„Tėvynės meilė turi pasireikšti įstatymų gerbimu, ištikimybe visur, ypač visuomenės reikaluose, mokėjimu visur ginti Tėvynės garbę, stengimuisi kelti visuomenės doros ir sveikatos žvilgsniu ir nesigailėjimu net savo gyvybės aukoti už Tėvynės laisvę ir garbę.“ Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
Apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, jos kūrybą ir jos švietėjišką veiklą parašyta šimtai brandžių darbų, tarp jų ir monografijų. Džiaugiuosi, kad ir man atsirado proga, rengiant spaudai leidinį „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“ prisiliesti prie šios iškilios Lietuvos mokytojos ir Asmenybės biografijos ir jos kūrybos (Ona Voverienė. Auklėtoja ir žmonių užtarėja // Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. –V., 2000. – P. 92-98). Kultūros istorijai labai svarbūs darbai ir renginiai, nušluostantys
laiko dulkes nuo buvusios epochos kūrėjų darbų ir vardų ir grąžinantys to meto kūrėjus naujai epochai, kūrėjų gaivinimui… Literatūroje, kaip ir moksle, tik šimtą metų peržengęs kūrėjas įgyja teisę į nemirtingumą ir lieka Tautos istorijoje amžinai. Kiti pasitraukia į užmaršties tamsą.
Trečiajame Lietuvos moterų suvažiavime (2000 m.) rašytojos Gabrielės Petkevičaitės -Bitės vardas buvo minimas daugelyje Suvažiavime skaitytų pranešimų. Visų pirma, kaip Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo 1907 metais pirmininkės, „Žiburio“ šalpos organizacijos steigėjos, rašytojos, mokytojos ir moterų judėjimo aktyvistės.itin griežtai kovojusios už teisingumo įtvirtinimą Lietuvoje.
Prieškario Lietuvos literatūros kritikas dr. Juozas Brazaitis, vertindamas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūrybą, rašė, kad ji visa savo gyvenimo esme buvo visuomenininkė ir savo plunksną naudojo, kaip priemonę visuomeniniams tikslams siekti. Kritikas aukštai vertino Gabrielės Petkevičaitės-Bitės socialinį humanizmą ir jos kūrinius jį eksponuojančius, ypač ryškiai jos išreikštą „Karo metų dienoraštyje“ (1925-1931, 2 dalys; 2-sis leid. 2008-2011. 3 tomai – O.V.). Tačiau pro literatūros kritiko akis nepraslydo rašytojos pažiūrų ir dvasinis dvilypumas, kuris kryžiavosi romantizmo ir realizmo sandūroje. Ji jautėsi, kaip ir ji pati ne kartą sakė, „kaip paukštis, pažeistais sparnais, negalinti pakilti virš žemės, bet taip to trokštantis“ (Juozas Brazaitis. Raštai. II t.)
Namuose auklėta bajoraitė Gėtės, Šilerio, Adomo Mickevičiaus, Sirokomlės ir Ožeškienės dvasia – Gabrielė Petkevičaitė troško savo tautai laisvės, šviesos, laimės ir gerovės, dvasingos literatūros ir geros muzikos. Antra vertus, užaugusi kaime ir mačiusi kaimo žmonių skurdą ir sunkų darbą, ypač valstiečių moterų nedalią, ji troško tą vargą palengvinti, padaryti lietuviško kaimo gyvenimą lengvesnį, šviesesnį, geresnį. Dėl to ir „užkibo“ ant V. Kapsuko skleidžiamo bolševikų jauko – visų varguomenės skurdo priežasčių aiškinimo klasine nelygybe ir pažadų, kad tik bolševikai, sunaikinę išnaudotojų klasę, gali sukurti pasaulyje rojų visiems
Ta dvasinė kryžkelė akivaizdi. Gimusi 1861 m. kovo 18 d. Puziniškių dvare (Panevėžio apskr). bajorų gydytojo Jono Leono Petkevičiaus ir Malvinos Chodakauskaitės-Petkevičienės šeimoje, kur buvo ilgimasi ir gerbiama lietuvybė, ir Gabrielė nuo pat kūdikystės buvo mokoma lietuviškai kalbėti ir skaityti, nors šeimoje ir buvo kalbama lenkiškai, ypač prie svetimųjų. Namuose buvo nuolat aptarinėjamos Lietuvos laisvės idėjos, simpatizuojama narodnikams, o Sofija Petrovskaja, „padėjusi galvą už savo tautos idealus“ Gabrielei tapo moters-kovotojos idealu.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ankstyvojoje kūryboje – iki 1905 metų – jos apsakymuose „Tėvas ir sūnus“ (1900 m.); „Nebe pirmas“(1902); „Krislai“ (7 apsakymai, 1905), kuriuose rašytoja su didele aistra pati deklaruoja savo dvasinę kryžkelę, kurioje vienas kelias veda į žūtbūtinę kovą prieš socialinę nelygybę, kurios pagrindinė priežastis kapitalizmas ir jo godus veidas, ir to rezultatas – daugelio žmonių skurdas, moralinis sunykimas, tamsumas, girtuoklystė, prietarai, godumas ir melas; o kitas kelias – į tautinės savimonės ilgesį, laimės ir gerovės savo Tautai siekį. Rašytojos blaškymasis šioje dvasinėje kryžkelėje tęsėsi gana ilgai, kol ji suprato, kad pirmasis kelias per neapykantą savo turtingesniam, sėkmingesniam tautiečiui veda į Tautos mirtį bolševikinės Rusijos glėbyje, ir tik einant antruoju keliu – galima pasiekti laimės ir gerovės savo Tautai, stiprinti savo valstybę. Tas rašytojos praregėjimas ypač ryškus jos romane „Ad astra“ (Voverienė Ona. Užgesę, bet nugalėję užmaršties tamsą vardai // Lietuvos Aidas. – 2006, vas. 17, p.1,2.3).
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės grįžimas į savo tautą tarnauti jai ir savo valstybei buvo ilgas ir skausmingas. Jį ryškiausiai atskleidė jos publicistika. 1889 metais Gabrielė Petkevičaitė, perskaičiusi dr. Vinco Kudirkos leidžiamą „Varpą“, buvo sužavėta jame skelbiamomis tautiškumo idėjomis ir autorių užsidegimu gaivinti lietuvybę. Romantizmo dvasioje užaugintoje moteryje tos idėjos rado gilų atgarsį. Jau po kurio laiko – 1890 metų dešimtajame numeryje pasirodė „Varpe“ ir jos straipsnis, pasirašytas Gabrielos slapyvardžiu. Nuo 1891 metų Gabrielė Petkevičaitė tapo nuolatine „Varpo“ bendradarbe ir pradėjo pasirašinėti „Bitės“ slapyvardžiu. 1894 metais paties dr. Vinco Kudirkos pakviesta ji dalyvavo pirmajame Baltijos šalių nacionalinio judėjimo veikėjų pasitarime Karlsbadene (dabar Meluži, Latvija). Tame pasitarime vienas iš jos bičiulių Povilas Višinskis jai perdavė Žemaitės knygos rankraštį ir paprašė jį suredaguoti ir įvertinti. Tais pačiais metais dr. Vincas Kudirka „Varpo“ 9-12- uose numeriuose atspausdino Bitės apsakymą „Vilkienė“. 1898 metais Gabrielė Petkevičaitė-Bitė kartu su Povilu Višinskiu, P. Avižoniu, Jadvyga ir Marija Juškytėmis aplankė jau sunkiai sergantį dr. Vincą Kudirką. Po šio apsilankymo ir įtaigingų pokalbių su didžiuoju Lietuvos Vyru, jos nacionaliniai jausmai dar labiau sustiprėjo.
Tais pačiais metais sausio 5-12 dienomis ji susipažino su Julija Žymantiene-Žemaite. Pažintis perėjo į ilgą dviejų moterų kūrybinę draugystę. Bendraudamos ir papildydamos viena kitą savo žiniomis ir jausmais moterys parašė komediją „Kaip kas išmano, teip save gano“. Pasirašė slapyvardžiu „Dvi moteri“. 1899 metais pasirodė antra dviejų moterų parašyta komedija „Velnias spąstuose“; 1900 m. – „Parduotoji laimė“; 1903 m. – „Litvomanai“. Visuose kūriniuose pašiepiamas ir smerkiamas to meto dvarininkų nutolimas nuo savo tautos, vaizduojama sunki kaimo moters dalia, smerkiama socialinė nelygybė ir tuometinio Lietuvos kaimo ydos. Julijos Žymantienės-Žemaitės įtaka jaunai bajoraitei buvo labai stipri. Prieškario literatūros kritiko Juozo Brazaičio nuomone, šiose pjesėse yra daugiau Julijos Žymantienės-Žemaitės idėjų ir talento, nei Gabrielės Petkevičaitės. (Juozas Brazaitis-Ambrazevičius. Raštai. II tomas).
Skirtingai nuo kitų to meto rašytojų, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, skatinama savo tėvo gydytojo Leono Petkevičiaus, anksčiau, negu kitos suvokė, kad visuomenės reiškinius ir jo problemas geriausia padeda suprasti politika, gilinimasis į ją. Sukrėsta 1905 metų revoliucinių įvykių Lietuvoje, kuriems vadovavo bolševikai, pamačiusi jų žiaurumą ir jų visuotinio naikinimo, įskaitant ir kultūros vertybes, aistrą, stebėdama jau tada pradėjusių kurtis partijų veiklą, ji stengėsi suvokti: o kas gi yra ta politika, ir kokia ji yra Lietuvoje? Netrukus jai paaiškėjo, kad Lietuvą drasko dvi pagrindinės politikos srovės: bolševikinė, vedanti į kruviną perversmą ir tautų naikinimą, ir Aušros“ bei „Varpo“ propaguotoji, gaivinusi lietuvybę tokiais obalsiais: mes nenorime virsti lenkais, rusais, vokiečiais; mes nenorime atsižadėti savo kalbos, savo papročių, savo istorijos; mes nenorime tokių mokyklų, kurios mus verstų būti kitataučiais, mes norime patys kurti savo kultūrą, nes mums reikia dvasinio peno. Visa tai atsispindi jos „Pasikalbėjimuose“, spausdintuose „Varpe“, nors ji ir stengėsi pasikalbėjimų stiliuje išvengti politikos politinės varsos ir vien tik kultūrinės dirvos laikytis. Tačiau savo turiniu – „Pasikalbėjimai“ – jau buvo politika (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Raštai. IV t. – V., 1967. – P. 9).
Kaip tik tuo metu Lietuvoje pradėjo formuotis ir moterų visuomeninis judėjimas. 1905 m. lapkričio 5 dieną Vilniuje vykusioje moterų konferencijoje buvo įkurta Lietuvos moterų sąjunga, kurios pagrindinis tikslas buvo siekti lygių su vyrais teisių politikoje, visų pirma rinkimų teisės. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė šiai pirmajai Lietuvos moterų organizacijai, kėlusiai savo veikloje politinius uždavinius, parašė jos veiklos programą.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ona Brazauskaitė-Mašiotienė ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė dalyvavo ir 1905 metų gruodžio 4-5 dienomis Vilniaus Didžiojo Seimo (Lietuvių suvažiavimo Vilniuje) konferencijoje ir ten, iš aukštos tribūnos paskelbė moterų ir vyrų pagrindinius lygybės nuostatus, kurie turėtų būti įgyvendinti nepriklausomoje Lietuvoje. Jau toje konferencijoje išryškėjo gili takoskyra dėl siektinų politinių uždavinių: streikuojantys suvažiavimo dalyviai reikalavo siekti nepriklausomybės imperinės Rusijos sudėtyje, kita dalis dalyvių – pilnutinės Lietuvos nepriklausomybės. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo tarp tų, kurie siekė nepriklausomybės. Po suvažiavimo Lietuvos spaudoje buvo plačiai aptarinėjami moterų ir vyrų lygybės klausimai (Lietuvos moterų judėjimai nuo seniausių laikų iki šiol // Lietuvaitė / Sud. Ona Voverienė. – V., 1995. – 36 p.) Viena po kitos pradėjo rastis moterų organizacijos.
1907 metų rugsėjo 23-24 dienomis Kaune įvyko Pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas. Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė jame pirmininkavo. Savo įvadinėje kalboje ji pabrėžė visuose to meto Europos moterų judėjimuose pagrindinę idėją moterų ir vyrų lygybės būtinybę visose socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo srityse. Kaip baisiausią to meto Lietuvoje nelygybės apraišką – prostituciją – ji savo kalboje įvertino, kaip „neišsakomą nužeminimą mūsų lyties“. Jos nuomone, „… kol mažiausia nors dalis mūsų lyties leis save žeminti, kol pasaulyje bus nors vieni paleistuvystės namai apkenčiami, tol negali būti nė kalbos apie tikrą moterų ir vyrų lygybę“ (Petkevičaitė-Bitė G. Raštai. T.6, p. 263).
Kaip ji vėliau rašė savo straipsnyje „Įspūdžiai iš moterų suvažiavimo“, pirmininkaudama suvažiavime ji leido kiekvienam išėjusiam į tribūną „išsikalbėti iki sočiai“, manydama, kad suvažiavimo dalyviams toks išsikalbėjimas gali „daug naudos atnešti, naujas mintis ir jausmus sukelti, manymo horizontus praplatinti“. Antra vertus, jos nuomone, „partijiniai ginčai suragina ne sykį ir pačias partijas geriau išsiaiškinti, giliau į savo darbavimos taktiką pažvelgti“ (Ten pat, p.261)
Kaip ir Vilniaus Didžiojo Seimo konferencijoje, taip ir Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime iškilo tas pats – siektinų politinių tikslų klausimas. Ir čia Gabrielė Petkevičaitė-Bitė pamatė tą pačią politinę takoskyrą: streikuojantys delegatai ir pranešėjai pasisakė už savarankiškumą, jau tada įsisiūbavusio tautinio atgimimo – aušrininkai ir varpininkai – šaukliai griežtai reikalavo siekti laisvos ir nepriklausomos Lietuvos. Po Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo moterų judėjimas skilo į dvi dalis: liberalųjį jo sparną, įsikūrusį Vilniuje ir tautinį-katalikiškąjį, įsikūrusį Kaune…
Pirmąjį Lietuvos moterų suvažiavimą, vykusį Kaune Gabrielė Petkevičaitė-Bitė vertino, kaip vieną svarbiausių tuometinės Lietuvos istorinių įvykių, po Vilniaus Didžiojo Seimo 1905 metais. Savo „Įspūdžiuose iš moterų suvažiavimo“, ji pabrėžė du dalykus:1) partijų vaidmenį šalies gyvenime, ir 2) didžiulį nusivylimą socialdemokratų partija.
Tada ji pritarė minčiai, kad „be politinių partijų, be politinės kovos ginčų Lietuva tokiu pat ūmiu laiku iš savo dvasinio apmirimo nebūtų prisikėlusi… Vien partijų darbavimos, vien jų kovos laiko liaudies mintį gyvą, manančią, trokštančią prisikėlimo“ (Ten pat, p. 264).
Nors pati Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo tų laikų socialdemokratė, ji gana objektyviai vertino tuometinės demokratų partijos, kuriai ji turėjo prieštarauti, vaidmenį tautos gyvenime ir Lietuvos valstybės kūrime. Apie to meto demokratus ji kalbėjo: „Ta partija stengiasi labiausiai pasižinti su žmonių reikalavimais ir labiausiai prisitaikyti prie gyvenimo santykių. Ji skina kelius, tiesia tiltus per bedugnes ir vandenius, atskiriančius žmones nuo pageidaujamos laisvės. Ji gremžia tunelius, žmones viens nuo kito atskiriančiuose kalnuose“ (Ten pat, p. 258). Ji žavisi kunigų „neišsakomu darbštumu, jų rūpinimusi žmonių būvio gerinimu, kuriant įvairias bendroves, taip pat ir ubagines, kur pavargėliai prieglaudą gauna… O apart tokio veikimo, kiek laikraščių kunigų leidžiamų, kiek mokyklų jų įkurtų… Ant kiek jaunų dvasių jų įtėkmei patraukta…“ (Ten pat, p. 260).
Ir atvirkščiai, po suvažiavimo ji, atrodo, buvo skaudžiai nusivylusi savo partiečiais – socialdemokratais. Minėtame straipsnyje juos charakterizavo taip: „…Visur ir visuomet be paliovos, be poilsio kovojanti armija… atsineša su savimi gatavą formulą, į kurią gyvenimą brukte bruka… Silpna šneka, kaip ir be dvasios, apie luomų kovą, nuolatinis atkartojimas tų pačių išsireiškimų, tų pačių sakinių, tų pačių žodžių, vargino tik klausytojus…“ (Ten pat, p. 260) (Ko gero, tai – apie V. Mickevičių-Kapsuką, kuris kelis kartus veržėsi į suvažiavimo tribūną – O.V.)
Taigi, jau Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Gabrielė Petkevičaitė-Bitė suvokė, kad tuometinės Lietuvos partijų sistemoje dar XX amžiaus pradžioje grūmėsi dvi pagrindinės politinės jėgos: kuriančioji (demokratų) ir griaunančioji (socialdemokratai). Tarsi ginčydamasi su socialdemokratais, matančiais tik vieną kovos būdą – klasių kovą, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė jiems priešpastatė mokslą ir švietimą, bet juos irgi ne kaip savitikslį, o kaip tautos doros ugdymo būtinas sąlygas. Jos nuomone, „Tik mokslu ir šviesa įgyta dora gali… visas žmonijos opas pagydyti. Be doros – niekuomet“ (Ten pat, p. 263). Tai suvokusi, ji vis dėlto iš socialdemokratų partijos gretų tada nepasitraukė. Matyt, to meto dalis Lietuvos inteligentijos dar gyveno socialistinių svajonių ir vaizduotės pasaulyje, pakerėti gražių šūkių – laisvė, lygybė, brolybė.
Tikrą tų svajonių prasmę lietuvių tauta patyrė – jau 1940-1941 m. bolševikinei Rusijai okupavus Lietuvą, ir ypač – pokario metais, okupaciniam režimui vykdant kruviną lietuvių tautos genocidą.
Turėjo praeiti dar 90 metų, kad kita, žymi pasaulio moteris, Sorbonos universiteto profesorė Fransuaza Toma (Fransuaza Thom), gerai išstudijavusi komunizmo ideologiją ir pamačiusi gyvenimą Lietuvoje, jau pirmaisiais atgautos nepriklausomybės metais, galėtų savo žinias ir stebėjimus apibendrinusi padaryti išvadą: „ Jūsų visuomenė serga. Pagrindinis šios ligos simptomas – totalinė neapykanta žmogui, panieka artimui. Visa tai eina iš komunizmo ideologijos, kuri buvo jums brukama per prievartą visus tuos 50 metų. Komunizmas yra – neapykantos sistema. Juk svarbiausia komunisto užduotis – surasti priešą ir jį sunaikinti. Jūs sugriovėte Lietuvoje komunistinę sistemą, tačiau komunistinis mentalitetas – gyvas; jo taip greit nepakeisi“ (Fransuaza Toma. Tik valstybė gali įvesti teisinę tvarką // Lietuvos Aidas. -1993, rugpj. 25, p. 1,6).
Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė to dar negalėjo žinoti. Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo išrinkta Lietuvos moterų sąjungos organizacinio komiteto nare. Nubrėžė ir gerai argumentavo Lietuvos moterų sąjungos veiklos pagrindines strategines kryptis – darbas visuomenės labui, kova už lygias moterų teises su vyrais, ypač už moterų balsavimo teisę; visų luomų, visų profesijų moterų vienijimas siekti bendrų tikslų; susitelkimas į tarptautines moterų organizacijas ir vienijimasis, siekiant bendrų tikslų, moters-pilietės ir moters-kovotojos už savo teises idealų kūrimas ir jų siekimas. Suvažiavime G.Petkevičaitė-Bitė kvietė moteris stoti į Lietuvos moterų sąjungą: „Tik, negaiškite, pilietės! Pasirodykite vertos žmogaus-kovotojo vardo! Supraskite, jog tik laisvės ir teisybės trokštanti moterė-pilietė gali tikrai naudingus darbus Tėvynei gaminti“ ( Ten pat, p.274).
Tačiau po Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo Lietuvos moterų judėjimas skilo į du sparnus – liberalųjį socialdemokratinį, kuris pasisakė už Lietuvos savarankiškumo siekį Rusijos imperijos sudėtyje ir tautiškąjį-katalikišką, kuris kategoriškai ir griežtai pasisakė už nepriklausomą Lietuvą, laisvą nuo bet kokių valstybinių įsipareigojimų Rusijai. Pastarasis moterų judėjimo sparnas 1908 metais sušaukė „Lietuvos moterų-katalikių pirmąjį suvažiavimą“. Jis įsikūrė Kaune, liberalusis – Vilniuje.
1908 m. gruodžio 13-17 dienomis Gabrielė Petkevičaitė-Bitė kartu su rašytoja Julija Žymantiene-Žemaite dalyvavo Visos Rusijos moterų suvažiavime. Ten skaitė pranešimą „Moterė lietuvė šeimynoje ir draugijoje“, kuriame supažindino su Lietuvos moterų socialine nelygybe mieste ir kaime… (Ten pat, p.355-363). Pranešimą papildžius 1910 metais buvo išleista jos knygelė „Apie moters klausimą“. Svarbiausiu Lietuvos moterų sąjūdžio tikslu rašytoja laikė – darbą visuomenės labui: „Visos žmonėms naudingos, tikrais juos aprūpinančios teisės, visuomet buvo pačių žmonių jų sunkiose kovose iškovotos. Ne veltui sakoma, jog vien tas yra laisvės vertas, kas už ją kasdien kovoja. Be kovos niekas neįgys teisių, kaip be darbo – duonos. Kaip darbas, taip ir kova už teisybę ir teises yra tiesiog doriška žmogaus priedermė. Teisybė – tai tikslas, o kova – tai kelias prie jo vedantis“ (Ten pat, p. 278) Tėvynės ateitį ji matė doros atkūrime. „Mes laukiame moterų lygybės, idant nors sykį sulauktume tikrai dorų papročių… Visuose kraštuose, kur valdo vien tik vyrai, jie doros vėliavą nesiliauja dumblais drabstę“ (Ten pat, p.376). Pritardama norvegų rašytojai Selmai Lagerlof, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė rašė: „Laimingų šeimų pasaulyje esama nemažai, nes šeimą kuria vyras ir moteris. Bet valstybių, kurias imasi vien vyrai sudaryti, laimingų – pasaulis, kol kas nėra matęs“ (Ten pat, p. 442) Laisva moteris – tai atnaujinta žmonija. Moterys geriausiai supranta, „kad valstybė į savo globą turi imti visa, kas tautai suteikia sielos ir kūno sveikatą, o ne tautos nuodijimo priemones. Valstybė turi imtis visomis jėgomis vyti lauk, kas tautai žalinga“ (Ten pat, p. 647).
1911-1913 metais Gabrielė Petkevičaitė-Bitė redagavo ir daugiausiai savo straipsniais užpildė Lietuvos moterų laikraštį „Žibutė“. Beveik visą jį užpildydavo savo pasisakymais apie moterų ir vyrų lygybę.
1920 m. balandžio 15 d. rašytoja buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą, kaip socialistų liaudininkų demokratų partijos atstovė. Į Laikinąją Lietuvos Konstituciją jau 1920 m. balandžio 20 dieną buvo įtrauktas straipsnis apie moterų ir vyrų lygias teises Lietuvoje; moterims suteikta teisė balsuoti rinkimuose. 1920 m. gegužės 15 d. rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kaip vyriausia amžiumi Seimo narė, pirmininkavo pirmajame Seimo posėdyje, dirbo Lietuvos Konstitucijos projekto rengimo komisijoje, įtvirtino Lietuvos moterų lygių teisių su vyrais straipsnį Konstitucijoje. 1922 metais lapkričio mėnesį Gabrielė Petkevičaitė-Bitė vėl buvo išrinkta į Pirmąjį Lietuvos Seimą. Tačiau jo darbe jau nedalyvavo, savanoriškai pasitraukė, pasakiusi, kad mokykloje ji labiau reikalinga, negu politikoje.
Vėliau, iki pat senyvo amžiaus Gabrielė Petkevičaitė-Bitė liko ištikima Lietuvos moterų judėjimui. 1920 m. birželio 8-12 d.d. dalyvavo Aštuntajame tarptautiniame moterų suvažiavime Ženevoje. Čia irgi skaitė pranešimą.
1933 metais Kauno leidykla „Dirva“ išleido jos romaną „Ad astra“, kuriame yra daug jos autobiografijos fragmentų, atskleidžiamų per romano veikėjos Elzės Kęsgailaitės tautinio sąmonėjimo procesą.
Iki pat gyvenimo pabaigos Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo įsitikinusi, kad moterų politika – tai visų pirma – kova prieš visuomenės nedorybes: girtuokliavimą, žmonių tamsumą, tingėjimą, prieš prostituciją, šeimų degradavimą, žmonių abejingumą politikai ir valstybės reikalams. Grįsdama savo mintis pasaulio žymiausių filosofų kūriniais ji rašė: „Žmonės, kuriems nerūpi politika – tai žmonės, kuriems ir jų šalies gerovė nerūpi; kurie paskendę vien savo rūpesnyje apie savo smulkutį „aš“, apie savo kišenę, apie savo išsikėlimą prieš kitus. Tokie žmonės verti tik pasigailėjimo ir tauta už juos gali skirti tik pigią kainą“ (Ten pat, p. 442)“; „Laisva Lietuva šaukia laisvus piliečius dėtis prie valstybės kuriamojo darbo. Čia pasireiškia visas mūsų tautos būdas savo kilnumu, savo gražumu“ (Ten pat, p.668). Lietuvos žmonių politiniame švietime ji ypač didelį vaidmenį skyrė inteligentijai ir rašė: „Mes, inteligentai, nesam to vardo verti, jei nesistengiame būti liaudžiai švyturiais kelrodžiais apsiautusiose ją tamsybėse“ (Ten pat)
1937 m. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė dalyvavo Antrajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune. Skaitė pranešimą „Felicija Bortkevičienė kaip Lietuvos moteries visuomenininkės tipas“. Pranešimo pabaigoje jo autorė kalbėjo: „Mes, Lietuvos moterys, vienos iš paskutiniųjų kelkimės iš amžiais tvėrusio vergavimo. Tas mūsų ruošimos į kovą už mums priderančias žmogaus-piliečio teises – tai naujos saulės pažibai, saulės, dildančios mūsų Tėvynės tamsumus ir nuoskaudas! Kelkimės, seserys, švieskimės! Teišdilsta Lietuvos moters pasiguodimas: „Auga medis iš ašarų, kur aš pati stovėjau“. Stenkimės į guodimos vietą, pilnos pajautimo žmogaus vertės, ištarti: „Mano kovų ir darbų medis klesti! Sodinau jį drauge su broliais, teisybės ištroškusiais! Teauga jis ir težydi! Tesuteikia jis atgajų Tėvynei ir per ją visai žmonijai puikius atnaujinimo vaisius!“ (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Apie moterų klausimą // Ten pat, p.366-377).
Jeigu šios mintys nebūtų rastos rašytiniuose dokumentuose su nurodytomis datomis, tikriausiai, būtų sunku patikėti, kad jas Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, parašė prieš šimtą metų, o ne mūsų dienomis. Laikas jų svarbos neužtemdė, o tik dar labiau paryškino. Jos žadina, moko ir kelią rodo. Pasidžiaukime Gabrielės Petkevičaitės-Bitės darbų svarba šiai dienai.
