Senybėj medžiai ūturdavo (kalbėdavo). Kai nueina, būdavo, jų kirst, tai prašysis, prašysis, kad jų nekirstų, kad jau ir daturėt nebemožna dėl jų prašymo.
Sakydavo: „Ai nekirsk tu manęs, palik tu mane, eik prie kito!“.
Prie kito nueini – kitas prašos nekirst.
Kad taip nebūtų, tai Dievas padarė, kad anie negalėtų ūturti.
[Lietuvių išminties knyga, sudarė Jonas Trinkūnas, Vilnius, 2015 m.]
***********
Bet yra žmonių, kurie vis dar girdi medžių kalbą.
