O. Voverienė. Tautininkas Vilius Bražėnas apie tautiškumo naikinimą Europos Sąjungoje

Esame garbinga, išdidi tauta. Tauta, turinti didžią istoriją, kalbą. Istoriją, kurią rašė, deja, ne baltasis, o juodasis metraštininkas. Tai kalba, kuri vedė tautą per istorijos kryžkeles, sutemas ir prošvaistes. Esame atbundanti tauta. Atbunda tėvų garbė, atbunda ir „liežuvis“. Kalba – tautos protas, jos plakanti širdis, dabartis ir ateitis… Tautos atgimimas – tai atsigręžimas į gimtąją kalbą, tautos kultūra – tai kalbos kultūra. Kalbos likimas – tautos likimas. Tikroji savo šalies meilė neįmanoma be meilės savo kalbai.
Prof. Juozas Pikčilingis.

Prisimenu 2006 m. lapkričio 10-11 dienomis Kaune VDU Teologijos fakultete vykusią tarptautinę konferenciją „Tautinės tapatybės gynimas Europos Sąjungoje (Protection of National Identity in European Union)“. Nors toje konferencijoje buvo perskaityta daug ir įdomių pranešimų, išskirtinio dėmesio tada susilaukė Amerikos lietuvio antikomunisto ir antiglobalisto Viliaus Bražėno (1913-2010) pranešimas „Tautiškumo naikinimas ir mūsų pasipriešinimas“. Keletas jo teiginių iki šiol neprarado aktualumo. Todėl neoficialiai, bet jau labai rimtai, vykstant rinkiminei kampanijai prieš spalio rinkimus į Seimą, manau, kad juos verta mūsų tautiečiams priminti. Tada išmintingas žmogus, politologas tarptautininkas V.Bražėnas mus perspėjo, kad į nepriklausomą Lietuvą aktyviai braunasi , apsiginklavę „žudančiais globalizmo kardais rankose Briuselio valstybės eurobiurokratai“, pasiruošę atimti iš mūsų tautiškumą, tikėjimą, šeimą ir galiausiai valstybę ir vesti mus į globalizmo „rojų“, kuriame teka medaus upės kisieliaus krantais; mus valdys „pasaulinė valdžia“, o mums reikės, tik jau priverstinai – priimti naują religiją – kosmopolitizmą.

Daug keliavusio ir daug mačiusio pasaulio žmogaus nuomone, kurią jis susidarė keletą metų pagyvenęs Lietuvoje, mūsų tautos didžiausia bėda yra ta, kad mūsų intelektualai, baigę sovietinius aukštuosius mokslus, taip ir liko dvasinėje sovietijoje: savo tautai tapo svetimi, visiškai atsiribojo nuo tautos pilietinio ir tautinio švietimo, užsidarė savo laboratoritorijose ir kabinetuose, tarsi šaukdami: „Noli tangere circulos meos! (Tik nelieskite mano apskritimų!). Kas be ko… atsiribojo ir nuo Europos tradicinės tautinės krikščioniškosios dvasios pažinimo. O tauta be inteligentijos nesuvokia agresyvaus ir einančio papirkinėti vadus su stora pinigine globalizmo pavojaus.

Kaip ir dera geram universiteto dėstytojui, V. Bražėnas savo pranešimą pradėjo nuo jo sąvokų paaiškinimo. Panašios sąvokos „globalizacija“ ir „globalizmas“ tarpusavyje skiriasi, kaip diena ir naktis. Globalizacija – objektyvus gamtos ir visuomenės raidos dėsnis – „daug gero nešantis, nesustabdomas, amžiais vykstantis pasirinktinis kultūros ir technologijos sklidimas pasaulyje“, tuo tarpu „globalizmas“ – tai pati moderniausia pasaulinė ideologija, pridengianti savo gražiu pavadinimu pasaulio didžiausių turčių planus užvaldyti visą pasaulį ir sukurti pasaulinę valdžią, įvedant vieną religiją – kosmopolitizmą (be tikėjimo, be tautų, be šeimų, be valstybių ir jų sienų… ir be gimtųjų kalbų, tik viena universalia visiems atvejams – anglų kalba).

Kaip teigia pranešimo autorius pati globalizmo idėja gimė pasaulio didžturčių galvose dar 1919 metais. Sovietų Sąjungos sukūrimas – tai buvo tik pirmasis eksperimentas globalizmo idėjoms aprobuoti. To eksperimento įvykiai buvo atidžiai sekami ir dokumentuojami. Ir jeigu po Spalio revoliucijos Rusijoje – tie įvykiai: masinės žudynės, o Lietuvoje ne tik žudynės bet ir masiškos tremtys į Sibirą buvo makabriškos: nusinešė milijonus gyvybių, tai antrasis eksperimento etapas, kai eksperimentinė bazė pasipildė didžiule Kinijos teritorija ir pusantro milijardo joje gyvenančių kiniečių, gali būti žymiai baisesnis. Po jo jau neišvengiamai bus sukurta naujoji pasaulio tvarka ir įvesta pasaulinė didžturčių valdžia. Kokia ji bus?

Michailas Gorbačiovas, globalizmo propaguotojas ir mylėtojas, 2000-aisiais metais, kalbėdamas Londone Europos Sąjungą pavadino „Nauju europiniu sovietu“, tai yra palygino ją su Sovietų Sąjunga. Jau 1920 metais apie tokią perspektyvą mąstė ir Popiežius Benediktas XV-asis, nes jos idėja tuo metu jau sklandė ore. Jis tada pasakė: „Pasaulio valdžios atėjimo ilgisi visi blogiausi ir iškrypėliški elementai. Tokia valstybė… panaikintų visus tautinius lojalumus. Joje nebūtų pripažįstamas joks tėvo autoritetas, virš jo vaikų ar Dievo viršenybė virš žmonių visuomenės. Jei tokios idėjos bus įgyvendintos, tai neišvengiamai prasidės dar neregėtas teroro viešpatavimas“ (Vilius Bražėnas. Tautiškumo naikinimas ir mūsų pasipriešinimas // Lietuvos aidas. -2006, lapkr. 17, p. 2).

Ar stebėdami, kas vyksta Lietuvoje dar nematote tokių reiškinių? Jie – jau vyksta. Tik atkreipkite į tai dėmesį. Deja, straipsnyje apgailestauja V.Bražėnas, kad mes nematome ir kito, sparčiai plintančio Lietuvoje, reiškinio, globalizmo palydovo, gramšizmo, „plaunančio“ žmonių smegenis. Tai marksisto Antonio Grončio (Antonio Gronci) pateiktas metodas – infiltruoti į visuomenę marksizmą per kultūrą. Apie tai rašo Vatikano istorikas Martinas Malačis (Martin Malachi) savo knygoje „Raktai nuo šito kraujo“ („Keys of this blood“). Tos knygos autoriaus nuomone, A. Grončis yra žymiai pavojingesnis net už Leniną, nes Leninas Rusijai pertvarkyti panaudojo terorą ir prievartą, gi A.Grončis savo tikslų siekia veidmainyste ir saldžiu saldainiuku.

Rusijos disidentas Vladimiras Bukovskis savo straipsnyje, publikuotame žurnale „Brussels Journal“, paskelbė, kad dabartinė ES atstovauja „totalitarinei vizijai“ ir jeigu jai bus leista tapti federacine valstybe, tai pirmuoju žingsniu, ką ji padarys – tai sunaikins visas tautas. Šiomis dienomis jau mus pasiekė žinia, kad Europos Parlamente nuimtos visos tautinės valstybių vėliavos, pradėta nuo Jungtinės Karalystės ir Danijos… Du anglai žurnalistai Kristoferis Bukeris (Christopher Booker) ir Ričardas Nortas (Richard North) 2003 metais išleido knygą „Didžioji apgaulė: Slapta ES istorija“ („The Great Deception: The Secret History of the European Union“). Knygos autoriai ES sukūrimą vadina didžiausiu tarptautiniu perversmu ir skandalu, nes ES buvo sukurta, piktybiškai manipuliuojant sutartimi tarp valstybių. Ji buvo sudaryta kaip sutartis tik bendros prekybos Europoje, bendrų pinigų klausimais, bet jokiu būdu, ne kaip politinė, diktuojanti politines ir ekonomines madas Europoje prie jos prisijungusioms nepriklausomoms valstybėms. Vėliau buvo pasiekta ES vadovybės cinizmo viršūnė, patvirtinta ir ES Konstitucija. Ir mes ją patvirtinome, net nepaskaitę. 1948 m. vykusiame Europos Kongrese, jo priimtoje rezoliucijoje Nr. 7 skelbiama: „Europos susivienijimas turi būti suprastas, kaip svarbiausias pasaulio suvienijimo įvykis“. Tik nutylėta… pakeliui į globalų pasaulį.

Vilius Bražėnas savo publikuotame pranešime teigia, kad jau sukūrus ES, pasaulyje pasikeitė ideologinių grupuočių tarpusavo konkurencija ir kova: paradigmą kairė-dešinė, pakeitė kita paradigma globalizmas-nacionalizmas (pas mus globalizmas-tautiškumas). Vykstančios ES krizės rodo, kad ES totalitarinė vizija dar neišsikvėpė ir jau… darosi pavojinga. Dabar, kai ES tautos raginamos pasirašyti federacinę sutartį, V. Bražėnas mus įspėjo: „Jeigu be kovos atsisakysime Nepriklausomybės (ir per tai neišvengiamai), tautinio identiteto, įstumsime savo tautiškumą , kurį bandoma (apšmeižti) ir tapatinti su nacizmu, į „pasaulio piliečių „mėsmalę, Europos ateities tautos – jų likučiai – mūsų kartą, ypač jos elitą, galės apkaltinti Tėvynės išdavimu. Ateities kartoms būtų siaubinga gyventi religiškai, dvasiškai, kultūriškai bespalviame pilkame pasaulyje, apgyvendintame nykių pilkų asmenybių“ (V. Bražėnas. Ten pat).

Dvasinėje kovoje už tautiškumą tenka gintis tik dvasiniais ginklais: žodžiu žiniasklaidoje, privačiuose pokalbiuose su žmonėmis, kaimynais, giminės jaunimu, konferencijose ir pan. Gaila, kad Lietuvių tautininkų sąjunga mūsų, intensyviai dirbančių tautine tematika, nemato, negirdi ir niekad nekviečia į savo renginius, Jeigu jie vyksta? O gal tik Tautininkų vadovybės tik niša užimta, specialiai, kad organizacijoje niekas nebevyktų?! Ypač dabar, kai jau įsibėgėjusi rinkiminė kampanija… Gal taip ir pasiduosime Stalino žudikiškai ideologijai, kurios viena pagrindinių nuostatų buvo: „Jeigu sugebėsime sunaikinti bent vienos kartos tautinę savigarbą ir patriotizmą, būsime nužudę tautą“.

Ar pasiduosime be kovos? Jeigu ne – tai gal jau metas intensyviai ir labai rimtai pradėti ruoštis Seimo rinkimams: sudaryti rimtą ir darbingą rinkiminį sąrašą, kviečiant jame dalyvauti tautininko centristo šviesaus atminimo Romualdo Ozolo centristus ir visus dar lietuviais besijaučiančius ir nesibauginančius sunkumų lietuvius ir prijaučiančius lietuviams. Manau, kad šiandien to norėtų ir tautininkas, didis Tautos sūnus, Vilius Bražėnas, kuris neklaustų: „Ar tau pavyko?“ bet, neabejotinai paklaustų: „Ar bandei?“