajus dieną ir naktį vis bėgiodavo su laiškais nuo vieno pas kitą. Ko nesuskumba ar pamiršta parašyti, liepia senoliui liokajui žodžiu perduoti. Tikra katorga. Savo artimiesiems skųsdavosi, kad tarnaudamas pas Kvintą neteko kojų.
Ant Leono Kvintos stalo nuolat stovėjo butelis degtinės, kurią gerdavo stiklinėmis.
Kartą Vilniaus Žemės bankas atsiuntė antstolį aprašyti dvarą ir už laiku nesumokėtas skolas paskelbti dvaro pardavimą iš varžytinių. Kvinta, vaišindamas antstolį, įpylė jam laisvinamųjų vaistų. Kai šis pasiskundė sunegalavęs, anas dar padidino dozę. Kai antstolis nuskubėjo į „būdelę“ darže, rado ją užrakintą. Ponas, sušaukęs tarnus, rodė nelaimingą antstolį ir tyčiojosi, kai anam čia pat atsitiko nelaimė.
Pasišaukęs vežėją Vladislovą įsakė: „Kinkyk arklį ir vežk tą paršą į Kaišiadorių stotį, aš jo į savo namus neįleisiu“.
Antstolis, paguldytas vežėčiose ant šiaudų, išvyko į stotį neatlikęs savo pareigų. Nuvažiavus aštuonis kilometrus, prie Domeikiemio ežero, vežėjas Vladislovas, gavęs iš antstolio 3 rublius, sutvarkė jo drabužius.
Po kelerių metų Kvintienė iškvietė iš Vilniaus į Jiezną keletą gydytojų nustatyti Kvintos psichinę būklę. Jie nustatė psichikos ligą ir prievarta išgabeno į Naująją Vilnią, specialią ligoninę. Pasakojo, kad Kvinta buvo iš ten pabėgęs, bet ligoninės sanitarai pasiviję gerokai jį apkūlė ir jis mirė.
Tarp vietos žmonių sklido legenda, kad Pacas, statydamas rūmus, įmūrijo statinę aukso, o į ežero dugną nuleido porą statinių sidabro. Kadangi rūmai jau buvo sugriauti iki pamatų ir apie paslėptą auksą jau niekas nebekalbėjo, tai Leonas Kvinta užsispyrė paieškoti sidabro ežero dugne. Reikėjo išleisti vandenį. Buvo iškastas didelis griovys į rytų pusę ir išleido ežero vandenį. Iškviesti narai sidabro nerado. Rado tik apipuvusį ąžuolą, kurį pardavė fabrikui peilių ir šakučių koteliams gaminti. Narų iškvietimui ir griovio iškasimui gautų už ąžuolą lėšų nepakako. Išlaidos dar padidėjo, kai reikėjo atlyginti Liciškėnų ir Kadikų kaimų gyventojams už padarytą žalą, nes ežero vanduo apsėmė ir sugadino Liciškėnų pievas bei Kadikų laukus ir pievas.
Leono Kvintos sūnus Stanislovas bandė padėtį ištaisyti – prie iškasto griovio pastatė malūną, tačiau ežere nebuvo tiek vandens, kad malūnas nuolat veiktų. Stanislovas bankrutavo.
Stanislovui paveldėjus dvarą, Lietuvos valdžia paskelbė žemės reformą ir dvarai turėjo būti išdalinti. Stanislovas žemę paskirstė seserims, o sau pasiliko tik patį centrą, tačiau ir tą pradėjo pardavinėti mažais sklypais vietos gyventojams. Garsaus ir gražaus Jiezno dvaro neliko. Išliko tik mūro pastatai ir tai ne visi. Muravankoje buvo įkurti kooperatyvai, malūnas. Kitame vieno aukšto mūro name – Žemesnioji žemės ūkio mokykla. Dviejų aukštų mūro namą pasiliko sau, kuriame su žmona gyveno.
Bieliauskas rašo: 1945 m. sutikau Stanislovą Kvintą Vilniuje – jis menku arkliuku vežiojo malkas. Ketino bėgti į Lenkiją, nes ten jo niekas nepažįsta.
Iš visų buvusių Jiezno dvaro savininkų tik Stanislovas Kvinta jau buvo išmokęs lietuvių kalbą.
Reikia tik stebėtis, kaip Jiezno miestelis sugebėjo išlikti grynai lietuviškas. Juk čia visą laiką dvaro savininkai bei jo valdytojai kalbėjo tik lenkiškai. Maža to, kad patys nekalbėjo lietuviškai, jie parsikviesdavo į savo dvarą iš kitur įvairių specialistų nelietuvių: liokajų, kambarinių, daržininkų, vyndarių, siuvėjų. Be to, čia stovėjo kariuomenės dalinys. Atrodo, tarsi šį kraštą buvo užplūdęs svetimtaučių gaivalas, ir vis dėlto miestelis išlaikė lietuvybę.
Kašonys
Apie Kašonis istorikas Vytautas Kuzmickas rašė:
Ne tik Jiezno, bet ir apylinkių – Kašonių, Verbyliškių, Sobuvos, Sandakų istoriniai klodai yra daugialypiai. Tik pažvelgęs į gausius daugelyje Lietuvos archyvų išlikusius Kašonių istorijos dokumentus suvoki, kad nesurasi mūsų rajone kitos tokios vietovės, kurioje amžiai išsaugojo tokį gausų platų istorijos virsmą, įvairiapusį ūkinį gyvenimą, nė kiek nenusileidžiantį Jiezno dvaro gyvenimui. Archyvuose išlikę dvaro inventoriai, pastatų brėžiniai, statybų išlaidų, medžiagų sąmatos pasakoja šios vietovės istoriją.
Kašonių kaimo ir dvaro istoriją galima suskirstyti į šiuos laikotarpius:
Kašonių kaimas ir dvaras didikų Oginskių priklausomybėje (1581–1713);
Domininkonų vienuolyno valdos laikotarpis (1711–1762);
Jono Vilhelmo Platerio valdymas (1762–1768);
Dvarininkų Sopockių valda (1769–1804);
Kauno miesto dūmos valdymas (1804–1910);
Steikūnų valdymas (1910–1940);
Sovietmietis (1940–1990).
Kašonių apylinkėse patys pirmieji žmonės pasirodė prieš keletą tūkstantmečių. Archeologiniai tyrinėjimai Pelekonių piliakalniuose liudija, kad čionykščiai žmonės čia matė netoli Darsūniškio persikeliančius kryžiuočių būrius. Dėl čia tankiai užžėlusių girios plotų Kašonys, kaip vietovė, istorijos buvo atpažinta ir įvardyta tik 1580–1581 m. Pavadinimo kilmė susijus su žemių matavimu. Norint išmatuoti žemę valakais, reikėjo iškirsti didelius krūmų plotus, juos šienauti. Senąja baltarusių kalba nušienauta pieva vadinta „koszany“, o sulietuvinus – Kašonys. Kašonių istorija susijusi su Vartų herbo Oginskių gimine, XV a. pab. atvykusia į LDK ir giminės vardą gavusia nuo Didžiojo kunigaikščio jiems suteiktos Uogintų valdos (Kaišiadorių. r.). Ši garsi giminė, pripažinusi pravoslavų tikėjimą, vėliau perėjo į katalikybę.
Vartų herbas
Nuo VII a. ši giminė darė didelę įtaką Lietuvos kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui. Kruonyje pilies rūmus pasistačiusi ir Kašonis valdžiusi giminės šaka glaudžiai susijusi su Rietavo ir Plungės Oginskiais.
1570 m. Smolensko pilininkas Grigalius Tryzna perdavė Kruonio ir Darsūniškio žemes Kauno seniūno, vėliau Vilniaus dvarų prižiūrėtojo Motiejaus Oginskio žmonai Kotrynai Jurlovai. Motiejus Oginskis su Kotryna Jurlova susilaukė 4 dukterų (Hanos, Onos, Kotrynos, Nastazijos) ir dviejų sūnų, Fiodoro ir Bogdano. 1568 m. Motiejus Oginskis mirė, o jo žmona ištekėjo už Smolensko vaivados, LDK medžioklininko, LDK girių surašinėtojo Grigaliaus Valavičiaus. Kotrynos Valavičienės sūnus Bogdanas Oginskis apie 1580 m. vedė savo patėvio dukrą Reginą. Darniai šeimos sąjungai užtikrinti Kotryna Valavičienė 1580 m. surašė testamentą: „mes … dovanojame Trakų pakamorei mūsų sūnui Bogdanui Oginskiui su mūsų ir Grigaliaus Valavičiaus pritarimu Kruonį ir dvarą, mūsų vadinamą Kašonimis, amžinam naudojimui“. Ten pat rašoma, kad jis netekėjusioms savo seserims turi sumokėti po 400 kapų grašių. Tai atlikęs, jis 1583 m. prisijungė Strėvininkų, Žiežmarių ir kitas žemes. Gyvendamas Kruonio pilyje, Bogdanas Oginskis dažnai būdavo Kašonių dvare, nes iškildavo ginčų dėl žemės su Jiezno dvarą valdžiusiais Holovčinskiais bei su Birštono, o vėliau – Prienų seniūnijai priklausiusiu Pelekonių kaimu.
1591 m. Bogdanas Oginskis skundėsi Birštono valdytojui Bekešiui, kad pastarojo valdomi Pelekonių valstiečiai nebe pirmą kartą užpuola ir apiplėšia Kašonių dvaro valdas.
1615 m. Bogdanas Oginskis testamentu užrašė Kruonį savo žmonai Reginai, o Kašonys atiteko jo sūnui Samueliui Leonui. Bogdanas buvo žymus to meto politinis ir karinis veikėjas: užėmė Trakų vaivadijos žemės ribų teisėjo, pakamorės pareigas, buvo Darsūniškio ir Karmėlavos seniūnu, Seimo nariu. 1604 m. pasižymėjo kovose su švedais prie Salaspilio, 1611 m. su rusais prie Smolensko, 1612 m. vedė derybas su rusais. Mirė jis 1625 m., palaidotas Kruonio bažnyčioje.
Bogdano sūnus Samuelis Leonas mirė 1657 m., palaidotas šalia tėvo Kruonyje. Po to Kašonis valdė jo sūnūs Simonas Karolis ir Jonas, perėję į katalikų tikėjimą. Jiems teko didelis išbandymas: 1661 m. Jiezne stovėję kazokai užpuolė Kašonis, Kruonį ir Uogintus. Jie nusiaubė šiuos kraštus, sudegino svarbius dokumentus.
1685 m. buvo surašytas Kašonių inventorius: tuo metu dvarui priklausė Kašonių, Slabados, Jakniškių, Migonių, Laukakiemio kaimai. Baudžiauninkai turėjo po pusę valako (10,8 ha) žemės, už ją mokėjo 3 auksinų metinį mokestį, o negalėdami sumokėti turėjo eiti per savaitę 3 dienų lažą. Aprašytas dvaras: įvažiuojama per didelius medinius vartus. Gyvenamas dvariškių namas mūrinis iš kelių kambarių ir kamarų, 4 stiklo langai. Svirne dešimtis aruodų, 10 statinių miežių, žiemkenčių 3,5 statinių, kviečių 1 statinė, žirnių 2 statinės, avižų 46 statinės, sėmenų 10 statinių, kanapių 10 statinių, grikių – viena statinė. Tvartas padalytas į 6 gardus: jaučiams, karvėms, trimetėms karvėms, telyčioms, avelėms. Atskira patalpa kiaulėms. Vištidė. Laikomi 6 jaučiai, 10 paršavedžių, avelių ir avinų 66, vištų 19, gaidžių 10, kalakutų 5. Dvare yra bravoras, kur verda alų. Jame 3 dideli kubilai, 10 alaus statinių, du metaliniai kibirai, vienas geležinis kastuvas.
Dvaro kepykloje kepama duona. Dvare daug durų su metalo skląsčiais, spynomis, vyriais.
1686 m. dvarą paveldi Konstancija Oginskienė (Leono Kazimiero žmona. Leonas Kazimieras buvo Jono Oginskio sūnus).
Galiausiai per teismus Kašonis paveldi jos giminaitis Sčiusna.
Kašonys vienuolyno valdžioje
1711 m. Minsko kaštelionas M. Sčiusna užstatė Kašonis Kauno dominikonų vienuolynui. Jie čia šeimininkavo iki 1765 m. Vienuolynas ilgus metus bylinėjosi su Oginskių palikuonimis dėl žadėtos paramos jiems, tačiau jos taip ir nesulaukė. Dvarui daug žalos padarė didysis maras (1708–1713). 1715 m. Kašonių kaime buvo likę 3 ūkininkai.
- Kazimieras Kiškionis, vedęs, turėjo 4 sūnus. Vienu dirbamu arkliu jis apdirbo pusę valako žemės.
- Jokūbas Parulis, vedęs, turėjo vieną sūnų. Vienu arkliu apdirbdavo pusę valako žemės.
- Martynas Nečiunskas, vedęs, vaikų neturėjo. Turėjo arklį ir jautį, apdirbo pusę valako žemės.
Visi baudžiauninkai galėjo mokėti 4 auksinų činšo mokestį, taip pat nešti dvarui medų ir kiaušinius. Jei negalėjo sumokėti, turėjo eiti 2–3 dienų lažą per savaitę, mėnesį per metus eiti gvartus (didieji darbai), taisyti kelius.
Vienuolynas dvarą valdė nelabai vykusiai, didino baudžiavinę prievartą. 1721 m. iš Kašonių dvaro pabėgo 4 pirmieji baudžiauninkai. 1739 m. dvaro tijūnas užmušė baudžiauninką Užgirėlyje. Baudžiauninkai sudegino dvaro klojimus.
1726 m. su vienuolyno žinia buvo sudeginti darsūniškiečiai Sofija ir Juozapas Šarkos už raganavimą.
Dominikonai 1762 m. susitarė su Šateikių dvaro savininku Vilhelmu Jonu Plateriu, kuris jau buvo nupirkęs Mykolo Kazimiero Oginskio dvarus Žemaitijoje. Plateris įsigijo Kašonių dvarą, bet niekaip neturėjo pinigų atsiskaityti su dominikonais ir 1766 m. už 85000 lenkiškų auksinų dvarą pardavė Kauno pavieto stalininkui Pranciškui Sopockai.
Sopockų dvaras
Išlikusiame 1783 m. inventoriuje aprašomas dvaras. Į dvarą įvažiuojama pro didelius vartus geležiniais vyriais. Dvarininko troboje keturi langai su stiklais, dvi krosnys. Dvaras turi bravorą, kepyklą. Dideliame svirne – 4 grūdų aruodai, tvarte 6 karvių, 8 arklių gardai. Dvare dirbo kaimo žmonės, kurie tris kartus per savaitę ėjo lažą, 6 gvaltus per pusmetį, taisė kelius. Tai Simonas Sodaitis, Jurgis Šulinskas, Kapčiukas, Motiejus Jurkonis-Kiškis, Jokūbas Žukauskas, Andrius Vaitiekūnas-Pladukas, Juozas Šaukinskas-Bidva, Petras Jurkonis-Kiškis, Juozas Sodaitis -Parulis, Simonas Sodaitis-Parulis, Petras Šulinskas.
Sopockos atkakliai gynė savo interesus, nes labai dažnai Mediniškių ir Pelekonių kaimai, priklausę Prienų seniūnijai, bei Kruonio Oginskiai pažeisdavo Sopockų teises į Migonis. Sopockos bylinėjosi su Prienų seniūnu Kazimieru Sapiega dėl jų valdų ribų, kurios galutinai buvo nustatytos 1797 m.
LDK prijungimas prie Rusijos, rekvizicijos nusiaubė Kašonių dvarą. Dvaras turėjo skirti didelius kiekius miltų, kruopų caro kariuomenės išlaikymui. Iš dvaro valstiečių buvo atimti geriausi žirgai.
Sopockų dvaras turėjo didelių nuostolių, susidarė didelės skolos. Dėl to 1804 m. birželio 26 d. pardavė Kauno magistratui.
Kauno miesto magistrato priklausomybėje
Kauno miesto magistratas (dūma) valdė 1804–1910 m.
Šie laikotarpiai:
- Baudžiavos laikotarpis 1804–1842 m.;
- Valstybinio administravimo metas 1843–1865m.;
- Samdomų darbininkų metas 1866–1910 m.
Dvaro žemės buvo nuomojamos įvairiems žemvaldžiams nuomininkams. Nuomininkas mokėjo nustatytą piniginę nuomą (80–110 caro rublių), turėjo saugoti inventorių, gyvulius, nepardavinėti miškų, pievų. Įsipareigojo nedidinti lažo valstiečiams.
Ilgiausiai (1804–1818) dvarą nuomojo Kauno pirklys Prunskis, vėliau (1818–1835) dvarininkas Jotkovskis.
1834 m. dvaro nuomininkas Denksas už nuomą mokėjo metinius 200 rb., jis atestavo Kauno magistratui nustatant ribas su valstybės iždo areštuotu Jiezno dvaru, kurio savininkas tuo metu buvo Pančkovskis.
Jau nuo 1837 m. Kašonyse buvo įsivyravęs bulvių auginimas. Kituose dvaruose bulvės buvo auginamos kur ne kur daržuose, o Kašonių dvare ir kaime jų buvo išauginama daug. Buvo auginama daug kanapių virvių gamybai. Kašonių dvaro bravore buvo pagaminta 363 statinės alaus. Valstiečiams lažas buvo 3–4 dienos per savaitę su pakinkytais jaučiais ar arkliais vyrams ir pėsčioms moterims.
1840 m. Rusijoje dvarų reforma neleido nuomininkams rūpintis dvarų administravimu. Pereita prie činčo.
1845–1851 daug krito darbinių gyvulių dėl užkrečiamų ligų.
Kašonių dvarą sudarė 2600 ha.
Panaikinus baudžiavą, Kašonių valstiečiai tapo laisvais valstiečiais ir sudarė darbo sutartis su dvaro nuomininkais. Už darbą jiems buvo atlyginama pinigais. Dalį pinigų valstiečiai išleisdavo žemės išpirkai.
1866 m. buvo suprojektuotas ir pastatytas dabar išlikęs dvaro administracinis pastatas.
1782–1795 m. Vilniaus vyskupas Jokūbas Masalskis vadovavo Abiejų tautų Edukacinei komisijai ir siekė, kad kaimo parapijose dirbantys kunigai vartotų lietuvių kalbą. Jis rūpinosi parapijų mokyklomis ir 1782–1784 m. atliko parapijų vizitaciją. Buvo jis ir Jiezne. Tuo metu Jiezno parapijoje buvo 207 namai (dūmai), iš jų 29 žydų, o parapijiečių skaičius tesiekė 1300 žmonių. Tai lėmė dažni dizenterijos, vidurių šiltinės, raupų epidemijų protrūkiai, nunešę į kapus daug parapijiečių.
Jiezno parapijai priklausė Mediniškių ir Pelekonių kaimai. Apie šiuos kaimus vyskupas Jokūbas Masalskis tada rašė:
Mediniškiai – į šiaurę už 1 mylios nuo Jiezno. Kelias labai prastas, klampus.
Pelekonys – kaimas su smukle, didžioji mylia nuo bažnyčios yra į šiaurę prie Nemuno.
1776 m. visoje LDK buvo surašyti visi dūmai, t. y. miestelių, dvarų sodybos bei valstiečių kiemai, atliekantys tam tikras prievoles. Dūme gyveno nuo keleto iki keliolikos gyventojų, vidutiniškai 6–7 asmenys. Pvz., Jiezno grafystės dvaras – 1 dūmas, Jiezno rūmai – 1 dūmas, Jiezno miestelis – 20 dūmų (120–140 gyventojų). Karčiamų miestelyje buvo dvi, vienas vandens malūnas, dvi lentpjūvės, Kašonių dvare – 1 dūmas, Kašonių kaime 11 dūmų (66–77 gyventojų).
Apie Jiezno bažnyčios metrikus kunigas Pranas Bieliauskas savo knygoje „Iš Slabados kaimo – į Vilniaus katedrą“ taip rašo:
„Nors bažnyčia buvo pastatyta 1643 m., tačiau Metropolijos archyve surasti metrikai pradėti vesti tik nuo 1710 m., ir tai ne visi, ir netvarkingi. Beveik per visą parapijos gyvavimo septyniasdešimtmetį nėra jokių jos veiklos įrašų. Metrikų knygose yra toks įrašas: „Nuo 1768 iki 1773 metų mirimo metrikų visai nėra. Galimas daiktas, dėl įvairių kunigų apsileidimo, kurie gyveno Jiezno dvaro palociuose.
Pirmas Jiezno klebonas buvo kunigas Vladas Pincevskis. Jis ir pradėjo 1710 m. vesti metrikų knygas. Per 20 čia klebonavimo metų knygose labai mažai įrašų: 1711 m. palaidoti – du; 1712 m. – du; 1713 m. – vienas. 1718–1720 m. nieko nepažymėta. Kunigas Vladas Pincevskis mirė 1731 m. balandį. Po jo mirties kurį laiką nebuvo nuolatinio klebono.
Vėliau klebonu paskirtas Antanas Mykolas Sarosekas, radęs didelę netvarką metrikų knygose, uoliai ėmėsi darbo.
xxx
Man internete pavyko surasti dvi mirčių metrikų knygas: nuo 1848 iki 1862 ir nuo 1862 iki 1882 metų, vieną gimimo metrikų knygą nuo 1867 iki 1873 metų ir tris vedybų knygas nuo 1848 iki 1860 metų, nuo 1860 iki 1880 metų ir trečią nuo 1880 iki 1897 metų. Iš šių knygų išsiaiškinau, kad Bernatoniai gyveno trijose Jiezno parapijos vietose: Pelekonių kaime, Šilinių kaime ir Mediniškių kaime. Daugiausia įrašų yra apie Bernatonius iš Pelekonių ir Šilinių kaimų, žymiai mažiau iš Mediniškių.
Iš Jiezno parapijos metrikų knygų (gimimų, mirčių ir vedybų) išsiaiškinau, kad seniausias iš Bernatonių, gyvenusių Mediniškių kaime, buvo Juozapas Bernatonis. Jo žmona Liucija mirė 1851 m., sulaukusi 99 metų. Vadinasi, buvo gimusi 1752 ar 1753 metais. Galima daryti prielaidą, kad jos vyras Juozapas Bernatonis buvo bent porą metų vyresnis, taigi buvo gimęs apie 1750 metus. Liucija palaidota Jiezno parapijos kapinėse, greičiausiai ten, kur palaidotas ir jos vyras.
Ši seniausia Bernatonių pora užaugino du sūnus, Vladislovą ir Motiejų, bei dukrą Ievą. Abu sūnūs gyveno Mediniškiuose. Ievos gyvenimas nežinomas.
Vladislovas, gimęs 1720 metais, buvo vedęs Kotryną Burbulytę, užaugino du sūnus – Juozapą ir Petrą (mano prosenelį). Mirė Vladislovas sulaukęs 78 metų, vos savaitę ilgiau pagyvenęs už žmoną Kotryną. Abu palaidoti Pelekonių kaimo kapinėse.
Vladislovo ir Kotrynos jaunesnysis sūnus Petras (g. 1838 m.) 1860 spalio 9 d. vedė Dominiką Kondrotaitę iš Pečiauckų kaimo. Jam tada buvo 22 metai, o jaunajai – 20 metų.
Ši Bernatonių pora užaugino keturis vaikus:
Marijoną, šeimoje vadintą Mariuka, ištekėjusią už Kuprio Mediniškių kaime;
Aleksandrą, išėjusį užkuriu į Darsūniškio parapiją, Bromos kaimą, į Keršių sodybą;
Antaniną, vadintą Antosia, ištekėjusią už Pakrosnio prie Stakliškių kaimo;
Joną Bernatonį, mano senelį, likusį gyventi Mediniškiuose, tėviškėje.
Panašius duomenis radau ir 1795 m. gyventojų surašymo apraše (Centrinis valstybinis archyvas, fondas 515, aprašas 15, 73 byla).
Ten rašoma, kad 1795 metais Mediniškių kaime Bernatonių nebuvo. Tuo metu ten buvo trys sodybos („dūmai“):
- Petro, Motiejaus s., Misevičiaus;
- Motiejaus, Lukošiaus s., Celiešiaus;
- Tomo, Jurgio s., Kuprio.
Bernatonių sodyba buvo Pelekonių kaime. To kaimo sąraše 12 numeriu parašyta:
- Stanislovas, Baltramiejaus s., Bernatonis, 70 metų amžiaus. Jo žmona Ieva, 40 m. (gal antra), sūnus Juozapas, 30 metų, jo žmona Liucija, 20 m., ir sūnus Vladislovas, 2 metų.
Antras Stanislovo sūnus Motiejus 20 m. Trečias sūnus Jokūbas 15 m.
Remiantis šiuo dokumentu galima patikslinti šių senolių gimimo datas:
Liucija 1795 m. buvo 20 metų amžiaus, vadinasi, buvo gimusi 1775 metais, o jos vyras Juozapas surašymo metu buvo dešimčia metų vyresnis, vadinasi, buvo gimęs 1765 metais. Jo tėvas Stanislovas surašymo metu buvo 70 metų amžiaus, vadinasi, buvo gimęs 1725 metais, o jo žmona (antroji) Ieva – 1755 m. Paminėtas Stanislovo tėvas Baltramiejus. Jis galėjo būti gimęs apie 1700 metus.
Visi šie įrašai padaryti jiems gyvenant Pelekonių kaime, tačiau Liucijos mirtis jau registruota Mediniškių kaime. Mediniškiuose registruoti ir jos vaikai – Vladislovas, g. 1790 m., Motiejus, g. 1806 m., ir Ieva.
Kokie vėjai Liuciją Bernatonienę atnešė į Mediniškius, – nežinau. Galiu tik spėti, kad gal vyriausias sūnus Vladislovas užkuriom atėjo į Mediniškius ir pasiėmė seną savo motiną Liuciją, 16 metų jaunesnį brolį Motiejų ir seserį Ievą. Pelekonyse ūkyje galėjo likti kiti Stanislovo sūnūs Motiejus arba Jokūbas. O gal ir kitaip buvo. Kas žino? Gal dar archyvuose pavyks ką nors rasti?
KARAS IR POKARIS
Neprisimenu nei rusų atėjimo į Lietuvą, nei pirmųjų trėmimų 1940 m. Buvau dar mažas. Nežinau, kodėl mūsų neištrėmė. Abu tėvai priklausė šaulių organizacijai, net ginklus abu turėjo – tėvas brauningą, o mama – kažkokį mažą revolverį. Gal nebesusigaudė, kur mes, nes gyvenom tai Kuliuose, tai Plateliuose. 1940 m. abu dar dirbo Kuliuose. Gyvenome Kulių miestelyje centre pas žydą Cvikę.
Danguolė (mano sesė) pasakojo, kad 1940 m. Kuliuose vyko Gegužės 1-osios paradas. Algiukas užsimanė būtinai dalyvauti šiame parade. Kai tėvams nepavyko gražiuoju jo atkalbėti, teko griebtis prievartos. Tėvas jį uždarė į sandėliuką ir užrakino. Paradui einant miesto gatve visi pamatė Algiuką, iškilmingai žygiuojantį parado priešaky, tarsi kokį vadą. Pasirodo, sandėliuke jis išsliuogė per langelį ir laimingas pražygiavo kolonos priešaky. Žinoma, paskui atsiėmė iš tėvo už šį „žygdarbį“.
Lyg pro miglą atmenu, kaip, rusams traukiantis, mūsų namuose Kuliuose kambaryje ant grindų nakvojo rusų kareiviai, pasikloję milines. Labai norėjau su jais miegoti ir aš, bet buvau ištemptas į savo lovelę.
Mamutė pasakojo, kaip, prasidėjus karui, pas Tėtuką atbėgo kažkuris eigulys ir pasakojo, kaip, bėgdamas per mišką, peiliu nupjovė rusų nutiestus lauko telefono laidus. Už tokią diversiją rusai būtų sušaudę vietoje.
Karui prasidėjus ir mes pasitraukėme į Platelius. Į Kulius nebegrįžome. Abu tėvai įsidarbino Plateliuose. Mamutė mokykloje, Tėtukas – girininkijoje. Mokykla buvo 1934 m. specialiai pastatytame pastate, kuris iki pamatų sudegė 1945 m., kai čia buvo įkurta rusų karo ligoninė. Girininkija buvo Salantų gatvės gale nedideliame mediniame name, kur sutilpo ir kontora, ir girininko butas. Kita, Beržoro girininkija, buvo Laumalenkų kaime, išvežto ūkininko Pilibavičiaus namuose. Abu namai ir dabar tebestovi.
Platelių girininkijos pastate sovietmiečio pradžioje buvo pradžios mokyklos viena klasė ir mokytojo Jono Gestauto butas (čia aš lankiau trečią pradžios mokyklos skyrių). O Laumalenkų kaime buvusioje girininkijoje dabar kaimo turizmo sodyba.
Kurioje girininkijoje dirbo Tėtukas, nežinau.
Mes gyvenome savo namuose. Abu tėvai dirbo, o ūkio darbus dirbdavo samdyti darbininkai. Iš tokių ilgesniam laikui samdytų bernų, Žemaitijoje vaikiais vadinamų, atsimenu Antaną Valančių, Praną Jokūbauskį. Antanas buvo iš Medsėdžių, o Pranas iš Užpelkių kaimo.
Plateliai buvo rami vieta. Nuo karo nenukentėjo. Čia nepraėjo jokie frontai nei vokiečiams puolant, nei jiems traukiantis.
Iš vokiečių okupacijos laikotarpio prisimenu tik keletą epizodų. Tai buvo mano pirmasis viešas padainavimas Platelių mokyklos scenoje per Kalėdas. Liepė padainuoti, tik niekas nepasakė, ką. Užtraukiau „Kai aš turėjau kaime mergelę“. Visiems patiko, išskyrus mane patį, nes vėliau, vos ne metus laiko, plateliškiai, sutikę mane gatvėje, prašydavo padainuoti. Žinoma, nedainuodavau.
Vokiečių laikais pradėjau ir mokyklą lankyti. Tai buvo 1944 metų pavasaris. Lankiau pirmo skyriaus antrą grupę. Neatsimenu, ko manęs ten mokė, bet man patiko eiti į mokyklą kartu su vyresniaisiais – Algiuku ir Danguole. Ypač patiko pertraukos: pilnas kiemas vaikų, yra su kuo žaisti.
Dar atsimenu, kad ką nors norint nusipirkti, reikėjo gauti kortelę savivaldybėje, arba, kaip plateliškiai sakydavo, – valsčiuje. Man norėjo nupirkti batukus, bet taip ir negavo, nors kortelę turėjo. Atidavė man Danguolės išaugtus batukus. Man nepatiko, kad jie rudi, vadinasi, moteriški. Teko keisti spalvą. Pakeitėme į juodą, vyrišką spalvą. Nudažėme juos milteliais, nigrozinu vadinamais. Sumaišėme tą nigroziną su nesūdytu sviestu ir nutepėme rudus batukus. Iš tiesų, jie žymiai patamsėjo, bet vis tiek rusva spalva prasimušdavo. Rūpestingai tepdavau juos kiekvieną sekmadienį, einant į bažnyčią ir, galiausiai, jie pasidarė visiškai juodi.
Vokiečių laikais Mamutei darė skydliaukės, kaip tada sakydavo – strumos – operaciją. Operavo Telšiuose gydytojas chirurgas Plechavičius, generolo Povilo Plechavičiaus brolis. Gal dvi savaites Mamutė išgulėjo Telšių ligoninėje. Lankydavo ją gera Mamutės pažįstama ponia Kochanskienė, kuri Telšiuose turėjo nuosavą viešbutį ir restoraną. Aplankėme Mamutę ir mes. Tai buvo bene pirmoji mano tolima kelionė. Išvažiavome arkliu gana anksti iš ryto. Žinau, kad man buvo labai įdomu: žaliavo laukai, žydėjo gėlės. Sustojus pailsinti arklį, pievoje skynėme gėles Mamutei. Važiavo Tėtukas, Algiukas ir aš. Mamutė jau buvo po operacijos, gulėjo lovoje aprištu kaklu. Pirmą kartą gyvenime buvau ligoninėje, pirmą kartą tokiame dideliame mieste. Mums besėdint pas Mamutę, užsimaniau kakoti. Algiukas nuvedė į tualetą, pasodino ant man nematyto klozeto. Baisiausiai išsigandau, kai Algiukas, patraukęs virvelę, paleido vandenį man po uodega. Pašokau nuo klozeto kaip įgeltas, nesuprasdamas, iš kur tas triukšmas ir vandens ūžimas. Nežinau, buvau baigęs reikalą ar ne, bet daugiau ant klozeto nesisėdau. Kai Algiukas papasakojo apie mano išgąstį, visiems daug juoko buvo.
Pietus valgėme pas ponią Kochanskienę. Neprisimenu, kas buvo valgoma, bet žinau, kad man padarė pilną stiklinę „gogal-mogal“ su alumi. Šis gėrimas man visai patiko.
Mamutė pasakojo apie įvairių nelaimių ištiktus žmones, patekusius čia, į ligoninę, apie chirurgo Plechavičiaus daromas operacijas, jo grubokus juokus. Kažkokia moteriškė pasiskundus chirurgui, kad blogas ligoninės maistas. Išklausęs ją chirurgas paklausė, ko ji norėtų:
– Gal kokių bulkučių ar ko.
– Kokių tų bulkučių, vuo potras… – atrėžė Plechavičius žemaitiškai.
Grįžo Mamutė gal po savaitės po mūsų aplankymo.
Vokiečių laikais turėjome dar vieną kelionę. Važiavome į Šventąją, ten tuo metu gyveno dėdė Jonas, Tėtuko brolis. Jiems gimė dukra Bangutė, o mūsų visa šeima išvažiavome į krikštynas. Važiavome visa mūsų šeimyna į brikelę pasikinkę mūsų bėrą kumelę, šalia kurios risnojo jos pavasarį atvesta kumelikė. Kelias tolimas, pro Salantus, Grūšlaukę, Darbėnus. Išvažiavome anksti iš ryto, o atvažiavome pavakary.
Neprisimenu nei baliaus, nei vaišių. Sekančią dieną per pušyną ėjome prie jūros. Apžiūrėjome Šventosios uostą, kur prie krantinių stovėjo motorinės valtys, skuteriais vadinamos. Pirmą kartą mačiau tiek daug ir tokio gražaus balto smėlio. Tėtukas pripylė į butelį pajūrio smėlio ir parsivežė namo kaip suvenyrą. Pajūryje žaidėme, lakstėme, gėrėme limonadą, nuo kurio man suskaudo pilvą ir rytojaus dieną teko labai dažnai į tualetą lakstyti. Namo išvažiavome pavakary, o grįžome paryčiais.
Dar viena kelionė buvo su Tėtuku į Kūlupėnų geležinkelio stotį parsivežti druskos. Matyt, niekur kitur jos nebuvo, jeigu tokį tolimą kelią (apie 30 km) reikėjo keliauti. Vaikus tada suaugusieji veždavosi tam, kad vokiečiai neatimtų arklio. Jeigu veždavosi vaikų, vokiečiai pagailėdavo vaikų ir arklį palikdavo. Kūlupėnuose ėjome su Tėtuku prie kažkokių viršininkų, Tėtukas rodydavo rinkę dešros ir prašydavo druskos. Leido prisipilti maišą druskos. Aš laikiau maišą, o tėtukas kastuvu kasė sandėlyje druską ir pylė į maišą. Pro šalį važiavo traukiniai su karo pabūklais ir kareiviais. Vokiečiai jau traukėsi.
Be vaikų suaugusieji jau niekur nevažiuodavo. Sykį grįžome iš malūno Babrungėnuose. Plateliuose – daugybė vokiečių, daugiausia arkliais kinkytuose vežimuose. Sunku pravažiuoti – pilna vežimų. Jau prie Platelių parko, kur dabar Kultūros namai, – vežimų kamštis. Prie mūsų prisistatė keli vokiečiai kažką aiškindami Tėtukui, o šis vis į mudu su Kastyčiu, ant miltų maišų pūpsančius, rodė. Praleido mus vokiečiai ir laimingai namus pasiekėme.
Po kiek laiko vokiečiai į mūsų sodybą atvažiavo. Šeši ar septyni. Atvažiavo pora arklių pakinkytu vežimu. Patys įsikūrė mūsų namuose užėmę Spalinuką. Taip vadinome kampinį kambarį į ežero pusę, vėliau Domarko kambariu pavadintą. Tai buvo kažkokia ryšininkų grupė. Iškėlė antenas ant namo stogo, į eglę, augančią padaubyje. Sargybą eidavo ir dieną, ir naktį. Kas kelias dienas atveždavo jiems maisto. Valgė kažkokius paplotėlius, kuriais ir mus vaišindavo. Nufotografavo mudu su Kastyčiu, ant galvų užmovę vokiškus šalmus, ant kaklų užkabinę automatus. Elgėsi jie labai mandagiai. Jokių incidentų nei su mumis, nei su kaimynais nebuvo, išskyrus tai, kad jų arkliai, uždaryti mūsų šiaudais dengtoje pašiūrėje, pragraužė stogą. Matyt, dėl slaptumo arklių neleido į lauką ir savo aukštą karišką vežimą laikė uždarytą daržinėje. Jie pastoviai palaikė radijo ryšį su kažkokiais daliniais, o elektrą baterijoms gaminosi patys, mindami specialaus įtaiso pedalus, tarsi važiuotų dviračiu. Gal savaitę, gal ilgiau pabuvę, staiga pasikinkė arklius, susirinko savo prietaisus ir skubiai išvažiavo.
Daugiau iš vokiečių laikų nieko neprisimenu. Nepamenu žydų šaudymo miestelyje nei kalbų apie tai. Dar atsimenu, kaip buvo renkamos vilnonės pirštinės, kojinės ir siunčiamos į frontą kareiviams. Apie tai kalbėjo Mamutė su kaimynėmis, bendradarbėmis. Tai buvo moterų dovana fronte kovojantiems kareiviams.
1944 metų vasarą, artėjant frontui, prasidėjo gyventojų traukimasis vakarų link. Pas mus atvažiavo Tėtuko bendradarbis, girininkas Avižienis su šeima: žmona ir dviem dukrelėm. Jie buvo pasiruošę trauktis į Klaipėdą, o iš ten – į Švediją. Kalbino ir mus kartu važiuoti. Tėtukas buvo besutinkąs, bet Mamutė kategoriškai pareiškė niekur iš savo namų nevažiuosianti. Taip ir likome niekur neišvažiavę, o Avižienių šeimą, dar kokią savaitę pas mus pabuvusią, Algiukas arkliais išvežė vakarų link – nežinau, iki kur. Apie Avižienių šeimą daugiau nieko negirdėjome. Beje, girininkas Avižienis buvo mano krikšto tėvas. Tada padovanojo man medinę dėžutę, kuri ir dabar Plateliuose tebėra.
Vasarai baigiantis, Tėtukas iš Telšių arkliais ir sunkvežimiu parvežė ponios Kochanskienės turtą. Gėlių darželyje iškasė duobę, į ją įleido mūsų didelę skardinę vonią, į vonią prikrovė visokių Kochanskienės rūbų ir kitų brangių dalykų, užkasė žemėmis ir vėl gėlėmis apsodino. Kitą slėptuvę padarė daržinėje. Vėl duobėje po šienu paslėpė turtą. Vėliau atvažiavo ir pati ponia Kochanskienė su tarnaite. Dar atvažiavo kažkoks vyresnio amžiaus vyras. Nežinau nei jo vardo, nei pavardės. Mamutė ir mes, vaikai, jį už akių Dzedzka vadindavome. Taigi mūsų namuose gana nemažas būrys žmonių laukėme vis artėjančio fronto. Vakarais rytų pusėje švietė pašvaistės, girdėjosi patrankų dundesiai, kurie kaskart garsesni ir garsesni darėsi. Danguje vis dažniau skraidė karo lėktuvai. Artėjo frontas.
Iš miestelio žmonės ateidavo nakvoti į mūsų daubą – bijojo, kad miestelis bus bombarduojamas. Ištisos šeimos gyveno dauboje su vaikais ir tik dienomis nueidavo apžiūrėti paliktų namų. Pro miestelį nuo Kalvarijos pusės vis važiavo vokiečių mašinos, tankai, tačiau jokio šaudymo čia nebuvo.
Vieną rytą pamatėme nuo miško ateinančius rusų kareivius: su kuprinėmis, ginkluotus, nešvarius. Užėjo į kambarį ir pirmieji žodžiai buvo: „Dajte pakušat“. Mamutė jiems davė duonos ir pieno. Godžiai valgė kareiviai, o pavalgę tuojau pat išėjo.
Tuo ir baigėsi frontas Plateliuose. Nei šūvių, nei bombardavimų, nei gaisrų, nei žudynių. Tik rusų kareiviai retsykiais užeidavo ir vis valgyt prašydavo. Visi buvo alkani.
Plateliuose įsikūrė rusų įgula ir karo komendantūra. Kareiviai vaikščiodavo po namus, prašydavo valgyti ir degtinės. Vogdavo, ką galėdavo, ir mainydavo į samagoną.
Mokykloje įsikūrė karo ligoninė.
Prie mūsų gausios šeimynos prisidėjo dar viena karo pabėgėlė, keistai kalbanti lietuviškai – gal tarmiškai, o gal pusiau rusiškai ar lenkiškai. Visa gausi šeimyna kasėme bulves. Dirbo visi už pavalgymą ir pastogę. Retkarčiais užeidavo rusų kareiviai, radę kokią dingstį: pavalgyti ar šiaip ko. Vėlyvą rudenį į Platelius atvažiavo kažkoks karinis dalinys, apsistojo čia ilgesniam laikui. Apgyvendino juos po visą miestelį didesniuose namuose. Pas mus apsigyveno apie 10 kareivių. Salone pasistatė krosnį, kur virdavosi maistą. Miegojo ten pat. Kareiviams apsigyvenus pas mus, gyvenome ramiau, nes visi klajojantys ir vaginėjantys kareiviai bemat būdavo išvaromi ir daugiau neateidavo.
Miestelyje kareiviai nuolatos eidavo sargybą, tikrindavo žmonių dokumentus.
Mūsų įnamės ponia Kochanskienė ir jos tarnaitė vengdavo bet kokio tikrinimo, todėl retai iš namų išeidavo. Prisimenu, kaip vėlų rudenį kartu su jomis ėjome į bažnyčią. Ėjome aplenkdami miestelio centrą, kur dažniausiai buvo tikrinami dokumentai. Nuklampojome laukais pro mokyklą, pro Adomausko prūdą, kad tik netektų susidurti su sargybiniais.
Plateliuose tuo metu gyveno ir miestelio vargonininku dirbo Peterburgo konservatorijos auklėtinis Skrickis. Pas juos tada nuo karo pabėgus gyveno jų dukra Katilienė. Ji buvo stomatologė ir privačiai taisydavo dantis. Ten eidavo dantų taisytis ir Mamutė. Buvo ir mane nusivedusi porą kartų. Gyveno jie šalia bažnyčios esančios špitolės pietiniame gale. Mamutei dantis taisydavo, o aš žiūrėdavau, kaip sėdėdamas ant grindų žaidžia mažas stomatologės sūnelis Katiliukas, vėliau tapęs žymiu smuikininku virtuozu Raimondu Katiliumi.
Nerami buvo 1944–1945 metų žiema, ypač, kai iš Platelių išvažiavo kareiviai, gyvenę mūsų namuose. Vis ateidavo slampinėjantys rusų kareiviai. Dažniausiai alkani, apskurę. Visi norėjo valgyti arba išgerti. Dar rudenį buvo iššaudytos mūsų žąsys, kas vakarą skrisdavusios nakvoti į ežerą. Ateidavo, kaulydami degtinės mainais į kokius nors daiktus, dažniausiai pavogtus. Kartą atnešė kailinį apklotą, apsiūtą vilnoniu audiniu, ir didelį, kelių kilogramų ūkiško muilo gabalą, norėdami išmainyti į samagoną. Mainai įvyko. Nežinau, iš kur gavo samagono, bet kareiviai išėjo palikę ir apklotą, ir muilą. Muilą Mamutė supjaustė į normalius ūkiško muilo gabalėlius ir padėjo džiūti ant pečiaus miegamajame. Rytojaus dieną atėjo rusų karininkas, dar du kareiviai, vesdami vakarykštį muilo pardavėją. Atseit jis pavogęs ir muilą, ir apklotą, ir pardavęs, o dabar jie atėjo atsiimti pavogtų daiktų. Ilgai vyko ginčas ir barniai. Tėtuką net į daržinę buvo nusivarę grasindami nušauti. Tėtukas atsistojo prieš juos, drąsiai atlapojo krūtinę ir riktelėjo: „Šaukit, jei turit, už ką“. Nešovė. Bet apklotą surado ir atėmė, o muilo taip ir nerado, nors jis net nepaslėptas buvo.
Pavasarį į paežerę atvažiavo kareivių grupė – gal 6 ar 7. Pasistatė didelę palapinę ten, kur dabar jachtklubo viešbutis, užtvenkė iš daubos tekantį upeliuką, padarydami vandens baseinėlį. Jie kasdien plaukdavo į ežerą su tinklais ir gaudydavo žuvis, o laimikį suleisdavo į iškastąjį baseinėlį. Reguliariai atvažiuodavo sunkvežimis ir išsiveždavo sugautą žuvį. Kareiviai maistą virdavo čia pat, prie palapinės, ant laužo. Gamtinius reikalus atlikdavo paežerės krūmuose. Nebegalėjome vaikščioti paežerėm – visur buvo priteršta. Prisimenu, kaip tie kareiviai mus vaikus įkalbinėdavo važiuoti į Rusiją, kaip ten gerai esą: ir duonos esą, ir visko. Kai manęs paklausė, ar važiuosiu, griežtai atsakiau: „Ne!“ Sekė vėl klausimas: „Kodėl?“ „Todėl, kad ten visur prišikinėta“, – atsakiau. Įsivaizdavau, kad jeigu čia jie taip teršia, tai ten, Rusijoje, visi šitaip daro.
Ne visi rusų kareiviai taip humaniškai žuvavo. Buvo naudojami ir kitokie metodai. Pas mus apsigyveno du kareiviai, kurie kasdien išplaukdavo į ežerą ir žuvis gaudydavo sprogdindami minas. Imdavo tik dideles žuvis. Daugiausia lydekas. Parnešdavo didžiules lydekas, vos panešamas. Gyvas įleisdavo į dauboje iškastą prūdelį, o negyvas kabindavo ant namo sienos. Atsimenu, kabo didžiulės žuvys, o iš jų varva ikrai. Gal kokią savaitę, o gal ilgiau jie taip „žvejojo“. Žuvį išveždavo atvažiavę kiti kareiviai.
Karo metu ežero žuvys gerokai nukentėjo. Buvo numestos iš lėktuvų kelios bombos. Tada vėjas pūtė į mūsų krantą: visa ežero pakrantė baltavo nuo žuvų. Platelių gyventojai krepšiais nešėsi žuvis.
Kitą kartą, ankstyvą pavasarį, ganiau mūsų karves vos pradėjusiose želti ganyklose. Atvažiavo kareiviai į pakrantę mūsų pievoje (kur dabar palapinių miestelis), pasistatė minosvaidį ir pyškino į ežerą. Sprogus minai, didžiuliai vandens stulpai iškildavo ežere. Nežinia, kiek žuvų buvo sunaikinta.
Ne visos minos sprogo. Kareiviams išvažiavus, radome vieną miną nesprogusią, paliktą čia pat pievoje. Mūsų Algiukas, Stropus Jurgis, dar keli miestelio vaikėzai bandė ją susprogdinti įmetę į laužą. Mes, pasislėpę už akmenų, laukėme sprogimo, bet taip ir nesulaukėme. Nežinau, kur paskui tą miną padėjo. Sprogmenų mėtėsi visur. Šautuvų šovinius sprogdindavome sumesdami į laužą, o patys sprukdavome kur nors pasislėpti. Skaičiuodavome, kiek sprogimų buvo. Ar visi sprogo?
Daug mano amžiaus, ypač vyresnių vaikų nukentėjo nuo tokių sprogimų. Liko be rankos, be pirštų, išsidegino akis ir t.t.
Karui tik pasibaigus, daugybė rusų kareivių vėl atvažiavo į Platelius. Tai buvo iš fronto atitrauktas kažkoks dalinys. Apsigyveno jie miške. Visas Šeirės miškas knibždėte knibždėjo rusų kareivių. Mūsų pamiškėje įsikūrė kažkoks dalinys: pasistatė 6 ar 7 žemines kareiviams, vado (kombato) palapinę, virtuvę, dar dvi ar tris palapines prie Pyliavos, o eglutėmis apsodintoje aikštelėje – dengtoje automašinoje radijo stotis. Prie šios stoties nuolatos bėgiodavo didelis vilkšunis Nordik vardu. Bijodavau to šuns ir eidamas visada aplenkdavau tą vietą: geriau toliau, bet ramiau. Giliau miške po didžiosiomis eglėmis, kur dabar šašlykinė, įsikūrė kitas dalinys. Ten kareiviai gyveno ne tik žeminėse, bet ir iš rąstų pastatytuose namukuose. Tuos namukus kareiviai statė iš čia pat nupjautų eglių. Vėliau, kareiviams išvažiavus, Tėtukas vieną tokį namuką buvo parvežęs ir pastatęs mūsų kieme.
Dar vienas dalinys buvo vadinamajame Šiltajame miškelyje, o daugiausia jų buvo už Kumelkaktės esančiame pušyne netoli Piktežerio. Ten jų labai daug buvo.
Mūsų žemėje prie ežero kareiviai įrengė pirtį, kalno šlaite iškasę didelę duobę, iškloję sienas rąstais. Rąstais uždengė lubas, užklojo kažkokiu impregnuotu popieriumi ir užkasė žemėmis. Viduje buvo tamsu, dvokė kažkokiais chemikalais. Lauke buvo pakabinti ant dvišakių du didžiuliai katilai, kur ant laužo buvo šildomas vanduo. Paskui tuo katilus kažkas pavogė. Kariškiai baisiai supyko. Ieškojo vagių. Net mus buvo įtarę pavogus ir kaip užstatą paėmė mūsų arklius, kol negrąžinsim tų katilų. Tėtukas daug vargo turėjo, kol įrodė mūsų nekaltumą ir arklius atsiėmė.
Du ar tris mėnesius kareiviai gyveno miške. O mūsų namuose, Spalinuke, apsigyveno karo gydytojas, atrodo, kapitono laipsnį turėjęs. Man ant kojos blauzdos buvo atsiradus vis didėjanti dedervinė, tai tas gydytojas mane gydė: tepė kažkokiais vaistais, apibintavo visą blauzdą ir neleido maudytis.
Miestelyje buvo įsikūręs to dalinio štabas. Net generolas gyveno. Įspūdingai atrodė platūs raudoni lampasai ant generolo mėlynų kelnių. Eidavo generolas per mūsų kiemą prie ežero, lydimas karininkų, vyrų ir moterų, ir didelio vilkšunio. Jo vilkšunis (o tai buvo kalė) beveik visada susipjaudavo su mūsų Kvita. Jėgos buvo nelygios ir Kvita sprukdavo po mūsų namo pamatais. Sykį ta vilkšunė pačiupo mūsų nespėjusią pasprukti katę. Už keteros nutvėrus rėkiančią katę kalė sukosi labai greitai, o kai paleido, katė buvo nebegyva. Eidama per mūsų sodelį, generolo delegacija neiškęsdavo nepasivaišinus serbentais ar nokstančiais obuoliais. Mamutė, pamačius ateinančius per kiemą rusus, išeidavo į verandą ir sudrausdavo neprašytus svečius. Kai pati negalėdavo išeiti, pasiųsdavo mudu su Kastyčiu ir liepdavo sakyti: „Ak ty koza, kak tebe ne stydno“. Pastovėdavom mudu, bet garsiai pasakyti šio užkeikimo nedrįsome. Jei ir sakydavom, tai taip, kad negirdėtų.
Kareiviai kartais ateidavo nusipirkti pieno. Bet didžiausia nauda buvo mūsų karvėms ir kiaulėms. Iš kareivių virtuvės atsinešdavome maisto atliekų, kurias karvės ir kiaulės noriai sušveisdavo.
Maitindavo kareivius daugiausia perlinių kruopų koše ir amerikoniškais konservais. Daugybė tuščių konservų skardinių mėtėsi miške, pamiškėje, dauboje.
Kareiviams išvažiavus, miestelėnai šniukštinėjo po žemines, ieškodami paliktų daiktų. Rasdavo visko: ir šovinių, ir sprogmenų, ir šiaip visokių daiktų. Dabar nė pėdsako nebelikę tų buvusių kariškų stovyklų.
Dar vieną epizodą iš rusų kareivių stovyklavimo miške prisimenu. Už Kumelkaktės buvęs dalinys turėjo dvi karves. Vienas kareivis tas karves atsivarydavo ganyti į mūsų pievas. Tėtukas vieną kartą perspėjo, kad čia neganytų, kitą kartą perspėjo, pasikalbėjo su viršininkais, kad čia mūsų žemė, o karves galėtų ganyti toliau esančioje dvaro žemėje Šventorkalnyje. Gal porą kartų tas kareivis buvo nusivaręs karves, bet paskui vėl pradėjo mūsų pievose ganyti. Mamutė nusprendė pati tvarką padaryti. Pasitelkė mus, keturis vaikus, dar tą dieną pas mus darbavosi toks pusbernis Miltinis Levis ir mes visi, vadovaujami Mamutės, apsiginklavę kas rykšte, kas lazda, o Levis – ilgu meškerės kotu, patraukėme už daubos areštuoti rusų karvių, besiganančių mūsų pievoje. Kareivis piemuo nusiavęs batus sėdėjo pakrūmėje ir šnekučiavosi su kitu kareiviu. Mes visi pradėjome karves varyti miestelio link. Kareivis, pamatęs, kad varom karves, pradėjo rėkti, kur mes jo karves varom. Mamutė riktelėjo, kad varo į miestelį karo komendantui. Tada jau kareivis pašoko ir ėmė mus vytis. Pirmiausia puolė prie Mamutės rėkdamas: „Ja tebe pakažu komendanta“, dar pridėdamas ir keiksmažodžių srautą. Nežinia, ką jis būtų daręs puolęs prie Mamutės, bet Mamutė rankoje turėjo lazdą ir taip tvojo jam per žandą, kad lazda pusiau perlūžo. Kareivis atšoko atgal, o tada Levis su savo meškerykočiu tvojo jam iš užpakalio per kojas. Karvės išsilakstė, išsilakstėme ir mes, o kareivis susiėmęs žandą nukėblino gaudyti savo karvių visą laiką keikdamasis. Ant kalniuko būrelis kareivių skaniai kvatojo iš šito spektaklio. Daugiau mūsų pievose karvių nebeganė, prasivarydavo jas paežere į Šventorkalnį.
Rusų kareiviams išvažiavus, pasigedome daug daiktų: dingo Mamutės rankinis laikrodukas, kelios kėdės, išeiginiai pakinktai arkliams. Neįmanoma buvo net pastebėti, kaip ir kada dingdavo daiktai. Ateidavo kareiviai po du, po tris, neva ieškoti banditų, daryti kratos ir t. t. Tada jie naršydavo visur, kur tik norėjo. Banditais buvo vadinami Lietuvos partizanai, apie kuriuos žmonės dažnai ir daug kalbėdavo.
Miestelyje organizuojama valdžia. Valsčiaus savivaldybės pastate buvo saugumo (KGB) būstinė, čia buvo ir stribų buveinė. Kampiniame pastate Salantų gatvėje, vadinamojoje stadaloje buvo apgyvendinta rusų kareivių įgula, vadinamasis garnizonas. Čia gyveno apie 20 ar 30 kareivių. Jie saugojo miestelio valdžią, dalyvaudavo kartu su stribais partizanų „medžioklėse“.
Saugumo vadu dirbo aukštas, tamsaus veido karininkas, žmonių vadinamas Žydu arba Juoduoju. Pasakojo, kad buvo labai žiaurus, pats dalyvaudavo tardymuose, mušdavo arba liepdavo mušti suimtus žmones. Pats save gruzinu vadino, o žmonės – žydu.
Stribų vadas buvo rusas ar ukrainietis Zabenčukas. Stribai – visokie pusberniai: Narkus Valerijonas, batsiuvys Stasius, jo sūnus Danis, Knabicu vadinamas, Stropus, Arlauskis Ignas. Vėliau prisidėjo iš kariuomenės grįžęs Valančius Alfonsas. Kitų nežinau, daug jų buvo. Sargybą eidavo prie valsčiaus, o valstybinių švenčių dienomis – prie parapijos salės. Kai 1950 metais mokyklos chorą vežė į Dainų šventę Plungėje, sunkvežimyje kartu su mokiniais važiavo ir trys ar keturi ginkluoti stribai. Atseit, mus saugojo. Stribai lydėdavo po kaimus vaikščiojančius tarybinius aktyvistus, renkančius iš žmonių valstybines paskolas. Apsaugą siūlė ir mūsų Tėtukui, nuolatos važinėjančiam po kaimus matuoti ūkininkų žemių. Tėtukas kategoriškai atsisakė. Siūlė šautuvą savigynai – taip pat atsisakė. Mums, mažiesiems, vaikams, tėvai nepasakodavo, kas vyko apylinkėse. O vyko partizaninis karas. Dažnai tai vienoje, tai kitoje pusėje girdėdavome šūvių papliupas, sprogimus. Grįžę iš mokyklos Algiukas, Danguolė pasakodavo, ką girdėję mokykloje. Pasakojo apie partizaną Štrombergą, kuris be ginklo, vien pančiu ar lazda stribus išvaikęs, apie brolius Šleiderius, daugybę kartų rusus apgavusius ir privertusius tarpusavyje susišaudyti.
Bene pirmasis žuvęs ir Platelių miestelio aikštėje numestas partizanas buvo Latužis. Mamutė jį pažinojo ir labai dėl jo išgyveno. Atsimenu, kaip visi namuose suklaupę už jį meldėmės. Paskui miestelio aikštėje jų gulėjo ir daugiau. Kartą grįždami su Mamute iš bažnyčios pamatėme aikštėje numestą gulintį partizaną. Mamutė neleido nei man žiūrėti, nei pati artyn nėjo. O juk juos tam ir „eksponuodavo“, kad žiūrėtų ir matytų, kokie tie banditai baisūs – kruvinais veidais, išdarkyti. Batus numaudavo, rūbus nuvilkdavo. Partizanai gulėdavo keletą dienų, paskui – dingdavo. Juos likviduodavo šalia valsčiaus gyvenęs batsiuvys Kazys Narvilas. Senyvas žmogus buvo, neturtingas, su jo dukra Elvyra mokiausi toje pačioje klasėje. Apie jį visokių dalykų pripasakodavo žmonės. Nedidukas, kreivas kojas į kaliošus įsispyręs tiek žiemą, tiek vasarą, atlikdavo visokius nešvarius darbus, išvalydavo išvietes, nuprausdavo ir aprengdavo numirėlius. Susilažinęs suvalgė gyvą pelę, gyvą žuvį ir t.t.
Taigi ir žuvusius partizanus nakčia išveždavo iš miestelio ant rogučių užmetęs. Nesivargino kasti duobes, įmesdavo Sibirijose į durpių duobes – čia velėnijomis vadinamas. Pasakojo žmonės radę pavasarį tai ranką, tai koją kyšančią iš velėnijos. Partizanus „palaidodavo“ Narvilas, užtat žuvus stribams vykdavo iškilmingos laidotuvės. Neprisimenu pavardės nušauto stribo, pašarvoto bibliotekos pastate, kur dabar Žemaitijos nacionalinio parko informacinis centras. Tada buvau ketvirto skyriaus mokinys (1948 m.). Mokytojas Jonutis liepė vaikams nueiti. Ėjome pasmalsauti, kaip atrodo sovietinės laidotuvės. Stribas gulėjo apibintuota galva raudonai nudažytame karste, kabojo Stalino ir Lenino paveikslai. Tiek ir teprisimenu. Buvo ir daugiau tokių sovietinių šermenų, bet jose daugiau nebuvau. Laidojo ir apylinkės pirmininką Jurgį Šoblinską (dainininkės Stanislavos Šoblinskaitės sūnų), Igną Erlauskį ir kitus. Ne visus laidojo tarybiškai. Kitus laidojo katalikiškai tėvų pageidavimu. Prisimenu Kazį Buivydą, partizanų nušautą apie 1949 m. Jų šeima buvo persikrausčius iš kaimo į miestelį ir gyveno mažame namelyje Salantų gatvės pradžioje. Kazys ir jo brolis Juozas ateidavo mums padėti žemės darbuose. Kazį laidojo katalikiškai, su tradicinėm Kalnų giesmėm ir „su trūbais“, t. y. su dūdų orkestru. Buvo tylus vasaros vakaras. Beveik visą naktį skambėjo orkestro grojamos Kalnų melodijos, nes orkestras grojo lauke, nesutilpęs mažoje jų trobelėje.
Pokaryje prasidėjo trėmimai į Sibirą. Iš miestelio išvežė Laučių šeimą, Bružus, Bobelienę su dukromis. Tiek ir tepamenu. Laučys gyveno miestelio centre dviaukščiame savo name. Buvo jis felčeris – paskiepydavo vaikus, susirgus kam, suleisdavo vaistus. Ir mūsų Tėtukui susirgus ateidavo ir leisdavo į veną vaistus. Išvežė juos 1948 metais su žmona, mano bendraamže dukra Aldona ir sūneliu Vytuku. Bružas gyveno miestelio centre. Buvo tvarkingas ūkininkas. Išvežė jį su sūnumi ir dukra. Jų namuose įruošė mokyklos tris klases. Čia ir aš mokiausi ketvirtame skyriuje 1948 metais. Bubelienės žemė buvo mūsų kaimynystėje, o gyveno jie Ežero gatvėje, nemažame name. Bubelė buvo neseniai miręs nuo „zapalenės“ – plaučių uždegimo. Ūkyje Bubelienė vargo viena su dukromis – vyriausia Marija, Vladze ir Emilija. Iš man pažįstamų žmonių išvežė Palšienę iš Užpelkių kaimo, Serapinus ir Gadeikius iš Babrungėnų, Mamutės draugę mokytoją J. Sūdžienę iš Mačiūkių kaimo.
Dažnai pagalvoju – kodėl mes likome neišvežti? Per 1940 m. vežimą gyvenome dar Kuliuose, bet vasarą būdavome Plateliuose. Gal nebesusigaudė, kur esame? O po karo mūsų šeimą užtardavo Plateliuose gyvenusi Aukščiausiosios tarybos deputatė Gestautienė. Ji buvo akušerė, o jos vyras Jonas Gestautas – mokytojas, Mamutės kolega. Jis ir mane mokė trečiame skyriuje. Per trėmimą 1948 m. vasarą Mamutė porą naktų nakvojo miške. Tėtukas tada gulėjo ligoninėje Vilniuje. Mamutei pasislėpus namuose likome vieni vaikai. Tai, Mamutės manymu, turėjo mus apsaugoti nuo vežimo į Sibirą. Ačiū Dievui, likome Lietuvoje.
Paskui prasidėjo kolektyvizacija. Susirinkimus ruošdavo miestelio centre buvusioje bibliotekoje arba parapijos salėje prie bažnyčios. Pirmieji į kolūkį stojo tie, kurie nieko neturėjo. Kolūkio, kurį pavadino „Pirmūnu“, pagrindinis turtas buvo ištremtų ūkininkų žemė, ūkiniai pastatai, padargai, gyvuliai. Arkliai buvo laikomi klebonijos tvartuose, karvės – ištremtų Paulauskų ūkyje Medsėdžių kaime, kiaulės – tremtinių Liutkų ūkyje. Karvių prižiūrėtojais tapo neturtingų mūsų kaimynų daugiavaikė Kadžių šeima. Jie, palikę prie Nerštvinės pelkės esančią mažytę savo pirkelę, persikėlė į Paulauskų namus. Patys ganė, patys melžė kolchozo karvių bandą. Arklius per vasarą ganė palaidus ganyklose, o rudenį suvarė į klebonijos tvartus. Klebonija ir visi ūkiniai pastatai: tvartai, daržinės, svirnai buvo nacionalizuoti ir perduoti kolchozui, o pačioje klebonijoje įkurta penkta, šešta ir septinta klasės, mokytojų kambarys. Antrame aukšte apsigyveno mokyklos sargas Kungys su žmona, o antro aukšto kitame gale įsikūrė jaunavedžiai – mokytoja Bumblauskienė ir jos vyras Alfonsas Bumblauskas.
Mūsų penkta klasė buvo langais į ūkinio kiemo pusę, todėl per langus matėme visą kolchozo gyvenimą. Iš ryto čia susirinkdavo vyrai, kinkydavo arklius ir išvažiuodavo į darbus. Žiemos pradžioje arkliai pradėjo gaišti. Vos ne kas rytą pakinkytu arkliu ištempdavo nugaišusį arklį į kiemą ir nuvilkdavo jį į kiemo pakraštį, kur batsiuvys Narvilas nulupdavo odą, sukapodavo gabalais gaišeną ir išveždavo į Liutkaus ūkį, kur sušerdavo badaujančioms kiaulėms.
Kiaules prižiūrėjo ten persikrausčiusi iš miestelio daugiavaikė Antano Razmos šeima. Su vyriausiu jų sūnumi Ričardu mokiausi toje pačioje klasėje, todėl keletą kartų buvau ten nuėjęs. Savo trumpame gyvenime dar nebuvau matęs tokių liesų kiaulių. Vos įėjus į tvartą kilo toks baisus žviegimas, kad, atrodė, apkursi. Alkani gyvuliai žviegė, lipo ant aptvarų, tikėdamiesi ką nors gauti ėdamo.
Tokie tad buvo pirmieji kolchozo „Pirmūnas“ žingsniai. Kolchozas perėmė ir buvusią žvejų artelę. Ir žiemą, ir vasarą gaudė tinklais žuvis. Sugautą žuvį pardavinėdavo Platelių kooperatyvo parduotuvėje. Dalį žuvų išveždavo kitur. Pirmuoju kolchozo pirmininku buvo Plateliuose gyvenęs Lukauskas. Paskui pirmininkai keitėsi, griežtėjo tvarka, bet pirmyn kolchozas ne kiek pažengė. Derliai buvo menki, gyvulių produktyvumas mažas, darbininkų uždarbis – joks. Visi vogė kiek tik galėjo ir kur galėjo. Ir nelaikė vogimo iš kolchozo nei nuodėme, nei nusikaltimu.
Mes vis laikėmės, vis nestojome į kolchozą. Atlaikė Mamutė visus gąsdinimus, grasinimus. Dirbome savo žemę, laikėme gyvulius, arklius. Galiausiai, turbūt 1950 m., ir mus įrašė. Dar metus mums leido naudotis savo žeme, nors mūsų pievose už daubos savo karves pradėjo raišioti miestelio kolchoznikai. Iš mūsų į kolchozą išvežė didelį porinį vežimą, kultivatorių (drapoką), o arklį (Raudį) man pačiam teko nujoti ir paleisti į kolchozo arklių bandą. Gaila buvo su juo atsisveikinti. Neilgai jis dirbo kolchoze. Nejaunas jau buvo, nebuvo išlepęs, bet kolchozinis gyvenimas ir jam buvo per sunkus.
Nedidelė nauda buvo „Pirmūnui“ iš mūsų sukolektyvinimo: Mamutė nedirbo kolchoze nė minutės – turėjo gydytojų pažymą, kad negali dirbti fizinio darbo. Mes, vaikai, – mokykloje, Tėvas – ligonis, invalidas. Sėdavo mūsų žemėje tai miežius, tai rugius, avižas. Mums atmatuodavo 60 arų pasodybinį sklypą ir ganyklą karvei. Užteko mums darbo ir šiame sklypelyje. Šieną karvei žiemai šienaudavome miške. Eigulys Jankauskas Kazimieras leido mums šienauti pamiškes, Nerštvinėje. Šiaip taip prisigraibydavome šieno žiemai, nors pertekliaus niekada nebuvo. Ir dabar dar kartais sapnuose nuklystu į vaikystę, į šienapjūtę, šieno gelbėjimo nuo lietaus ar kitus darbus.
Kai baigiau Plateliuose septynmetę, o Salantuose aštuntą ir devintą klasę, 1954 m. vasarą pradėjau dirbti kolchoze. Man buvo 16 metų. Priėmė mane brigados apskaitininku. Brigadininku dirbo senyvas žmogus Trakumas, lėtas, nelabai raštingas žmogus. Kišenėje nešiojosi per pusę sulenktą mokyklinį sąsiuvinėlį ir trumpą galiuką pieštuko, kurį vadino alupka. Į sąsiuvinį pasižymėdavo jam reikalingus duomenis prieš tai paseilinęs alupką. Trakumas buvo mano tiesioginis viršininkas. Mano pareigos buvo iš pagalių sukaltu dvimetriu apmatuoti kolchoznikų nuveiktų darbų plotus, surašyti juos į žurnalą ir apskaičiuoti, kiek darbadienių uždirbo. „Dvimetris“ – tai toks lyg skriestuvas iš pagalių, tarp kurio kojų – 2 m. atstumas. Jodavau ant man priskirtos mažos gelsvos spalvos juodais karčiais ir uodega, kumelaitės Kritės, ant peties užsidėjęs dvimetrį. Laukuose apmatuodavau nupjautos pievos ar nugrėbtos dobilienos plotus, surašydavau į žurnalą. Buvo įdomu. Susipažinau su žmonėmis, su Platelių apylinkėmis. Pamačiau žmonių nuotaikas, jų nenorą dirbti kolchoze. Kai kažkada atjojęs pas šienapjovius paklausiau, kodėl taip nedaug nupjovę, užtat darbadienių nebus, toks pagyvenęs žmogus, Lukauskas, man atsakė: „Vo kam mums tų darbadienių rek? Jog anū nejiesi, nei į bačką kap sėlkės nekrausi. Vėsteik už anus nieka nedous.“ Ir iš tiesų – ir aš savo vasaros uždarbį ant dviračio bagažinės parsivežiau. Tai buvo apie 15–20 kg smulkučių rugių, kurių nė vištos lesti nenorėjo. Beje, mūsų vištos per vasarą maitindavosi kolūkio pasėliuose – lesdavo tiesiog iš varpų nokstančių miežių, avižų ar kt. javų grūdus. O ir patys eidavom į pasėlius ir laužydavome varpas nuo rugių arba miežių ir lesindavome vištas. Po rugiapjūtės miestelio žmonės eidavo į rugienas ir rinkdavo nukritusias varpas. Prisirinkdavo po porą maišų varpų, kurias nukūlę, maldavo ir kepdavo duoną. Duoną tada visi kepdavo namuose. Į parduotuvę Plateliuose duonos atveždavo retai ir mažai. Tai buvo forminė duona – keturkampiai kepaliukai rūgščios šlapios duonos. Duonos važiuodavome pirkti į Plungę (18 km) ir žmonės pirkdavo po keletą kepalų, kuriuos, sudėję į maišą, dviračiu parsiveždavo ir sau, ir kaimynams. Duonos parduotuvėse visą laiką stovėjo eilė žmonių. Parduodavo po vieną, kartais po du kepaliukus. Nori daugiau – vėl stok į eilę ir vėl pirk vieną arba du kepaliukus. Trūko visko. Ne tik duonos.
Bus daugiau.
