A. Svidinskas. Na katros dainos, na katros raidęs? Poezija tarmiškai

Ne per seniausiai skelbėme A. Svidinsko kūrybinę biografiją. Pasakodamas apie savo veiklą, Algirdas dažnai minėjo ir eilėraščių rašymą, kuriems, anot jo, neskyrė daug dėmesio ir reikšmės. Rašė sau. Nemažai tų eilėraščių paskutiniuoju dešimtmečiu buvo parašyta tarmiškai, rytų aukštaičių tarme. Tarmiška poezija geba išryškinti ne tik mūsų kalbos įvairovės grožį, ji geba etnografiškai susieti kalbantįjį su gimtine, tėviške, geografine vieta. Tarmiškai parašytoje poezijoje bet kokie universalūs, visam pasauliui bendri žmogaus gyvenimo trapumo, kaitos, amžinumo aspektai įgyja konkrečius, sakytumei, įvietintus rodiklius, ženklus. Taip yra ir A. Svidinsko poezijoje, vietomis savo tematika primenančioje japoniškuosius haiku, tačiau kalba visada sugrąžinančius į gimtąją Aukštaitiją. 

Skaitytojų akiai ir širdžiai siūlome pluoštą poeto pastarojo dešimtmečio eilių.

Nusboda būt
Teisiu.
Dabar paskalbėkim ape
Teisybį.

xxx

Aš iš tų da laikų,
Kai rašydava laiškus
Un kvapnaus baltą poperiaus lapų.
Kai tyliai sulinkdava juos
Voką gelmėn
Ir patikėdava pašta žmanėm,
Kad kitapus jų rūpesčia
Kažikas pravert
Ir bučiuot tuos lapus.
Aš iš tų laikų
Ir nemoku bučiuot telefona

Teip ir būna

Teip ir būna.
Pavasariai
Grįžta atsargūs.
Pa žemos
Ar pa rudenia atmintęs,
Pa tęsų ir
Teisybes išlikt
Žydėjimui
Ar naujai brandai.

Teip ir būna,

A nores,
Kad žydėjimas glostyt akis,
Kad vaisių gausu
Būtų sklidinas
Visas dienas,
Ale būna kiteip.

Teip ir būna.

xxx

Nebeparaisiu.
Neberaikes daugiau
Tęsų.
Atšlaimais nukaukšęs
Auliniai žodžiai,
Pakaustyti
Didybi: „virš visų“
Ir da tuštybi:
„Ar gražiai atrodžiau“.
Neberaikęs
Ir jau saniai neraike.
Neraikę ir dabar
Kalbėt.
Pabūkim tylūs.
Teip, kaip venintelą
Teisybę terp visų tęsų.
Esu, ir tiek.

xxx

O, Devuli mana,
O, Devuli,
Kas un mana Sielas
Šindei guli.
Rytmetėliai unkstūs,
Ilgas naktys
Vis nelaidžia širdžiai
Ramiai plaktis.
Rodas, jau užtekt,
Jau neberaikia,
Net krūtinej visa
Susitaike,
Tik tos graitas dienas
Nesustoja,
A un mėnasienas
Šunys loja.
Nerimų išamsi.
Teip ir bėgam
Na pirmų žędų
Lig pirmą sniega.

xxx

Tiek šaligatvia nuotraukų.
Kekvenoj skirtingi akmenėliai.
Nepajegiau sumint,
Grįžau nama.

xxx

Praregėjimai

Atsimerksiu
Ir grįšiu atgal‘.
Ti da rytas.
Sunkiai kelias diena,
Da mintis renka žodžius,
Kad prabiltų.
Kojas žengia
Sunkius žingsnius,
Kad nuveitų‘  ti,
Kur nėra tavy,
Kur prasilenksi,
Kad vėl‘ ažsimerktum.

xxx

Sanam veidrady
Pirmieje vora žingsniai.
Teip, na viduria
Ir vis arčiau un kraštų,
Ale nepasiekia,
Sugrįžta
Ir sukas šiteip,
Vėl ratu pareina…

Supėckas veidradį.

Kiti lašai

Nei tavy belauks, nei tujei.
Lašas
Nukrenta akmeniu.
Skaudžiais ratilais
Nubanguoja ir kruntan nusirita volais.
Net žala subanguoja.
Tai jau kitas pavasaris,
Kiti lašai
Na žalas nurasoja ir
… krenta…

xxx

Neberašau.
Visa pamiršau.
Na katros raidęs
Visa prasidęs,
Na katros dainos
Tavi nežinos…
Ar ažmirš laiku,
Ar ilgai liūdęs?
Na katros dainos,
Na katros raidęs?

xxx

Paliūtę.
Kur bovystęs, žvirbliai?
Klapatas.

xxx

Nieką
Šindei nebus,
Tik vėjas
Kal‛bins medžius,
Kol‛ atšlaimas pradžius
Veš žabus.
Slinks beveidę tyla
Prę lungų
Teip arti.
Mins atšlaimų kiti.
Vys žalą.
A paskui
Da tumsiau.
Niekas jau nežadęs
Atgaivos širdes.
Padalys tau pusiau.
Tai, kas buva unksčiau —
Paprasčiau,
A kas lika —
Neklausk.

xxx

Neparaina,
Niekas neparaina.
Čia nama,
Čia sužeistoj širdy,
Kol’ dainoj
Be tavi neapseina,
Ale metai
Nuneša talyn
Na gimtų namų
Ir ną krūtinej
Vis kažko
Ažkliūvunčias širdes,
Katro, regis,
Plakę tik gimtinei,
Tiktai kažną kas
Jų ti girdęs.
Išsivaikščiaja visi.
Kas „įmantresnis“,
Žiūrėk, jau valdiškai kalbes,
Laidąs tarmį,
Ale ašei neisiu
Paskutiniam žodžiui
Kast‛ dabes.

(Žodis „neparaina“ turi dvi prasmes; „negrįžta“ ir „netelpa“. – Aut.)

Paraik

Paraik, žmagau.
Tu niekur neišejis,
Tik ašaras
Letaus lašais iškrita,
Tik nuospaudas
Da gelia atmintį
Ir gula akmeniu
Tinai, kur nebegrįžtama.
Paraik žodžiu,
Katruo aušra gaivina
Ir kloja patalus
Švesių sapnų pakriūtem
Ir ritas vaikišku džiaugsmu
Na minkštą prėslą…

Paraik nars tu,
Ba aš
Jau neparaisiu.

Juodasai strazde

Mana strazde,
Niekas neklaus,
Katran tu išskrisi aglynan.
Tyliai snigs
Par lazdyna šakas
Ir nuklos lauka žolį
Baltai.
Parskridai.
Iškedens juodas pluksnas
Vidudenia mintys…
Teip prasmingai
Virpęs žirginiai.
Mana strazde,
Iš kur tu kasmet aplunkai
Ir kur kas pavasarį išskrendi?
Ar da grįši?

xxx

Neažsibūkim.
Neažsilikim.
Jau tiek
Laukiunčių,
Kad nebėra,
Ko laukt.
Jau tiek žinunčių,
Kad nelika
Viltęs.

xxx

Mėlyna
mėlyna…
ir dunguj
ir šlaituos…
Da
saulas blyksnį ir…
Tik
mana nuorūka čia
ne vietaj…

xxx

Šindei
Ir ašei kalbėsiu…
Broliai nukalbėja,
Regis,
Nudainava požerem…
Nuo anapus Salaka, Dūkšta,
Ti, na Ignalinas ar Rimšes,
Da gyva to kalba,
Katru kadais
Ir mana proteviai
Abipus Drūkšių klegėja.

A dabar…
Teip sklundžiai
Ir vėl
Nukalbėja, nuskumbėja…

Aukštaitija

.. rašau
tava laiškus
esi kažkas
aš bevertis
tava aidas
aš nuotrupa
tava kelia
katro baigtes
bijau labiau
nei sava
rašau
tava laiškus
grubiom
sava žingsnių
raidėm
jas derinu
pre šaltų
tava runų
Lūžų akmenys
da viena ir
gal kas pėrims
mana plunksnakatį
gal išgirs
kaip tyliai plaka
mana nuvargus širdis
ir supras
v a r d a n
k o . . .