Neseniai Vokietijoje eksponuota paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą. 1945–1948“. Iš ten ji buvo atvežta į Pagėgių viešąją biblioteką ir veikė visą rugsėjį. Spalį ji veikė Šilutės Hugo Šojaus muziejuje, o lapkričio 6 dieną persikėlė į Plungės Oginskių rūmus ir ten bus eksponuojama iki kitų metų sausio 6 dienos ir po to toliau tęs kelionę po Lietuvą. Daugiau kaip 20 stendų paroda pasakoja apie „vokietukų“ (taip Lietuvoje pokaryje vadinti našlaičiai iš Prūsijos) klajonių kelius po visą Lietuvą. Apie ką ši paroda? „Apie karą, – sako Vokietijoje, Granzės (Gransee) mieste gyvenantis Olafas Pasenau. – Apie karo vaikus, apie šalį, kuri staiga dingo iš visų žemėlapių kartu su šimtamete jos istorija, su miestais ir kaimais, upėmis ir gyventojais. Karo mašina buvo labai godi ir rijo viską. Taip pat ir didžiųjų politikų sąžinę“.
Vokiečių rašytojas Martinas Keselis (Martin Kessel) rašė: „Karas turi ilgas rankas. Dar daug metų po karo jis pasigriebia savo aukas“.
„Taip, tai tiesa, – sako Hansas Verneris Pušnakovskis (Hans Werner Puschnakowski). – 1945-ieji. Man 7 metai. Aš, mama ir brolis einame. Kaip ir visi – į niekur. Aplink – lavonai, griuvėsiai ir girti „išvaduotojai“. Brolį išsivarė kareiviai. Jis nebegrįžo… Likome mes dviese su mama. Bet ir ją karo nagai pagriebė. Mamą mano akyse užkapojo kirviu… Dabartinei jaunajai kartai turbūt sunku įsivaizduoti, ką jautė mažas 7 metų berniukas. Šitas vaizdas lieka visam gyvenimui! Tai kaip išdeginta žymė. Ji niekur nedingsta ir ją labai skauda. Nėra nė vienos ramios nakties. Mano sapnai virto baisiu siaubo filmu – vis matau mamos mirtį, mirštančiųjų klyksmus, degančius namus, negyvus žmones, tarp jų ir vaikus… Ir ta nenutrūkstanti juosta vis iš naujo slenka jau 50 metų. Karo ranka manęs nepaleidžia, ji tempia mane į juodą tunelį, kur mirtis stovi ne su dalgiu, o su kirviu…“
Maži vaikai, praradę artimuosius, kaip niekieno kačiukai slėpėsi griuvėsiuose. Jų buvo daug, o valgomų daiktų – varlių, pelių ir dilgėlių – mažai. Vaikai jautė, kad, jei jie liks čia, Tėvynėje, tai mirs badu arba juos užspardys girti „išvaduotojai“. Vienintelė viltis išgyventi – kaip nors pasiekti Lietuvą, kur, sako, yra duonos! Ir daug skanių dilgėlių. Tik vaikai nelabai žinojo, kaip ir kurlink eiti. Bet jie ėjo. Ėjo ilgai nuo vienų griuvėsių Rytprūsiuose iki kitų, nuo vienos sodybos Lietuvoje iki kitos. Tai buvo neapsakomai ilga ir sunki kelionė. Po koplytstulpiu prisėsdavo, pasimelsdavo ir eidavo tolyn. Gerai, kad Lietuvoje tada dar daug koplytstulpių ir gerų žmonių buvo. Lietuvės motinos, pasiraitojusios rankoves, nuprausdavo utėlėtus, purvinus mažylius, pavalgydindavo ir… išleisdavo iki kitos sodybos. Bado jau nebebuvo, bet baimė liko labai ilgam – net 45 metams.
Šiandien „vilko vaikai“ nebebijo, bet nerimas neišnyko. Jie sapnuoja, kaip tankai su raudonomis žvaigždėmis važiuoja tiesiai ant jų, Jie klykia: „Mama, bėk, sovietai ateina!“ Renata sako, kad sotūs jie, bet tokių skanių bulvinių blynų kaip pas močiutę Mielaukyje daugiau niekur nevalgė.
Ir dar. Niekada iš jų atminties neišnyksta tas mažas, saugus vaikystės pasauliukas: balta katytė Mauzė ar mamos žirniukų darželis ir Nemuno pievose šokančios gervės. Ir tas skaudus ilgesys išnykstančiam pasauliui yra amžinas. „Tai – mano ilgesio žemė, – sako Lizelotė, – mes esame vieškelių ir ilgesio žemės vaikai…“
Kartais net sava šeima nesupranta, kodėl šie taip žiauriai likimo lamdyti žmonės dažnai valandų valandas sėdi ir tyli. „Ar kas yra? – klausia žmona vyro. – Gal ko reikia, ar sergi?“
„Neee, duok man ramybę…“ – ir tai viskas. Jis neserga, bet mintimis yra toli nuo čia, savo Tėvynėje, savo praeityje, kur buvo tiek daug laimės, meilės, šviesos.
Kartą Hainco tėvas vėlai vakare išliejo iš švino 10 kareivėlių, tris generolus ir asilą… Taip berniukas ryte ant pagalvės rado neapsakomą turtą.
Todėl palikime jį ramybėje ir nesugriaukime to brangiausio, ką jis galėjo išsinešti iš savo Tėvynės, – prisiminimų.
XVIII amžiaus vokiečių rašytojas Žanas Paulas Richteris (Jean Paul Richter) rašė: „Prisiminimai yra vienintelis rojus, iš kurio niekas mūsų negali išstumti“.
„Kažin, ar mano prisiminimus galima pavadinti rojumi? – abejoja senas prūsas Olafas. – Jie yra daugiausia juodi ir turi labai aštrius kampus. Nuo jų skauda. Prisiminimai – kaip spalvoti akmenukai: vieni – sunkūs ir juodi, kiti – šviesūs ir šilti kaip gintaras. Iš jų Okupacijų ir laisvės muziejaus istorikai sudėliojo „vilko vaikų“ pateiktą mozaiką. Ateikite ir pasižvalgykite po šią parodą, kuri „vilko vaikų“ gyvenimą parodo kaip pro padidinamąjį stiklą. Ištyrinėkite šią prisiminimų mozaiką ir susidėliokite savo paveikslą, kuris tilptų į Jūsų gyvenimo rėmus. Gal tada atrasite pažįstamą kraštovaizdį, gatvę, namą ar miestelį? O gal senutė, su juokinga kepuryte, kažkuo primins Jūsų močiutes? Veidai, miestai, keliai ir medžiai pamažu susilieja į vieną didelį paveikslą – Rytprūsius.
Ir tie išdidūs vyrai, gražios moterys, linksmi vaikai nebėra tokie tolimi ir svetimi. Galbūt šių žmonių ir visų Rytprūsių tragedija ir skausmas pamažu taps Jums suprantamas ir savas. Juk svetimo skausmo nebūna. Gal apsilankę šioje parodoje Jūs rasite atsakymą, kodėl XX amžiuje iš visų žemėlapių ir mokyklų vadovėlių turėjo išnykti kraštas, davęs pasauliui Imanuelį Kantą (Immanuel Kant), Kristijoną Donelaitį ir pirmąją lietuvišką knygą.
„Aš vis dar tikiu, kad ateis diena, kai niekam nereikės statyti paminklų mirusiems badu ir nužudytiems. O žodį „Genocidas“ rasime tik senose knygose ir žmonės tik stebėsis, kaip visa tai galėjo atsitikti. Ar tai ir liks svajonė?..“ – klausia O. Pasenau savo knygoje „Juodasis kryžius“ (2007).
Paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą. 1945–1948“ Plungės Oginskių rūmų muziejuje veiks iki 2020 m. sausio 6 d., paskui persikels į Jurbarko rajono savivaldybės viešąją biblioteką, Šilutės 1-ąją gimnaziją, Pasvalio M. Katiliškio biblioteką, Liudviko Rėzos kultūros centrą Juodkrantėje, Baublių muziejų (Šilalės r.), Kauno miesto muziejų (Rotušėje).
