R. Bacevičius. Kėdės primins kraštiečius poetus

Lapkričio 22 dieną Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje Griškabūdžio ir Barzdų klebonas kun. Vytautas Mazirskas, Paluobių ir Braziūkų klebonas kun. Andrius Vaitkūnas bei Veiverių klebonas g. kan. Kęstutis Vosylius aukojo šv. Mišias už Griškabūdžio mokyklą, minėjusią 200-ąsias įsteigimo metines, joje dirbusius mokytojus, žinių siekusius mokinius, bendruomenę. Šv. Mišiose gausiai dalyvavo ir dabartinės gimnazijos moksleiviai ir mokytojai. Pirmosios žinios apie Griškabūdžio mokyklą randamos Marijampolės apskrities surengtų elementorinių mokyklų sąraše, sudarytame 1819 metais. Ten minima, kad tada veikė Griškabūdžio parapijinė mokykla, kurioje mokėsi 40 vaikų. Istorijos šaltiniai teigia, kad spaudos draudimo metais lietuviškiausios Šakių krašte buvusios Griškabūdžio ir Sintautų parapijos. Jos geriausiai atlaikė lenkinimo ir rusinimo išbandymus. Gal todėl iš šių parapijų į kunigus išėjo po kelias dešimtis jaunuolių. Griškabūdžio mokykloje mokėsi ir šv. Mišias aukoję kunigai A. Vaitkūnas bei K. Vosylius. Iš čia kilę vyskupai Juozas Žemaitis MIC ir Juozas Preikšas.

Po šv. Mišių renginys „Buvome. Esame. Būsime“ persikėlė į kultūros centrą. Čia susirinko pilna salė esamų ir buvusių griškabūdiečių, atvykusių iš įvairių Lietuvos kampelių. Pagrindinis šventės akcentas – įspūdingo paminklo buvusiems mokyklos mokiniams ir klasės draugams Albinui Bernotui ir Arvydui Galginui atidengimas šalia kultūros centro. Prisidėdami prie jo sukūrimo akmenis paminklo pagrindui nešė ir gimnazistai. Paminklą sukūrė menininkai Algimantas Vorevičius ir Andrius Stankevičius. Idėja paminklu juos įamžinti kilo buvusiai ilgametei Šakių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjai Augenijai Kasparevičienei. Pasak A. Vorevičiaus, minčių kaip įamžinti šiuos du garsius vyrus, buvo įvairiausių, bet galiausiai apsispręsta sukurti šiuolaikišką paminklą. Jo pagrindu pasirinktos kėdės ir metalas. Taigi Griškabūdis išgarsės paminklu su metalinėmis kėdėmis. A. Vorevičius už pagalbą dėkojo Griškabūdžio seniūnui Sauliui Naumavičiui, o už patarimus – skulptoriui Kęstučiui Dovydaičiui. Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis. Apie mokyklos Griškabūdyje istoriją kalbėjo dabartinės gimnazijos, čia veikiančios nuo 2011 metų, direktorius ir buvęs abiturientas Arūnas Šalnaitis.

Verta išsamiau papasakoti apie A. Bernotą ir A. Galginą.

Albinas Bernotas gimė 1934 m. kovo 21 d. Urvinių kaime, netoli Griškabūdžio. Būsimasis poetas mokėsi Barzdų progimnazijoje ir Griškabūdžio vidurinėje mokykloje. 1958 metais Vilniaus pedagoginiame institute baigė Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Dirbo mokytoju Vilniuje. 1959–1966 metais – žurnalų „Moksleivis“, „Jaunimo gretos“ redakcijose. Pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Lygumos bunda“ išleistas 1960 metais. Tada jis tapo LSSR rašytojų sąjungos nariu. 1966–1975 metais dirbo LSSR rašytojų sąjungoje valdybos sekretoriumi bei literatūriniu konsultantu. 1976–1978 metais buvo žurnalo „Pergalė“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Nuo 1978 metų, persikėlęs į Argirdiškės kaimą Švenčionių rajone, atsidėjo vien kūrybiniam darbui. Išleido keliolika poezijos rinkinių, poezijos vertimų iš rusų, vokiečių, lenkų, čekų, moldavų kalbų, buvo apdovanotas įvairiais apdovanojimais. 1984 metais tapo „Poezijos pavasario“ laimėtoju, tais metais jam suteiktas ir Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas. Mirė 2012 m. vasario 14 d. Palaidotas Antakalnio kapinėse. Literatūrologė Donata Mitaitė yra sakiusi, kad A. Bernotas liko savotiškai užmirštas, bet yra nusipelnęs būti ryškiu XX a. paskutinių dešimtmečių Lietuvos poetu ir prozininku. Jis buvo dėmesingas formai, kalbai, rašė sonetus. Buvo aštrių vaizdų kūrėjas, derino klasikinį ir netikėtą vaizdą, buvo puikiai išmokęs pirmos XX amžiaus pusės avangardo mokyklą.

Arvydas Galginas gimė 1934 m. vasario 2 d. Griškabūdyje. Mokėsi Griškabūdžio vidurinėje mokykloje. Vilniaus universitete studijavo germanistiką, atsisakė siūlymo likti sostinėje ir daugiau kaip 30 metų, iki pensijos, mokytojavo gimtajame Griškabūdyje, visą gyvenimą rašė eilėraščius, bet niekur jų nespausdino, išskyrus vertimus. Jei ne šis provincijos kampelis, tikriausiai A. Galgino poezija būtų žymiai plačiau žinoma. Jis mokėjo anglų, vokiečių, rusų, lenkų, lotynų, vengrų kalbas. Buvo vadinamas „vaikščiojančia enciklopedija“. Vertė „Horizontų“ serijos knygas apie tolimų kraštų gamtą. Išvertė B. Ir M. Gžymekų „Seregentis neturi mirti“, U. Ir V. Ulrichų „Raganosių džiunglėse“, V. Grospičo „Prie Tigro ir Eufrato“, I. Eiblio-Eibesfelto „Galapagų salos“. Vertė knygas ir iš serijos „Kultūros pėdsakais“ (J. Šerkadžio „Kelionę į senovės Atėnus“, F. Šletės „Keltus tarp Alezijos ir Pergamo“, E. Klengel-Brant „Kelionę į senovės Babiloną“, B. Jakobio „Sugrąžinti iš praeities“ ir E. Gerlach „Smėlio užpustytas šventoves“). Yra išvertęs ir grožinės literatūros kūrinių, iš vokiečių kalbos vertė šveicarų rašytojo K. F. Mejerio (1825–1898) istorinį romaną „Jurgas Jenačas“. 1984 metais iš rusų kalbos išvertė 50 Kalmukijos poeto Davido Kugultinovo poezijos knygos „Balandžio dvelksmas“ eilėraščių. Tai – poezija apie gėrį ir blogį, apie gyvenimą, darbą ir kūrybą, apie žaizdas ir pergales. Liko pilnos dėžės įvairiausių rankraščių, iš kurių prieš mirtį pats poetas atrinko pusantro tūkstančio eilėraščių. Iš jų parengta pomirtinė A. Galgino poezijos rinktinė „Iš niekur atėjau“ (išleista 2007 metais, sudarytojas – jo suolo ir klasės draugas vidurinėje mokykloje, kartu lankęs literatų būrelį A. Bernotas).

A. Galgino eilėraščiuose dominuoja vienatvė, beprasmybė, bejėgiškumas, kančia, laikinumas, mirtis. Esti juose ir pasigėrėjimo tėvyne, gimtine, kasdieniu paprasto žmogaus darbu, kalba, daug įsiklausymo, įsižiūrėjimo, susimąstymo, savianalizės. Čia atsispindi darbštaus, santūraus žmogaus, tikro zanavyko charakteris: kantrybė, santūrumas, ironija kaip savigyna, kaip šarvai. 2008 metais, po mirties, poetui ir mokytojui skirtas Šakių savivaldybės kultūros apdovanojimas „Aitvaras“ (Metų atmintis). A. Galginas apdovanotas kantrybe, begaliniu darbštumu, išprusimu, meilės savo kalbai ir kraštui ženklais, vertimų aruode parodė savo protą, nes jie kupini terminų, žemėlapių, geografinių pavadinimų, schemų, nuotraukų, paaiškinimų. Kaip rašė Griškabūdžio vidurinės mokyklos mokytoja Danutė Skaisgirienė, žmogus, versdamas „Horizontų“ serijos knygas, turėjo pasižymėti ir kantrybe, noru tobulėti, smalsumu. Tai jam turėjo būti malonu.

Skaitydami A. Galgino vertimus, regimi karavanai dykumose, smėlio audros, susipažįstama su kitų kraštų istorija, geografija, filosofija bei išmintingu kultūriniu paveldu, gamtosaugos problemomis, kurios labai svarbios šiandien visame pasaulyje. Mokytojas A. Galginas tokio tipo knygas turėjo versti lėtai, apgalvotai, būti reiklus žodžiui, daugybę kartų privalėjo viską tikrinti, derinti, atlikti darbą atsakingai, taip, kaip bitelė lipdo korį. Tai – su meile atliktas Sizifo darbas, bet akmuo užridentas, ir mes šiandien po juo atrandama daug įdomybių. Čia randamos istorijos apie Sabos karalystę, Saliamoną, Budą, apie skitus, keltus, senovės Indijos meną, apie Meksiką, Peru ir Kolumbiją, mintyse iškils apleistų miestų, užgriuvusių šventyklų ir rūmų vaizdai, Atėnų kultūros pėdsakai, Babilono tikėjimo taisyklės, artimos Dekalogui, šumerų namų planai, žynių piešiniai sfinksai, karalių sostai…

Kai nebuvo interneto, ne visi turėjo televizorius, mokytojo profesionalūs vertimai prilygo savotiškai turizmo reklamai, priartino, sužavėjo, skatino skaitytoją pakeliauti po pasaulį, knygos sužadinta vaizduotė padėjo pabėgti nuo kasdienybės, varganos buities, bent neakivaizdiniu būdu dvasios sunkmečiu knyga priartino nuostabų gamtos ir meno pasaulį prie amžininko, besidominančio kitais kraštais bei menais. A. Galginas atvėrė savo vertimais platesnį pasaulį visai Lietuvai. Jis ne vien mokytojas, vertėjas. Puikiai žaidė stalo tenisą, šaškėmis ir šachmatais, buvo puikus atletas ir turistas. Mokytojas buvo ir humoristas. Mirė A. Galginas 2006 m. balandžio 4 d. Griškabūdyje, čia ir palaidotas.

Abu – ir A. Galginas, ir A. Bernotas – buvo savaip susiję su gimtuoju kraštu. Vienam Griškabūdis buvo tarsi inkaras, trukdęs veržtis į priekį, kitam – ilgesio objektas. Vienas įgyvendino savo svajonę būti rašytoju ir pasiliko sostinėje, o kitas po studijų grįžo į gimtinę ir visą gyvenimą praleido abejodamas savo talentu. A. Bernoto žmona Danutė Bernotienė yra sakiusi, kad jos vyrą nuolatos kankino prisiminimai apie gimtąją sodybą, sapnai, parašytas ne vienas eilėraštis, skirtas gimtajam kraštui.

„XXI amžius“