Europa bando atremti vis stiprėjantį demografinių iššūkių, susijusių su visuomenės senėjimu ir darbo jėgos trūkumu, spaudimą. Padėtis tokia rimta, kad, pasak konservatyvios pakraipos JAV leidinio „National Review“, europiečiams iškilo klausimas: ar jie išvis turi ateitį?
Taps įvairesnė
Prieš kelias dienas Vokietijos visuomeninis transliuotojas „Deutsche Welle“ paskelbė migracijos eksperto nuomonę, kad po 20 metų kas trečias Vokietijos gyventojas bus migrantas.
Tokia prielaida iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti šokiruojanti, nes šiuo metu imigrantai sudaro apie 15 proc. visų Vokietijos gyventojų. Joje dabar gyvena 83,6 mln. žmonių, prognozuojama, kad dėl gimstamumo rodiklius pranokstančio mirtingumo (ši tendencija tęsiasi dar nuo 8-ojo XX amžiaus dešimtmečio) Vokietijos gyventojų skaičius iki 2060 m. gali sumažėti iki 71 mln. Gimstamumas Vokietijoje yra vienas mažiausių pasaulyje.
Vokietijos Federalinio darbo tyrimų instituto migracijos tyrimų departamento vadovas Herbertas Bruckeris, kalbėdamas apie migracijos tendencijas šalyje, tvirtino, kad Vokietija „taps įvairesnė“. „Šiuo metu apie ketvirtadalio Vokietijos gyventojų šaknys yra užsienyje. Po 20 metų tokių migrantiškų šaknų turinčių gyventojų bus mažiausiai 35 proc., galbūt net daugiau nei 40 proc.“, – sakė migracijos ekspertas, kurio žodžius citavo ELTA. Jo teigimu, miestuose ši tendencija bus dar ryškesnė. „Tai, ką dabar matome dideliuose miestuose, ateityje bus normalu visoje šalyje“, – sakė jis, kaip pavyzdį pateikdamas Frankfurtą. Jame migrantų ir jų vaikų ateityje esą bus tarp 65 ir 70 proc.
Ekonomistai tvirtina, kad finansinei padėčiai palaikyti Vokietijai kasmet iki pat 2060-ųjų reikės po 400 tūkst. migrantų. Labiausiai stengtis esą reikia dėl aukštos kvalifikacijos darbo jėgos iš užsienio. H.Bruckerio teigimu, Vokietija turi atsiverti kitoms šalims, nes darbuotojų iš Rytų ir Pietų Europos jau nebepakanka.
Vokietijos pavyzdys gerai atspindi natūralias Europos demografines tendencijas, tačiau, pasak „National Review“, šio amžiaus pradžioje senojo žemyno gyventojams iškilo dar dramatiškesnis demografinis klausimas, susijęs su jų pačių ateitimi. Kai kuriose šalyse, ypač Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, jau ne vieną dešimtmetį mažėja čia gimusių ir užaugusių gyventojų skaičius.
Naujos kartos – vis mažesnės
Gimstamumas taip sumažėjo, kad kiekviena nauja vietinių gyventojų karta yra maždaug trečdaliu mažesnė už ankstesniąją. Kurį laiką, pasak demografų, tokią tendenciją maskavo 6-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį Vokietijoje gimusi gausi „kūdikių bumo“ karta, tačiau dabar jos atstovai jau pensinio amžiaus, dalis jau ir mirę. Didėja imigrantų ne iš Europos šalių, dažniausiai iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, skaičius. Kai 2015-ųjų vasarą kanclerė Angela Merkel pasisiūlė priimti pabėgėlius, ieškančius prieglobsčio dėl pilietinio karo Sirijoje, į Vokietiją papildomai atvyko 1,5 milijono imigrantų ne tik iš Sirijos, bet ir iš viso musulmoniškojo pasaulio. Dauguma atvykėlių buvo jauni vyrai. Pasak „National Review“, dėl prasto kanclerės A.Merkel sprendimo ir jo sukeltų socialinių, ekonominių bei kriminogeninių problemų po kelerių metų buvo praktiškai sujaukta šalies politinė sistema, ir pirmą sykį nuo 1930-ųjų Vokietijos demokratiją užgriuvo nesutaikomo nacionalizmo banga.
Deja, tai tik problemos pradžia, teigiama leidinyje. Migracijos, pastaraisiais dešimtmečiais vykusios iš Artimųjų Rytų, masto esą pakanka tam, kad Europoje anksčiau ar vėliau kiltų politinė krizė. Tačiau tai vis dėlto menkniekis, lyginant su tuo, kas senojo žemyno laukia artimiausiais dešimtmečiais, kai prasidės masinė migracija į Europą iš subsacharinės Afrikos, į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos šalių. Djuko universiteto (JAV) profesorius Stepanas Smitas, daug metų nagrinėjęs Afrikos politines, socialines ir ekonomines problemas, neseniai parašė knygą „Europietiška karštligė“, kuri buvo išleista Prancūzijoje. Joje S.Smitas išdėstė savo motyvuotą ir nešališką požiūrį į artėjančią masinę migraciją iš Afrikos į Europą. Vos tik išvydusi dienos šviesą, ši knyga sukėlė didelį šurmulį Paryžiuje. Dabar ji pasirodė jau ir anglų kalba.
Pribloškiantis mastas
„Europietiška karštligė“ pradedama svarbiausių faktų išdėstymu. Gyventojų skaičius Afrikoje didėja greičiu, niekad nematytu jokiame kitame žemyne. Vien tik subsacharinės Afrikos, dar vadinamos Juodąja, populiacija šiuo metu siekia apie vieną milijardą žmonių. Iki šio amžiaus vidurio gyventojų skaičius čia išaugs daugiau nei 2 kartus ir pasieks 2,2 mlrd. Tuo pat metu Vakarų Europos gyventojų skaičius susitrauks iki maždaug 500 mln. Šie skaičiai nėra paimti „iš lubų“ – tai oficialios išankstinės
Kuo išsamiau nagrinėji šiuos skaičius, tuo geriau suvoki šios problemos mastą. Jis tiesiog pribloškia, teigia „National Review“. 1950 metais į pietus nuo Sacharos esanti Nigerio Respublika pagal gyventojų skaičių (2,6 mln.) buvo mažesnė už Niujorko rajoną Brukliną. 2050 m. Nigerio gyventojų skaičius išaugs iki 68,5 mln., ir jis pasivys Prancūziją. Iki to laiko kaimyninė Nigerija savo gyventojų skaičiumi (411 mln.) gerokai pralenks Jungtines Valstijas. 1960 m. Nigerijos sostinėje Lagose gyveno vos 350 tūkst. gyventojų. Tačiau šiandien Lagoso gyventojų skaičius yra 620 kartų didesnis – jis pasiekė 21 mln., ir prognozuojama, kad per 30 metų jis padvigubės. Lagosas taps didžiausiu pagal gyventojų skaičių miestu pasaulyje, kuriame gyvens maždaug tiek pat žmonių, kiek dabar gyvena Ispanijoje.
Migracija iš piečiau Sacharos esančių Afrikos šalių į Europą per Viduržemio jūrą dar nėra masinė, ji, galima sakyti, tėra žvalgomojo pobūdžio. Pastaruoju metu ji siekia maždaug tik po 200 tūkst. žmonių per metus. Tačiau tai, kad ją jau keletą metų pavyksta išlaikyti šiame lygyje, yra milžiniškų Europos valstybių pastangų rezultatas, be kita ko, ir slaptų Italijos valdžios derybų su įtakingais Šiaurės Afrikos veikėjais, kontroliuojančiais Libijos pakrančių apsaugos tarnybos likučius, pasekmė. Tačiau, kaip ilgai pavyks išlaikyti milžinišką imigracijos iš Juodosios Afrikos spaudimą, sunku pasakyti.
Kiek žmonių potencialiai siektų iš subsacharinės Afrikos šalių persikelti gyventi į Europą ir kiek migrantų Europos šalys pajėgtų priimti? S.Smitas siūlo kelis būdus tokios migracijos mastams įvertinti. Pasak jo, laikotarpiu nuo 1850 m. (kai Europoje gyveno 200 mln. žmonių) iki Pirmojo pasaulinio karo (tada europiečių skaičius išaugo iki 300 mln.) iš Europos šalių emigravo (daugiausia į Ameriką) apie 60 mln. gyventojų. 1955 m. Meksikoje gyveno 30 mln. žmonių, iki 1975 m. šis skaičius išaugo iki 60 mln. O dar po 30 metų į Jungtines Valstijas buvo persikėlę 10 mln. meksikiečių. Šiandien Jungtinėse Valstijose gyvena 37 mln. meksikietiškų šaknų turinčių amerikiečių, tai sudaro 11,2 proc. visų gyventojų. Tad kas nutiks per artimiausius 30 metų, kai Afrikos gyventojų skaičius išaugs iki 2 mlrd.? Tiesa tokia, kad niekas nežino, tačiau S.Smitas atsargiai prognozuoja, kad tuo atveju, jeigu Afrikos šalių ekonominis augimas vyktų pagal meksikietišką modelį, iki šio amžiaus vidurio afrikietiškos kilmės europiečių skaičius galėtų pasiekti 150 mln.
Dvi sąlygos
Su masine migracija iš Afrikos į Europą susiję įvairūs stereotipai, teigia „National Review“. Pavyzdžiui, daugelis mano, kad pagrindinė jos priežastis – itin didelis skurdas. Tai netiesa: reali galimybė afrikiečiams emigruoti į Europą atsiranda tik tada, kai ten gyvenančiam žmogui, dažniausiai jaunam, pavyksta sukaupti maždaug 2 000 JAV dolerių. Tai pati geriausia investicija jam, o dažnai ir visam jo gimtajam kaimui. Jeigu išvykusiajam pasiseks, jis pasirūpins ir kitais. Jei toks S.Smito teiginys yra teisingas, Europos Sąjunga daro labai didelę klaidą skirdama subsidijas pramonei ir darbo rinkai plėtoti Afrikos šalyse, iš kurių išvyksta didžiausi emigrantų srautai. Gali būti, kad ši finansinė ES parama padeda Afrikos šalims, tačiau tokia politika migracijos požiūriu veikia priešingai, nei norėtųsi: finansiškai šiek tiek prakutę šių šalių gyventojai sukaupia pakankamai pinigų nelegaliai kelionei į Europą, todėl migracija tik didėja.
Antroji masinę migraciją iš Afrikos į Europą lengvinanti priežastis – kai kuriuose Europos didmiesčiuose įsikūrusios imigrantų afrikiečių bendruomenės. Geras pavyzdys, kaip tai veikia, galėtų būti Minesotos valstija (JAV). Tai, kad šioje valstijoje gyvena daugiau nei 25 proc. visų iš Somalio kilusių amerikiečių (Kongrese jau yra pirmoji jų atstovė Ilhan Omar), lėmė grupelė 1980 m. į šią valstiją gyventi persikėlusių verslininkų iš Mogadišo. Taigi, iš tikrųjų reikia tik pinigų kelionei ir buvusių tėvynainių, kurie padės įsikurti. Kai tik atsiranda šios dvi sąlygos, vargu ar kam pavyks atkalbėti potencialų emigrantą. Taip, pakeliui į Europą tūkstančiai migrantų paskęsta Viduržemio jūroje, mirties tikimybė siekia 1:300. Nors tai ir tragedija, visgi ji nėra nelegalius migrantus atgrasantis veiksnys: pavyzdžiui, Pietų Sudane gyvenančiai moteriai tikimybė numirti gimdant siekia 1:60, tai yra, 5 kartus didesnė.
Istorija moko, kad kartais pats gyvenimas randa būdų išspręsti iš pažiūros neįveikiamas problemas. Nevaldomos masinės migracijos iš perpildytos Afrikos į senstančią ir mažėjančią Europą grėsmė – viena iš jų. Kas bus ateityje, niekas nežino, bet tikimybė, kad demografinis Europos veidas jau netolimoje ateityje gali pasikeisti neatpažįstamai, yra labai reali.
