Eidamas 92-sius metus, 2019 m. rugsėjo 29 d. po sunkios ligos, į Amžinybę iš keliavo prof. habil. humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Musteikis (1928-2019).
K. Musteikis gimė 1928 m. sausio 6 d. Laučiūniškėje, Zarasų raj., Salako valsčiuje. Jis buvo vyriausias sūnus daugiavaikėje valstiečių šeimoje. 1936 m. pradėjo lankyti Baibių pradžios mokyklą, penktą skyrių baigė 1939 m. Antalieptėje. 1941m. pradėjo mokytis 3 klasių Dusetų progimnazijoje, įsikūrusioje Tautos namuose (K. Būgos g. Nr. 56). Tai buvo sunkūs laikai ne tik moksleiviam, bet ir mokytojams – trėmimai, karas, nuolatinė baimė. 1944 m. progimnazija pertvarkoma į gimnaziją ir 1947 m. išleidžiama pirmoji abiturientų laida. Tuomet ir kiek vėliau, Dusetų mokyklą (gimnaziją) taip pat yra baigę žymusis profesorius Kazimieras Būga ir akademikas Vytautas Mažiulis, mokslų daktarai Antanas Pakerys, prof. Liuda Ruseckienė, poetai Jonas Jakštas, Meilė Kudarauskaitė, Sidnėjaus vasaros olimpinių žaidynių bronzos medalininkė Birutė Juozėnaitė. 1948 m. baigęs gimnaziją (dabar Kazimiero Būgos gimnazija), K.Musteikis įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (VVPI) Rusų kalbos ir literatūros fakultetą, kurį 1952 m. sėkmingai baigė su pagyrimu ir buvo paskirtas dirbti dėstytoju šiame fakultete, bei išsiunčiamas 1952–1953 m. tobulintis į Maskvos valstybinį pedagoginį institutą rusų kalbos kursų klausytoju.
K. Musteikis vėliau prisiminė: „…Nepaprastai nustebau, kai doc. I. Cieška, dėstęs visuotinę literatūrą, mane, kaimo vaiką, pirmo kurso studentą, pasikvietė į namus, norėdamas pakonsultuoti fotografijos klausimais. Tos pamokos ir pokalbiai įvairiomis temomis buvo ypač vertinga bendravimo patirtis…“. Jam taip pat dėstė šviesios atminties doc. S. Paliulis, subtiliai pateikdavęs rusų literatūros klasikų kūrybą, puikus lietuvių kultūrinio paveldo tyrinėtojas, knygų „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika“ bei „Sutartinių ir skudučių keliais“ autorius. Pastaroji šio docento veiklos sritis ne visiems kolegoms buvo priimtina. Dėstė ir doc. V. Jovaišas, subtilus fonetikos specialistas, humoristas, poetas, kiekvienoje situacijoje gebėdavo įžvelgti pozityvų momentą ir gera nuotaika užkrėsti kitus.
Nuo 1953 m. jis dirbo VVPI Rusų kalbos katedros asistentu. 1956 m. apgynė mokslų kandidato disertaciją iš lyginamosios rusų ir lietuvių kalbų sintaksės. Tuo metu jis dalyvavo redaguojant. J. Barono ir V. Galinio dvitomį „Rusų – lietuvių kalbos žodyną“ kartu su kitais autoriais ruošė „Rusų kalbos žodyną minimumą lietuvių mokyklų 5-6 klasei“. 1955 m. K. Musteikis sukurė šeimą su bendradarbe ir bendraminte Irena. 1958 m. doc. K. Musteikis pradėjo vadovauti Rusų kalbos katedrai, kuriai sėkmingai vadovavo per 30 metų. Nuo 1966 iki 1978 metų jis taip pat buvo Rusų kalbos ir literatūros fakulteto dekanu, kur ypač daug jėgų ir dėmesio skyrė jaunųjų fakulteto dėstytojų mokslinio lygio kėlimui.
1974 m. gegužės mėn. Vilniaus universiteto Mokslinėje taryboje K. Musteikio knyga „Gretinamoji rusų ir lietuvių kalbų morfologija“ buvo ginama kaip filologijos mokslų daktaro laipsnio disertacija, kurios oficialūs oponentai buvo prof. Zigmas Zinkevičius, įžymūs TSRS Pedagogikos mokslų akademijos profesoriai. 1978 m. jam buvo suteiktas Nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. Ne kartą prof. K. Musteikis buvo kviečiamas skaityti paskaitų į Vengrijos, Anglijos, Vokietijos universitetus ir pedagoginius institutus, 5-rius metus jis dėstė Leipcigo universitete, paskelbė nemažai straipsnių kalbų dėstymo metodikos, prielinksninių žodžių junginių su prielinksniais dabartinėje rusų ir lietuvių kalboje klausimais. Prof. K. Musteikis buvo renkamas fakulteto tarybos nariu ir jos pirmininku, LEU Senato nariu, vadovavo Senato Studijų komisijai. Savo prašymu, 2000m. gruodžio mėnesį išeina į užtarnautą poilsį, tačiau ir toliau konsultuoja magistrantus, dalyvauja disertacijų gynime. 2012 m. buvo išleista (LEU leidyklos) K. Musteikio „Funkcinė rusų ir lietuvių kalbų gramatika“ (rusų k.). Tam teko perskaityti tūkstančius puslapių kalbotyros mokslo, abiejų kalbų literatūros tekstų, išrinkti daugybę sakinių, moksliškai įprasminti ir susisteminti skirtingus abiejų kalbų funkcinių semantinių laukų raiškos būdus ir priemones. Tai buvo naujas žvilgsnis į dvi giminiškas kalbas, jų semantines galimybes ir raiškos specifiką.
Buvusi K. Musteikio studentė Eglė Sabaliauskaitė (Tutinienė), 1962 m. absolventė prisimena: „…Labai džiaugiamės, kad susitikima savo buvimu mus pagerbė profesoriai Irena ir Kazys Musteikiai. Žvalūs, geranoriški, iškilūs ir be galo artimi, šilti. Tikriausiai visiems įstrigo prof. K. Musteikio gretinamosios lietuviu ir rusu gramatikos paskaitos, dažnai kartojama mintis, kad tik mokant kitą užsienio kalbą galima sąmoningai suvokti savo gimtąją kalbą…“
Kita, 1974 m. instituto absolventė Seliutaitė Marija Nijolė (Stačiokienė) taip pat prisiminimuose geru žodžiu atmena profesorių „…Su meile ir pagarba ir didžiausiu malonumu prisimenu Rusu kalbos ir literatūros fakulteto dekaną prof. Kazį Musteikį bei jo žmoną prof. Ireną Musteikienę – Neakivaizdinio skyriaus prodekane. Tai nepaprasti žmonės, visa gyvenimą su didžiule meile ir pagarba atsidavę savo aukštajai mokyklai. Studentams ugdė meile savo dėstomam dalykui ir stengėsi padėti surasti savyje pedagogo gyslele, meile ir pagarba mokytojo profesijai. Tai buvo gėrio ir darnios šeimos pavyzdys mums busimiems pedagogams ir busimiems tėvams. Iki šiol prisimenu prof. Ireną ir Kazį Musteikius, kurių pagarba studentui, žmogiškumo pamokos ir pagalba reikiamu momentu buvo neįkainojama…“
Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų draugija pareiškė užuojautą Velio nio artimiesiems: „Reiškiame gilią užuojautą profesoriaus žmonai Irenai, dukroms Vitalijai ir Sigitai, sūnui Viktorui ir visiems Musteikių šeimos anūkams dėl tėvo ir senelio Kazimiero netekties. Tegul jo iškilus atminimas dar ilgai neišblėsta iš buvusių bendradarbių, studentų ir doktorantų atminties“, – rašoma užuojautoje.
Atsisveikinimas su Velioniu nuo spalio 1 d. 14 val. Laidojimo namų (Olandų g.) 1-je salėje. Laidotuvės spalio 2 d. 14 val. Vilniaus Liepynės kapinėse (Žirnių g. 24).
