O. Voverienė. Kazimieras ir Stefanija Ladygos

Išgelbėti į praeitį nuėjusius bei visa kita aš norėjau. Štai ką tikru išgelbėjimu aš vadinu. Nyčė.

Nors savo knygose ir ypač publicistikoje aš išgelbėjau iš užmaršties – daug mokslininkų, Lietuvos partizanų, rašytojų ir poetų bei žymių politikos ir visuomenės veikėjų, vieną kitą Lietuvos karininką, mažai teko sutikti šeimų, kuriose ir vyras ir žmona įprasmino savo gyvenimą žygdarbiais. Dažniausiai didvyriškumo kelią renkasi vyrai, o jų žmonos atpalaiduoja juos nuo šeimos rūpesčių. Retai, bet vis dėl to Lietuvos kultūroje pasitaiko, kad ir vyras ir žmona tampa lygiaverčiais tautos didžiaisiais žmonėmis. Daugiausiai tai kultūrininkai: Marija ir Jurgis Šlapeliai, Dalia ir Povilas Mataičiai, Vida ir Kazimieras Ragulskiai, Elena ir Kazimieras Ėringiai ir, tikriausiai, dar yra, apie kuriuos dar nežinau… Džiugu, kad šitą didžiųjų Lietuvos žmonių sąrašą papildo dar viena šeima, itin retas reiškinys tarp kariškių, generolo Kazimiero Ladygos (vieni autoriai rašo Ladyga, kiti – Ladiga, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje pirmąja pateikta pavardė Ladyga) ir jo žmonos Stefanijos Ladygienės šeima.

Kazys Ladyga (Ladiga) gimė 1894 m. sausio 6 d. Iškonyse (Biržų vlsč), 1914 metais baigė Vilniaus karo mokyklą. Kaip Rusijos kariuomenės karininkas dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1918-1920 metais buvo bataliono, pėstininkų pulko vadas, laikinai ėjo pirmojo brigados vado pareigas. Dalyvavo kovose su bolševikinės Rusijos kariuomene, vadovavo Daugų operacijai. 1919 m. gegužės 9 d. tapo Ukmergės grupės vadu, 1919 m. spalio 11 d vadovavo mūšiui su bermontininkais, buvo visos Lietuvos kariuomenės fronto vadas. 1920 m. rugpjūčio 9 d. tapo Lietuvos krašto apsaugos ministro pirmuoju padėjėju (pavaduotoju). Armijos vadu. Už nuopelnus Lietuvos Respublikai 1919 metais apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-jo ir 4-jo laipsnio ordinais. Lietuvos kariuomenei pralaimėjus lenkams prie Seinų ir Augustavo buvo pažemintas pareigose – 1920-1921 m. buvo 4-osios divizijos vadas. 1923 m. buvo pasiųstas mokytis į Čekoslovakiją, Generalinio štabo akademiją, 1923-1925 metais buvo trečiosios divizijos vadas, šalia to dar ir trečiosios karo apygardos, 1925-1926 m. ir Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininkas. 1926 m. dalyvavo gruodžio 17-osios perversme. Po perversmo dėl artimų ryšių su LKDP (ne oficialiai dėl nesutarimų su Krašto apsaugos ministru) buvo pareigose pažemintas 1926-1927 m. buvo 2-osios ir 3-iosios karo apygardos viršininkas, 1927 m. paleistas į atsargą. 1937-1940 metais dirbo Karo muziejuje. Prasidėjus okupacijai 1940 m. rugpjūčio mėn. buvo suimtas. Kalintas Biržuose, Panevėžyje. 1941 m. išvežtas į Rusijos kalėjimą. Kalintas Sol Ilecko NKVD kalėjime. Sovietinio režimo nuosprendžiu sušaudytas.

Stefanija Ladygienė (Ladigienė) nuo pat paauglystės labai domėjosi mūsų tautinio atgimimo pavasariu ir jo šauklių dr Vinco Kudirkos ir dr. Jono Basanavičiaus kūryba. Jai ypač imponavo dr. J. Basanavičiaus tarti, tarsi ir testamentiniai žodžiai, primenantys kiekvienam lietuviui jo pareigas: Ištvermingai darbuokis. Neieškok tuščios garbės. Būk naudingas. Ji savo gyvenimo šūkiu ir pasirinko pastarąjį, nors uoliai vykdė ir pirmuosius du.

Stefanija Paliulytė, būsimoji Ladygienė gimė 1901 m. sausio 23 d. Vabalninko miestelyje (Biržų apskr. Natalijos ir Tomo Paliulių šeimoje. Joje gimė 16 vaikų, nors užaugo tik 6). Mokėsi Biržų 4 klasių mokykloje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui šeima pasitraukė į Rusiją, kurį laiką gyveno Petrapilyje, vėliau išvažiavo į Tambovą. Petrapilyje Stefanija lankė Kazimiero Būgos lietuvių kalbos kursus, domėjosi socialiniais mokslais ir pedagogika, Tambove lankė „Žiburio“ gimnaziją. Išmoko lenkų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbas, mokėsi muzikos, vaidybos, plastikos. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Stefanijos šeima viena iš pirmųjų grįžo į Lietuvą, Stefanija, trokšdama būti naudinga jaunai savo valstybei Lietuvai, pradėjo dirbti laikraščio „Lietuva“ korespondente, redagavo pirmuosius „Moters“ numerius, vakarais bėgdavo padėti kalbininkui Jonui Jablonskiui, kai jis rašė „Lietuvių kalbos gramatiką“, gilino ir tobulino prancūzų kalbos įgūdžius. Už Lietuvos karininko Kazio Ladygos ištekėjo būdama dvidešimties.

Po vyro atleidimo iš tarnybos 1927 metais rugsėjo mėn., S. Ladygienė su vaikais apsigyveno jo dvare Gulbinėnuose. Kurį laiką mokytojavo, daug laiko skyrė kaimo žmonių švietimui, mokėsi kalbų; šalia jau įsisavintų vokiečių, prancūzų, lenkų, rusų, Gulbinėnuose dar išmoko anglų, latvių, čekų ir lotynų kalbas. Gulbinėnuose ji skaitė paskaitas kaimo moterims, rengė jaunimo saviveiklinius kolektyvus, rašė straipsnius į spaudą apie mergaičių saviauklą ir įvairia tematika naudinga moterims. Kai 1939 metais Lietuvai buvo grąžintas Vilnius, Stefanija su vaikais grįžo į Vilnių ir mokytojavo amatų mokykloje. Dalį savo atlyginimo skyrė Gulbinėnų ūkiui paremti. 1940 m. liepos mėnesį okupacinė valdžia suėmė LR atsargos generolą Kazį Ladygą ir išvežė į Sibiro Sol-Ilecko kalėjimą 1941 m. gruodžio 19 d. generolas Kazys Ladyga buvo sušaudytas tame pačiame kalėjime.

Gulbinėnų dvaras sovietinio režimo buvo nacionalizuotas, jame įkurta komuna, o Ladygų vaikai, siekiant pažeminti šeimos orumą, buvo priversti ganyti nacionalizuotas karves. Prasidėjus vokiečių okupacijai, Gulbinėnų dvaras buvo grąžintas Ladygams. Į jį šeimininkauti grįžo vyriausias Ladygų sūnus Algis, tuo metu VDU studijavęs architektūrą. Stefanija Ladygienė gavo didelį erdvų butą Vilniuje Trakų gatvėje. Jame rado prieglobstį ateitininkė Adelė Dirsytė, mokytojas Česlovas Mačys ir netrukus iš Kauno geto stebuklingai ištrūkusi Irena Veisaitė. Nors ši mergaitė pas Stefaniją Ladygienę gyveno tik porą metų, visą gyvenimą ji Stefanija vadino „mamyte“, užpildžiusia jos sielą netekus artimųjų. Jos rūpesčiu Stefanijai po mirties buvo suteiktas Pasaulio teisuolės vardas (Ema Mikulėnaitė. Esame. Stefanija Ladigienė. – V.,2003. – P. 9). Kaip rašė Ema Mikulėnaitė minėtoje knygoje; Stefanijos Ladygienės „bute gyveno katalikiška rezistencinė mintis“ (ten pat) Dažnai lankėsi vyskupas Mečislovas Reinys, kun. Alfonsas Lipniūnas, Ladas Tulaba, poetas Faustas Kirša, rašytojas Balys Sruoga, sugrįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, alkanas ir apdrįžęs pirmiausiai pasibeldė į Stefanijos Ladygienės buto duris, čia buvo širdingai priimtas, aprengtas gen. Kazio Ladygos civiliais rūbais.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1946 m. kovo 14 d. Stefanija Ladygienė buvo suimta, nuteista 10 metų kalėti. Kalėjo Lukiškių kalėjime, vėliau buvo ištremta į Pečioros ir Taišeto lagerius. Lukiškių kalėjime, o vėliau ir kituose Rusijos lageriuose kalėjo vienoje kameroje su kitomis lietuvaitėmis, Lietuvos partizanėmis ir partizanų ryšininkėmis, ji jas guodė, ramino, žiauriai sumuštoms plovė žaizdas, rūpinosi jomis, dalijosi žiniomis, savo sukauptais dvasios turtais, buvo joms motina, patarėja ir užtarėja – buvo naudinga. 1956 m. paleista iš lagerių Stefanija Ladygienė nuvyko į tremtį pas sūnus Algį ir Benediktą padėti jiems gyventi. Ten virė, skalbė, adė, lopė tvarkė, visur ir visada stengėsi būti naudinga.

Į Lietuvą grįžo 1957 metais Apsigyveno dukters Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės šeimoje. Vėl šeimininkavo augino vaikaičius, stengėsi palengvinti jaunųjų gyvenimą. Kaip sakė jos vaikaitė, buvusi „Lietuvos aido“ redaktorė Liudvika Vildžiūnaitė-Pociūniene: „Atidavė viską, ką turėjo“ – Savo širdį, gražiausius jausmus, savo laiką, galimas žvaigždėtas valandas prie rašomojo stalo. Sau nieko nepaliko (Ona Voverienė. Ji atidavė viską, ką turėjo // Lietuvos aidas. 2004, vas 4, p. 7; 2004, vas.5, p.7). Stefanija Ladygienė mirė 1967m. rugsėjo 18 d.

Ištrauka iš rengiamos spaudai knygos