Tai buvo vienas ubagas. Nu, ivaikščiojo po kiemais, žebravojo, kap mės sakom. Nu, ir kų, ažėjo vienon pirkion, paprašė, kad kas suvalgyt. Nu, tai jam duoda kas kiaušinėlį, kas tį spirgulį duoda, kas duonos kųsnelį. Labai pavargo, išėjo iš kiemo, tį buvo kokis beržynėlis mažas, sėdos po tuo beržynėliu ir ažkųsdo. Aina kokis sanis, žilas sanis.
– Tai, – sako, – draugas, ažkųsdai?
– Ažkųsdau, – sako.
– Oi dar aš, – sako, – nevalgęs. Į darbų, – sako, – turiu nevalgės. A neduotum trupinėlio duonos?
– Ai, sako, – ale gi kas tu yra, – sako, – nežinau.
– Aš gi, – sako, – yra Dievas.
– Och, tu Dievas! Oi, tai, kai tu, – sako, – Dievas, o tai gerai, ale kol’gi tu, – sako, – teip padarei negerai, – sako: – dai’ išvažiuoja turtuolis su šešetu arklių, visa kas, kurmonai, – sako, – a aš, – sako, – sanas diedelis, vyžai aptrūki, šunes, – sako, – trauko, ainu, prašau bobelių, ir kol’gi man negali duoti? O jos… Neduosiu, – sako, – duonos.
– Na, ka neduosi: maža bėdos, – nuvejo Dievas.
Prieido valgyt. Prieido boba tokia: kūda, strošna didelė.
– Ai tai, kūmule, ažkūzdai?
– Ažkųzdau, – sako, – kūma.
– Oi, dar aš nieko nevalgius.
– Oi, kas tu, – sako, – yra?
– Smertis, – sako. – A da man daug reikia žmonėm galvų nukirstie, nupjautie dalgiu, ale valgyt noriu.
– Aike te, – sako, – ažkųsk te va kiaušinėlio, te va to. Ale, – sako, – Dievas buvo, tai regi kap.
– Tai tu, – sako smertis, – tai tu nori būt bagotas?
– Tai kaip gi nenorėt?
– Nu, tai, – sako, gerai. Aš tau, – sako, – duosiu va žolalių, i tu, – sako, – kai rasi, su tom žolalėm liečyk. I, – sako, – tu man’ pažįsti?
Sako:
– Nu, gerai pažįstu.
/…/
Užrašyta Gervėčių apylinkėse. Papasakojo Balys Padelis, 76 m., užrašė J. Dovydaitis. Iš „Gervėčių pasakos“, parengė A.Seselskytė, 1997 m.
******
Buvo toks laikas, kai Dievai, Vėlinas ir Mirtis vaikščiodavo tarp žmonių ir žmonės kalbėdavosi su jais kaip su sau lygiais. O pakeleivių ir elgetų globa, jų vaišinimas nuo seno buvo šventas lietuvių paprotys. Žmonės suvokė, jog atiduodamas ir dalindamasis – gauni.
Vaizdas labai dera prie sakmės. Toji Ąžuolo nuotrauka įdėta į knygą M. York ,,Pagoniškoji teologija“. Gaila, bet šiuo metu ąžuolas miręs. Paseno ir vėjas jį nuvertė. Vaidilė iš nuotraukos turi planų ir norų, tą vietą atgaivinti kaip šventvietę, nes randa įrodymų, ten ją buvus. Bet ji jau sena ir jos jėgos menkos.
Tas ąžuolas (jo atvaizdas) apkeliavo visą Europą Artūro Railos parodų metu. O žynė prie aukuro vaidilė Marija, dabar gyvenanti Kaune. Tesulaukia Ji šimtametės liepos amžiaus ir sveikatos. O pagalbininkai Jai tikrai praverstų.
Nepaprastas, sukrečiantis vaizdas.
Nuostabios tarmiškos pasakos
Sužavėtas ! Apkerėtas !
Nuostabios sakmės ir graži lietuvių kalba. Ačiū!
Tai jau tikrai ačiū Alkui! Net vaikyste pakvipo. Jau pusę amžiaus nesu tos kalbos girdėjusi. Išsk. kokioje TV laidoje.
Beskaitydama, prisiminiau giminės senukus pasakojus, kad, išeidami iš namų, tose vietose žmonės durų nerakindavę, tik kaiščiu užkišdavę. Ant stalo palikdavę ąsotį su pienu bei duonos, kad tuo metu užsukęs pakeleivis ar ubagas pasistiprintų.