J. Basanavičius. O kad taip jau prašvistų Lietuvos dvasia!

Ištraukos iš įvairių raštų, surinktų leidinyje: Jonas Basanavičius. Raštai, II: „Publicistika, recenzijos. Iš gyvenimo kronikos ir laiškų“. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 106, 143–146, 179, 180, 187, 194.

Dirstelėję ant mapos [žemėlapio] to kampo žemės, kurią šiandien gudai ir kiti slovėnai apgyvena, mes veik užtėmijame [pastebime] daugybę lietuviškų vardų vietų, upių ir t. t. visur ten, kur šiandien lietuviškos kalbos nė vieno žodžio neišgirsi.

Kokiu būdu tie lietuviški vardai čion atsirado, mes gerai žinome: čion senovėje lietuviai gyveno, dabar į slovėnus (gudus, lenkus ir t. t.) pavirtusiejie.

Bet ne vislab pragaišta su išmirimu kalbos. Vardai vietų bei žmonių pravardės, nors surambytame pavyzdyje, užsilaiko.

Neišnyksta dainos, pasakos, nors jos jau yra kitoniškoje kalboje dainuojamos, pasakojamos. Šitos dėl priežasties pas gudus mes atrandame panašias dainas, pasakas, mįsles ir t. t. lietuviškas.

Todėl mes pas juos užtinkame ir tūlus lietuviškus įtikėjimus ir t. t., lietuviškas liekanas iš tos gadynės, kada tenai dar lietuviška kalba viešpatavo.

Per ilgus tuos amžius mūsų giminė teip buvo paniekinta ir prispausta, jog už tiesą dyvytis reikia, kad tik per Viešpaties malonę jiji iki šiai dienai dar gyva liko! Senovės gadynėse apgyvenus kone dvigubą žemės plotą, ji šiandie taip didiai visose šalyse susimažino, jog prilygsta tiktai šešėliui senosios mūsų Lietuvos!

Tas sunykimas mūsų tautos nusidavė ypačiai dėl to, jog daugumas lietuvių, parubežiuose su kitomis tautomis gyvenančių, pasisavino per ilgus amžius svetimas kalbas.

Žmonės patys neišmirė drauge su išmirimu tose šalyse lietuviškos kalbos – jie liko, tik, priėmę kitą, svetimą kalbą, tapo ar vokiečiais, ar slovėnais.

Mes vėl gerai žinome, jog daugybė šios dienos vokiečių Prūsijoj paeina iš lietuvių, kurie, atsižadėję nuo savo gražiosios kalbos, svetimai tautai teko. Teip lyginai einasi Lietuvoj ir kituose parubežiuose: Lietuva pamažėliu nyksta, nes nyksta jos kalba!

Suskaityti visas priežastis, kurių dėl Lietuva susimažino ir taip baisiai sunaikinta tapo, būtų dabar per ilgai. Čia mes tik tiek paminėti turime, jog rasi didžiausia priežastis to viso pikto yra ta, kad apie lietuvių apšvietimą per lietuvišką kalbą tie, kuriems prigulėtų tai daryti, rūpintis nesirūpina.

Šiandien visi mokinti vyrai, kurie mūsų gyvenimą ir jo sunkumą pažįsta, vienu balsu sako, jog tie mūsų kaimynai, po kurių valdžia mūsų giminė yra, varą ant to, idant mes ne šiandien, tai už metų kitų pavirstumėm ar in vokiečius, ar vėl in slovėnus (lenkus ar gudus).

Jeigu mes dabar paklaustumėm, kas per nauda būtų dėl vokiškystės ir slovėnystės mums atsižadėjus nuog savo numylėtos kalbos lietuviškos ir garbingos mūsų praeitinės, kaimynai mūsų negalėtų duoti mums nė išmintingo, nė teisingo atsakymo.

Juk ir mes esame tokie pat žmonės kaip ir mūsų kaimynai ir norime visomis teisybėmis, prigulinčiomis visai žmogystei, lygiai su mūsų kaimynais naudotis. Tarp tokių teisybių pirmutinė būtų ta, kad Lietuvoj lietuviai mokslą ir apšvietimą lietuviškose mokslinyčiose gautų.

Šiandie mes visi gana gerai numanome, jog iškalos (šuilės) [mokyklos] su svetimomis mokslo kalbomis daugiausiai lietuvius paverčia in svetimus ir atskiria vaikelius nuog jų gimdytojų.

Kūniško maisto nestokodami, pirmučiausiai turime rūpintis apie dvasišką šviesą. O šis šviesos atgabenimas yra tai didiai svarbus dalykas!

Kaip kiekvienas žmogus, atsimindamas visą savo gyvenimo bėgį, atsižiūrėdamas atgalios, supranta, kokių savo ypatybių dėlei jis tapęs toks, o ne kitoks, taip ir visa mūsų giminė (tauta) turėtų atminti ir pažinti praėjusį laiką, kurį yra gyvenus ant šios Lietuvos žemės, ir visus laimingus ir nelaimingus atsitikimus, kurie šiokiu ar tokiu būdu padarė mūsų giminę tokią, kokią šiandien regime, ir pavedė ją tiems vargams, kuriuose mes gyvename.

Jau daug šimtų metų praėjo, kaip paliovė Lietuvos giedruotose padangėse spindėjus žvaigždelė, kuri mūsų tėvų tėvams švietė; tamsi, neperregima ūkana apsiautė mūsų linksmą senovėje žemę; visokie vargai ir sunki o ilga verguvė išdildė iš atminties mūsų paminėjimus laimingesnio ir nevargingo gyvenimo; užmiršome, kuomi mes senovėje buvome, ir tikt retoj jau dainoje ar pasakoje randi paminklą minavotą iš praeitinės mūsų…

Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškimas ir noras.

Trūskimės, broliai! Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoj išbarstysim, išaugs gražūs vaisiai. Kada jau mes į dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, – tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis, o mūsų dvasios gėrėsis savo darbu draugystėje su mūsų prabočių, stiprių Lietuvos apgynėjų ir mylėtojų!

Matant, kad Prūsų lietuvininkų laikraščių redaktoriai ne visados pritardavo mūsų sumanymams, dargi, kaip M. Šernius, kai kada atsisakydavo talpinti arba pradėjus spausdinti kokį straipsnį – pavyzdžiui, „Apie senovės Lietuvos pilis“ – nutraukdavo ir nebaigdavo dėlei vokiečių prisidingėjimo, kilo mintis įsteigti savą organą, kuriame būtų galima laisvai, drąsiau ką rašyti apie lietuvystės reikalus, nežiūrint tų redaktorių bailumo. Todėlei laiškais, gruodžio 26 d. 1882 (sausio 7 d. 1883) m. į Višteliauską ir Mikšą rašytais, aš jiedviem padaviau sumanymą įsteigti lietuvišką laikraštį Ragainėje po Mikšo priežiūra ir administracija ir, abiejų pritarimą apturėjęs, sausio 23 d. išsiunčiau laikraščio „Aušros“ prospektą drauge su tūlais straipsniais.

Laikraščiui programinę „prakalbą“, rodos, sausio 28 d. rašiau. Noriu čia prie progos vieną tos prakalbos paminėti vietą, kuri mane labai sujaudino. Parašęs ją, skaitydamas žodžius „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!“, graudžiai apsiverkiau ir iš akių byrančiomis ašaromis sušlapinau rankraštį.

Tarytum aš tuomet prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kilusieji žodžiai užgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės ir savo kalbos meilę, be kurios nė koks tautos atsigaiveliavimas negalimas, – taip ir atsitiko.

Man kartą po Šenkendorfo aikštę pas Tilžės rotušę tarp pardavėjų įvairių daiktų bevaikščiojant ir besidairant, teko pamatyti kokią pavargėlę, kuri skujų šakeles pardavinėjo. Nusipirkęs iš jos vieną skujos šakelę, užkalbinau ją lietuviškai. Žmona [moteris] nusistebėjo tą kalbą viešoje aikštėje išgirdus ir ištarus: „Tai koks ponas, Dievuliau, ir lietuviškai kalba“, – kuone apsiverkė. Taip buvo užuita lietuvių kalba Prūsuose!

Man išvažiavus, kaip visados, taip ir šiuo atveju niekas Mokslo draugijos reikalais nesirūpino; visa korespondencija ir k. neatlikta gulėjo! Prie šito dienyne užrašyta: Kada tie mūsų lietuviai pradės daugiau viešais dalykais rūpintis, ne tik savo pilvo reikalais!

Parinko dr. Dainius Razauskas